A.Ru­da­nov: lai­mė bū­ti sa­vo ro­gė­se jau ket­vir­tį am­žiaus

Greta Vanagienė
2024-07-11
Gy­vy­bės moks­lų tei­sės eks­per­tas An­drej Ru­da­nov kal­ba ne emo­ci­jo­mis, o ar­gu­men­tais. Gal­būt dėl to dir­ban­tis su ke­tu­rio­mis stam­bio­mis sri­ti­mis – me­di­ci­na, far­ma­ci­ja, mais­to pra­mo­ne bei svei­ka­tin­gu­mu, gro­žiu ir kos­me­ti­ka – svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mo­je pro­fe­sio­na­las šie­met skai­čiuo­ja jau dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus. Ben­drau­jan­tie­ji su tei­si­nin­ku ža­vi­si ne tik jo pro­fe­si­ne kom­pe­ten­ci­ja, bet ir as­me­ni­nė­mis sa­vy­bė­mis. A.Ru­da­nov sa­ko nė­ra lin­kęs pa­si­duo­ti, mat ti­ki – iš­ei­tis vi­sa­da yra. „Vi­są gy­ve­ni­mą ko­vo­jau. Ko­vo­jau su ne­tei­sy­be, ne­pa­grįs­tu­mu, ša­liš­ku­mu. De­mo­kra­tinės ver­ty­bės – lais­vė, sa­vi­raiš­ka, as­me­ni­nė at­sa­ko­my­bė – vi­sa­da bu­vo svar­biau­sios“, – sa­ko jis.
A.Ru­da­nov: lai­mė bū­ti sa­vo ro­gė­se jau ket­vir­tį am­žiaus
„Žmonės, kurie skambina savaitgaliais, žino, kad aš atsiliepsiu“, – sako A.Rudanov, suprantantis kliento klausimo aštrumą. Dėl to šeima jau yra įpratusi. Teisininko darbas dažnai nukrypsta nuo įprastų darbo valandų.

Pa­sau­lio me­di­ci­nos tei­sės aso­cia­ci­ja (World As­so­cia­tion for Me­di­cal Law), jun­gian­ti me­di­ci­nos tei­sės pro­fe­sio­na­lus, kas­met or­ga­ni­zuo­ja kon­gre­są įvai­rio­mis me­di­ci­nos sis­te­mos te­mo­mis. Per­nai jis vy­ko Vil­niu­je, ve­da­mas aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kės, am­ba­sa­do­rės ir me­di­ci­nos tei­sės pra­di­nin­kės Lie­tu­vo­je prof. To­mos Bir­mon­tie­nės. Šie­met lie­pos 20-23 die­no­mis kon­gre­sas or­ga­ni­zuo­ja­mas to­li­mo­jo­je In­do­ne­zi­jo­je. Epi­cen­tre – me­di­ci­ni­nės klai­dos ir vais­tų su­ke­lia­ma ža­la.
 
Apie me­di­ci­nos tei­sės sri­tį kal­ba­mės su vie­nu ži­no­miau­siu ša­lies gy­vy­bės moks­lų tei­sės eks­per­tu An­drej Ru­da­nov.
 
- Me­di­ci­nos tei­sė – ne­re­tam mįs­lė: rei­ka­lin­ga baig­ti me­di­ci­nos, tei­sės ar abe­jas stu­di­jas?
 
- Me­di­ci­nos tei­sės kryp­tis Lie­tu­vo­je įgy­ja­ma tik My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te. Ki­tos aukš­to­sios mo­kyk­los to­kios spe­cia­ly­bės – me­di­ci­nos tei­sės ar gy­vy­bės moks­lų tei­sės kryp­ties – ne­tu­ri. Pa­pras­tai tei­si­nin­kai, ku­rie sie­kia dirb­ti šio­je sri­ty­je, tuo do­mi­si pa­tys, lan­ko kur­sus, spe­cia­li­zuo­tus se­mi­na­rus, ana­li­zuo­ja me­džia­gą, o pa­tir­ties įgy­ja šio­je sri­ty­je dirb­da­mi il­gus me­tus. Be­je, gy­dy­to­jai ar­ba slau­gy­to­jai, įgi­ję me­di­ci­ni­nį iš­si­la­vi­ni­mą, ne­re­tai vė­liau stu­di­juo­ja ir tei­sę.

