Gyvybės mokslų teisės ekspertas Andrej Rudanov kalba ne emocijomis, o argumentais. Galbūt dėl to dirbantis su keturiomis stambiomis sritimis – medicina, farmacija, maisto pramone bei sveikatingumu, grožiu ir kosmetika – sveikatos apsaugos sistemoje profesionalas šiemet skaičiuoja jau dvidešimt penkerius metus. Bendraujantieji su teisininku žavisi ne tik jo profesine kompetencija, bet ir asmeninėmis savybėmis. A.Rudanov sako nėra linkęs pasiduoti, mat tiki – išeitis visada yra. „Visą gyvenimą kovojau. Kovojau su neteisybe, nepagrįstumu, šališkumu. Demokratinės vertybės – laisvė, saviraiška, asmeninė atsakomybė – visada buvo svarbiausios“, – sako jis.
Pasaulio medicinos teisės asociacija (World Association for Medical Law), jungianti medicinos teisės profesionalus, kasmet organizuoja kongresą įvairiomis medicinos sistemos temomis. Pernai jis vyko Vilniuje, vedamas asociacijos pirmininkės, ambasadorės ir medicinos teisės pradininkės Lietuvoje prof. Tomos Birmontienės. Šiemet liepos 20-23 dienomis kongresas organizuojamas tolimojoje Indonezijoje. Epicentre – medicininės klaidos ir vaistų sukeliama žala.
Apie medicinos teisės sritį kalbamės su vienu žinomiausiu šalies gyvybės mokslų teisės ekspertu Andrej Rudanov.
- Medicinos teisė – neretam mįslė: reikalinga baigti medicinos, teisės ar abejas studijas?
- Medicinos teisės kryptis Lietuvoje įgyjama tik Mykolo Romerio universitete. Kitos aukštosios mokyklos tokios specialybės – medicinos teisės ar gyvybės mokslų teisės krypties – neturi. Paprastai teisininkai, kurie siekia dirbti šioje srityje, tuo domisi patys, lanko kursus, specializuotus seminarus, analizuoja medžiagą, o patirties įgyja šioje srityje dirbdami ilgus metus. Beje, gydytojai arba slaugytojai, įgiję medicininį išsilavinimą, neretai vėliau studijuoja ir teisę.
Lygiaverčiai su teisine literatūra skaitau medicinos, farmacijos, biotechnologijos ar kitos giminingos krypties medžiagą, vadovėlius bei studijas. Kaip kitaip gali profesionaliai padėti interesantui, jei nesupranti jo dalyko iš esmės? Žiūrėti paviršutiniškai – ne man.
Gyvybės mokslai, jeigu juose „nardai“ ne paviršutiniškai, o į gylį, savaime reikalauja papildomų kompetencijų ir žinių. Tad teko baigti ne tik teisės studijas. Siekiau praturtinti savo žinias visapusiškai. Teisininko priedermė – suprasti (perprasti) situaciją, dėl kurios reikia pagalbos, nustatyti tikrą problemos priežastį ir rasti būdą, kaip šią problemą išspręsti. Dar svarbiau – suvokti, ar problemą iš tiesų reikia spręsti teisinėmis priemonėmis. Nes kartais kylanti rizika būna mažareikšmė ir suvaldoma bendražmogiškomis arba organizacinėmis priemonėmis. Tačiau kad suvoktum esmę, turi išmanyti sektorių ir jo giluminį veikimą. O šis išmanymas be laiko profesinei savišvietai, papildomų studijų ir nuoseklaus praktinio darbo nėra įmanomas.
25 metus gilindamasis į medicinos teisės sritį A.Rudanov pajuokauja, kad tapo viena koja medikas: „Jei šeimoje kas nors ima kalbėti užkimusiu balsu, iškart sureaguoju, ką reikia daryti.“
Kiek plačiai apima gyvybės mokslai ir jiems taikomas teisinis reguliavimas – galima tik įsivaizduoti. Kalbame tiek apie specialistus, jų kompetencijas, atsakomybę, darbo sąlygas ir krūvius, tiek apie sveikatos priežiūros įstaigas, vaistines, gerą gamybos ar platinimo praktiką, ikiklinikinius bei klinikinius tyrimus, gydymo ir diagnostikos metodikas, protokolus, įvairius inovatyvius bei pažangius produktus (jų ribines išraiškas, prieinamumą pacientams, kompensavimo sąlygas), tiek apie strateginius sprendimus – sveikatos sistemos reformas, nacionalines darbotvarkes ir teisėkūros procesą.