Ly­gia­ver­čiai su tei­si­ne li­te­ra­tū­ra skai­tau me­di­ci­nos, far­ma­ci­jos, bio­tech­no­lo­gi­jos ar ki­tos gi­mi­nin­gos kryp­ties me­džia­gą, va­do­vė­lius bei stu­di­jas. Kaip ki­taip ga­li pro­fe­sio­na­liai pa­dė­ti  in­te­re­san­tui, jei ne­su­pran­ti jo da­ly­ko iš es­mės? Žiū­rė­ti pa­vir­šu­ti­niš­kai – ne man.
 
Gy­vy­bės moks­lai, jei­gu juo­se „nar­dai“ ne pa­vir­šu­ti­niš­kai, o į gy­lį, sa­vai­me rei­ka­lau­ja pa­pil­do­mų kom­pe­ten­ci­jų ir ži­nių. Tad te­ko baig­ti ne tik tei­sės stu­di­jas. Sie­kiau pra­tur­tin­ti sa­vo ži­nias vi­sa­pu­siš­kai. Tei­si­nin­ko prie­der­mė – su­pras­ti (per­pras­ti) si­tu­a­ci­ją, dėl ku­rios rei­kia pa­gal­bos, nu­sta­ty­ti tik­rą pro­ble­mos prie­žas­tį ir ras­ti bū­dą, kaip šią pro­ble­mą iš­spręs­ti. Dar svar­biau – su­vok­ti, ar pro­ble­mą iš tie­sų rei­kia spręs­ti tei­si­nė­mis prie­mo­nė­mis. Nes kar­tais ky­lan­ti ri­zi­ka bū­na ma­ža­reikš­mė ir su­val­do­ma ben­draž­mo­giš­ko­mis ar­ba or­ga­ni­za­ci­nė­mis prie­mo­nė­mis. Ta­čiau kad su­vok­tum es­mę, tu­ri iš­ma­ny­ti sek­to­rių ir jo gi­lu­mi­nį vei­ki­mą. O šis iš­ma­ny­mas be lai­ko pro­fe­si­nei sa­viš­vie­tai, pa­pil­do­mų stu­di­jų ir nuo­sek­laus prak­ti­nio dar­bo nė­ra įma­no­mas.



25 me­tus gi­lin­da­ma­sis į me­di­ci­nos tei­sės sri­tį A.Ru­da­nov pa­juo­kau­ja, kad ta­po vie­na ko­ja me­di­kas: „Jei šei­mo­je kas nors ima kal­bė­ti už­ki­mu­siu bal­su, iš­kart su­re­a­guo­ju, ką rei­kia da­ry­ti.“
 
Kiek pla­čiai ap­ima gy­vy­bės moks­lai ir jiems tai­ko­mas tei­si­nis re­gu­lia­vi­mas – ga­li­ma tik įsi­vaiz­duo­ti. Kal­ba­me tiek apie spe­cia­lis­tus, jų kom­pe­ten­ci­jas, at­sa­ko­my­bę, dar­bo są­ly­gas ir krū­vius, tiek apie svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gas, vais­ti­nes, ge­rą ga­my­bos ar pla­ti­ni­mo prak­ti­ką, ikik­li­ni­ki­nius bei kli­ni­ki­nius ty­ri­mus, gy­dy­mo ir diag­nos­ti­kos me­to­di­kas, pro­to­ko­lus, įvai­rius ino­va­ty­vius bei pa­žan­gius pro­duk­tus (jų ri­bi­nes iš­raiš­kas, pri­ei­na­mu­mą pa­cien­tams, kom­pen­sa­vi­mo są­ly­gas), tiek apie stra­te­gi­nius spren­di­mus – svei­ka­tos sis­te­mos re­for­mas, na­cio­na­li­nes dar­bo­tvarkes ir tei­sė­kū­ros pro­ce­są.