Gebėti įžvelgti, kas yra svarbu, į ką specialistams, įstaigos ar įmonės vadovybei, draugijai, rūmams, profesinei sąjungai, ministerijai ar Vyriausybei reikėtų atkreipti dėmesį, pasakyti, kokia vieta yra ypač „plona“ (kur galima susidurti su skausmingomis pasekmėmis), yra didžiausia vertė. O ji, kaip jau minėjau, nesiformuoja tuščioje vietoje. Visas savo studijas ir kvalifikacijos tobulinimo kryptis rinkausi prasmingai. Lygiaverčiai su teisine literatūra skaitau medicinos, farmacijos, biotechnologijos ar kitos giminingos krypties medžiagą, vadovėlius bei studijas. Kaip kitaip gali profesionaliai padėti interesantui, jei nesupranti jo dalyko iš esmės? Žiūrėti paviršutiniškai – ne man.
Su Odontologų rūmais A.Rudanov nepertraukiamai eina išvien daugiau kaip dvylika metų. Rūmų savivaldos grąžinimas – didžiulis bendras darbas. „Savireguliacijos, savivaldos, asmeninės atsakomybės temos man imponuoja. Tai – mano vertybės“, – sako jis.
- Asmeninės teisininko savybės, ko gero, taip pat svarbios. Reikalinga įtaiga, drąsa, pasitikėjimas savimi, tvirtas būdas.
- Pirmiausia turi sau pačiam sąžiningai atsakyti, koks esi. Vieni žmonės veda paskui save, kiti – eina paskui kitus. Tai suvokęs įvertini, kur ir kaip gali sėkmingai save realizuoti. Kiekvienas mūsų turime stipriųjų ir silpnųjų pusių. Stipriąsias reikia plėtoti, o silpnąsias žinoti, bet dėl jų nesiardyti. Ne veltui yra sakoma: Dieve, duok man kantrybės, kad nesipriešinčiau tam, ko negaliu pakeisti, drąsos, kad pakeisčiau tą, ką galiu, ir išminties, kad visada sugebėčiau viena nuo kita atskirti. Jei supranti, koks esi ir ko gyvenime nori – dirbi su savimi, investuoji į save. Visų pirma laiką: laisvalaikio, miego, santykių. Nieko į save neįdėjęs – nieko iš savęs negali tikėtis.
Antra, dirbant Lietuvos sveikatos sistemoje reikia turėti ypač stiprų stuburą. Ir ne tik teisininkui. Lietuva per trisdešimt trejus atkurtos nepriklausomybės metus yra turėjusi vos du sveikatos apsaugos ministrus – Aurelijų Verygą ir, panašu, Arūną Dulkį, – kurie išbuvo iki savo kadencijos pabaigos. Kitų ministrų vadovavimo laikas siekia nuo dvejų iki dvejų su puse metų. Tai – viena labiausiai interpeliuojamų sričių. Ką tai rodo? Intenciją. Padidėjęs srities jautrumas, „karštos“ temos, politikų, visuomenės ir specialistų gretose tvyranti įtampa bei nepasitenkinimas. Ir šioje emocijų jūroje reikia nepaskęsti.
Ir trečia – tavo kalba visuomet turi būti nuosekli, pagrįsta ir motyvuota. Todėl ginant poziciją (ar tai viešas interesas, ar konkretus tikslinis klausimas), privalu turėti aiškių bei stiprių argumentų.
- Drąsiai galima teigti, jog esate Odontologų rūmų profesinės savivaldos kalvis. Per ilgametę partnerystę su klientais vienas kitą turbūt ir kolegomis vadinate?
- Odontologų rūmai – ilga ir atskiro pasakojimo verta istorija. Kai daugelį metų glaudžiai bendradarbiauji su bendruomene, natūraliai įaugi į ją. Turiu pripažinti, jog turiu savybę perimti skausmą tų, su kuriais dirbu ir bendrauju. Iš dalies susitapatinu su jais. Beveik su visais. Kai skauda tam, kuris kreipėsi profesinio patarimo, skauda ir man.
O Odontologų rūmų atveju skauda visuomet, nes kiek jie bebūtų išaugę ir subrendę (šiemet Rūmai atšventė 20 metų jubiliejų), jie man vis tiek – vaikas. Teko garbė parengti pirmąją Odontologų rūmų įstatymo redakciją, kuri ir atgulė į šios profesinės savivaldos pamatą. Odontologai atėjo su tikėjimo, vilties ir profesinės drąsos sėklomis, o man teko atsakomybė išpurenti tuo metu neartus dirvonus ir laistyti tas sėklas. Kartu prižiūrėjome šį kūdikį, jautėme stiprų ir nuosaikų profesorės Tomos Birmontienės palaikymą. Tik bendro darbo ir nuoseklių pastangų dėka 2004 metais rūmai kaip profesinė savivalda savarankiškai žengė į pasaulį. Vėjyje jie gyveno nuo 2004-ųjų. Po aštuonerių metų sugrįžo pagalbos ir priežiūros. Ir nuo tos dienos vėl nepertraukiamai einame išvien daugiau kaip dvylika metų. Rūmų savivaldos grąžinimas buvo didžiulis bendras mūsų darbas. Savireguliacijos, savivaldos, asmeninės atsakomybės temos man itin imponuoja. Tai – mano vertybės.
- Kaip jos susiformavo?
- Tai – savianalizės, mano, kaip asmenybės, ir mano aplinkos santykio vertinimo, norų, ketinimų bei siekių rezultatas. Ir, kaip pasakytų specialistai, priežasčių ieškokime vaikystėje. Pirmosios vertybės – laisvė priimti sprendimus (ir atsakomybė už juos), noras būti savarankiškam ir autonomiškam, kurti savo, o ne judėti pasroviui, burti žmones kartu (dėl idėjos, sprendimų, pokyčių ir pan.) – kiek save prisimenu, pradėjo formuotis paauglystėje.
Šios pirmosios, net ne visuomet sąmoningai suvokiamos vertybės nulėmė ir tolesnį gyvenimą. Anksti pradėjau svarstyti, kuo gi man tapti. Mokykloje traukė chemija ir biologija, jos man gerai sekėsi, nes turėjau nuostabų pavyzdį – darbui pasišventusį mokytoją. Tuo metu svajojau būti gydytojas arba vaistininkas. Tačiau jau devintoje klasėje tvirtai nutariau rinktis teisę. Tą lėmė konkrečios gyvenimo priežastys – šeimos istorija, kai su mano mama buvo pasielgta neteisėtai ir neteisingai. Griežtai pasakiau, kad būsiu teisininkas, padėsiu tiems, kam reikės mano pagalbos ir patarimų, taip pat kovosiu su neteisėtais, nepagrįstais bei nepamatuotais sprendimais. Tai buvo jaunuolio emocija. Vėliau, prabėgus metams ir žvelgiant retrospektyviai, supratau, jog turiu būti dėkingas net ir tiems skriaudėjams – jie prisidėjo prie to, kuo šiandien tapau.
Teisės studijų ir pirmaisiais profesinės praktikos metais pradėjo formuotis stiprus suvokimas, jog valstybė susideda iš kiekvieno mūsų indėlio, požiūrio, asmeninės atsakomybės. Jei ryte nesivalysiu dantų, niekas jų ir neišvalys. Kaltinti valstybę dėl ėduonies ar plombų tuomet bergždžia. Per daug metų esame išlepinti neigiamos tendencijos, kad pacientas visada yra teisus. Ateiname pas medikus ir tikimės, kad jie mums duos auksinę piliulę, kurią išgėrę numesime dvidešimt kilogramų svorio ir penkiolika metų amžiaus. Jei pacientas nebus motyvuotas ir atsakingai informuotas, medicina jam nepadės. Kai žmogus sako, kad „man nepadėjo“, peržiūrime jo ir profesinės bendruomenės indėlį. Praktikoje, kai žmonės tampa sąmoningi, daugelį klausimų išsprendžia greičiau, būna laisvesni, efektyvesni, mažiau paskendę biurokratijoje. Visuomenė tampa greitesnė, efektyvesnė, našesnė. Dabar gi ji yra vartotojiška. Žmogus, kuris žino savo teises ir pareigas, sąžiningai bei atsakingai jomis naudojasi, pirmiausia bus kūrėjas.