 
Ge­bė­ti įžvelg­ti, kas yra svar­bu, į ką spe­cia­lis­tams, įstai­gos ar įmo­nės va­do­vy­bei, drau­gi­jai, rū­mams, pro­fe­si­nei są­jun­gai, mi­nis­te­ri­jai ar Vy­riau­sy­bei rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį, pa­sa­ky­ti, ko­kia vie­ta yra ypač „plo­na“ (kur ga­li­ma su­si­dur­ti su skaus­min­go­mis pa­sek­mė­mis), yra di­džiau­sia ver­tė. O ji, kaip jau mi­nė­jau, ne­si­for­muo­ja tuš­čio­je vie­to­je. Vi­sas sa­vo stu­di­jas ir kva­li­fi­ka­ci­jos to­bu­li­ni­mo kryp­tis rin­kau­si pra­smin­gai. Ly­gia­ver­čiai su tei­si­ne li­te­ra­tū­ra skai­tau me­di­ci­nos, far­ma­ci­jos, bio­tech­no­lo­gi­jos ar ki­tos gi­mi­nin­gos kryp­ties me­džia­gą, va­do­vė­lius bei stu­di­jas. Kaip ki­taip ga­li pro­fe­sio­na­liai pa­dė­ti in­te­re­san­tui, jei ne­su­pran­ti jo da­ly­ko iš es­mės? Žiū­rė­ti pa­vir­šu­ti­niš­kai – ne man.


Su Odon­to­lo­gų rū­mais A.Ru­da­nov ne­per­trau­kia­mai ei­na iš­vien dau­giau kaip dvy­li­ka me­tų. Rū­mų sa­vi­val­dos grą­ži­ni­mas – di­džiu­lis ben­dras dar­bas. „Sa­vi­re­gu­lia­ci­jos, sa­vi­val­dos, as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės te­mos man im­po­nuo­ja. Tai – ma­no ver­ty­bės“, – sa­ko jis.

 - As­me­ni­nės tei­si­nin­ko sa­vy­bės, ko ge­ro, taip pat svar­bios. Rei­ka­lin­ga įtai­ga, drą­sa, pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, tvir­tas bū­das.
 
- Pir­miau­sia tu­ri sau pa­čiam są­ži­nin­gai at­sa­ky­ti, koks esi. Vie­ni žmo­nės ve­da pas­kui sa­ve, ki­ti – ei­na pas­kui ki­tus. Tai su­vo­kęs įver­ti­ni, kur ir kaip ga­li sėk­min­gai sa­ve re­a­li­zuo­ti. Kiek­vie­nas mū­sų tu­ri­me stip­rių­jų ir sil­pnų­jų pu­sių. Stip­ri­ą­sias rei­kia plė­to­ti, o sil­pną­sias ži­no­ti, bet dėl jų ne­si­ar­dy­ti. Ne vel­tui yra sa­ko­ma: Die­ve, duok man kan­try­bės, kad ne­si­prie­šin­čiau tam, ko ne­ga­liu pa­keis­ti, drą­sos, kad pa­keis­čiau tą, ką ga­liu, ir iš­min­ties, kad vi­sa­da su­ge­bė­čiau vie­na nuo ki­ta at­skir­ti. Jei su­pran­ti, koks esi ir ko gy­ve­ni­me no­ri – dir­bi su sa­vi­mi, in­ves­tuo­ji į sa­ve. Vi­sų pir­ma lai­ką: lais­va­lai­kio, mie­go, san­ty­kių. Nie­ko į sa­ve ne­įdė­jęs – nie­ko iš sa­vęs ne­ga­li ti­kė­tis.

An­tra, dir­bant Lie­tu­vos svei­ka­tos sis­te­mo­je rei­kia tu­rė­ti ypač stip­rų stu­bu­rą. Ir ne tik tei­si­nin­kui. Lie­tu­va per tris­de­šimt tre­jus at­kur­tos ne­pri­klau­so­my­bės me­tus yra tu­rė­ju­si vos du svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rus – Au­re­li­jų Ve­ry­gą ir, pa­na­šu, Arū­ną Dul­kį, – ku­rie iš­bu­