Galų gale taip ir susiformavo tos demokratinės vertybės, apie kurias kalbame: laisvė, saviraiška, asmeninė atsakomybė. Jos visada buvo svarbiausios.
- Devintoje klasėje būti taip užtikrintam ir ambicingam – stebėtina. Kokioje aplinkoje augote?
- Esu dėkingas tėvui: jis skatino mane mąstyti, skiepijo laisvas mintis, provokavo klausimais. Neleido niekada pasitikėti vienu šaltiniu. Deja, tėvas anksti (mano studijų metais) žuvo, todėl ir man teko anksti subręsti. Vieną dieną supratau, kad mano valtis, plaukusi asmeninės atsakomybės upe, dabar jau – atsakomybės jūroje. O kur plaukti, ką daryti, kaip elgtis, tekdavo spręsti pačiam. Neturėjau su kuo pasitarti. Tokie dalykai greitai brandina.
Birželį pirmajame tarptautiniame armigerių sambūryje Vilniuje A.Rudanov, kartu su armigeriais iš Vokietijos, Danijos, Škotijos ir Pietų Afrikos buvo įteikta Armigerio insignija (garbės ženklas). Mat pastarąjį dar nuo vaikystės traukė riteriai, šarvai, kardai, lankai ir skydai, dėl to jų gausu ir teisininko namuose. Kolekcijoje ir savomis rankomis pagaminti grandiniai šarvai. „Vis dažniau susimąstau apie ką tai. Ir suprantu, kad visi šie „viduramžių sapnai“ apie gilų jausmą, norą ir ryžtą ginti, saugoti, nešti tikėjimą, pasitikėjimą ir šviesą, kurti ir prisidėti prie kūrimo“, – sako A.Rudanov.
Įtaką padarė ir vyresnių žmonių aplinka, kurioje augau. Nuo mokyklos laikų sukausi vyresniųjų, su kuriais bendravome „lygiomis“, rate. Tai vertė pasitempti.
- Dažnai pasitaiko, kad su potencialiais klientais nesutampa vertybės ir ginti jų interesus atsisakote?
- Karjeros pradžioje turi sau atsakyti, ar dirbsi su visais ir dėl visko, ar pasirinksi tai, kas yra arčiau širdies. Man svarbu, su kuo ir dėl ko dirbu. Jei matau, kad tam tikri klausimai man netinka ar sprendimo būdai, kuriuos norima įgyvendinti, nėra priimtini, atsisakau.
- O jei gydymo įstaigoje paminamos jūsų teisės, aršiai jas ginate? „Profesinė liga“ asmeniniame gyvenime pasireiškia?
- Žinau, kas man priklauso, bet ir žinau mūsų sveikatos apsaugos sistemos realijas. Reikalauti galiu daug ko, bet gydytojų ar slaugytojų dėl to nepadvigubės. Jei tyrimo, kuris man reikalingas, viešojoje įstaigoje turiu laukti pusę metų ar ilgiau, verčiau jį padarysiu privačiai, už tai sumokėjęs.
Gydymo įstaigai galiu parašyti pretenziją, kodėl ši laiku man nesuteikė reikiamos paslaugos, pridėti kopiją ligonių kasoms. Įstaiga skundą turės išnagrinėti, kasa – atlikti patikrinimą. Atsakymą gaučiau po tam tikro laiko. Bet man paprasčiausiai gaila prarasto laiko. Juk reikiamo tyrimo privačiai galiu nueiti dar tą pačią dieną ir gana greitai gauti rezultatą. Man nereikia nei ginčo, nei kivirčo, nei pretenzijos. Reikia rezultato. Nes kai jį turi – žinai, kaip veikti ir ką daryti toliau.
- Tokiu keliu eina dažnas. Antraip nebūtų taip aktyviai steigiami privatūs centrai. Jūsų akimis, Lietuvoje pacientų teisės gydymo įstaigose pažeidžiamos dažnai?
- Yra įstaigų, kurios tikrai nesilaiko įstatymų ir pažeidinėja pacientų teises. Tą rodo patikrinimai, apklausų rezultatai. Tai nėra viena ar kelios sritys. Vis dėlto kalbėdami apie pacientų teisių pažeidimą turime suprasti to priežastis. Jos gali būti pažeidžiamos tyčia arba dirbant aplaidžiai. Taip pat gali būti, kad įstaiga objektyviai negali užtikrinti kokybiškos paslaugos. Pavyzdžiui, slaugos ligoninėje skyriuje savaitgalį susirgo slaugytoja. Nors vidinis normatyvas nurodo, kiek kartų per dieną prie paciento reikia prieiti, pakelti, apversti, sutepti, nuprausti, susiklosčius tokioms aplinkybėms to padaryti neįmanoma – trūksta personalo. Paslaugą gaus tik dalis pacientų. Už tai atsakinga gydymo įstaiga. O pastarajai taip susiklostė dėl personalo, administravimo ir vadybinių įgūdžių, finansavimo stokos. Ar pacientų teises pažeidė specialistas, ar pati sistema taip sukurta, kad specialistas negali tinkamai užtikrinti paslaugų teikimo kokybės – klausimas.
Dosjė:
• 2003 metai – Teisės magistras, Vilniaus universitetas
• 2006 - 2007 metai – LSMU (buvęs KMU) Visuomenės sveikatos vadybos magistratūros studijos
• 2017 metai – Verslo vadybos magistras (MBA), Vilniaus Tech (su tarptautiniais partneriais)
• 2004 – 2008 metai - LSMU (buvęs KMU) Farmacijos fakulteto Podiplominių studijų centro lektorius
• 2008 – 2016 metai – Vilniaus Tech (VGTU) dėstytojas (asistentas)
• 2016 – 2017 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas (asistentas)
• Virš 50 publikacijų autorius
• 1999 metai – Vilniaus miesto mero apdovanojimas „Už nuopelnus Vilniaus miestui“
• 2014 metai – garbės kryžius už filantropinę veiklą
• 2024 metai - Armigerio insignija (garbės ženklas)
Komentaras:
LR Odontologų rūmų tarybos pirmininkė prof. Vilma Brukienė:
- Su Andrejumi susipažinau atėjusi į rūmus 2012-aisiais, tačiau jis su rūmais ėjo išvien dar tada, kai jie buvo kuriami, konsultavo mūsų narius. Taigi su rūmais dirba daugiau kaip dvi dešimtis metų. Valdžia rūmuose keičiasi, o Andrejus išlieka. Patogu turėti specialistą, į kurį galima kreiptis iškilus rimtam klausimui, nes jis mūsų aktualijas žino „nuo iki“. Per tiek metų tapo mūsų kolega.
Nemanau, kad Lietuvoje yra daug specialistų, taip giliai išmanančių ne tik medicinos teisę, bet ir visą teisėkūrą. Jo žinios ir sukaupta patirtis mums yra ypač palanki bei vertinga.
Žavi ir jo charakterio savybės. Per visus darbo rūmuose metus iš jo daug išmokau. Jis amžino degimo variklis. Nesuprantu, kaip jo visos darbo valandos sutelpa į vieną dieną. Iš jo išmokau nenuleisti rankų, nes išeitis visada yra. Kartais skambinu jam klausdama: ar aš jau įvaryta į kampą? Jis juokiasi: pala pala... ne. Jis moko patylėti ir kan- triai laukti savo valandos. Pamenu, Seimo komiteto posėdžiuose verdu, sprogstu, o jis mane ramina sakydamas, jog turiu išlaukti.
Net jei būtų pasaulio pabaiga ir paklaustume Andrejaus, ar mes jau beviltiškoje situacijoje, jis, manau, atsakytų: „Palauk Vilma, duok man šiandien pagalvoti, o rytoj susiskambinkime“. Toks jo darbo stilius.
Nepaisant visų darbų apgulties, žavi ir tai, kaip gražiai puoselėja santykius su šeima, jai skirdamas didžiulį dėmesį. Sugeba nepamiršti ir pasidžiaugti vaikais, žmona. Laimė jį pažinti.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: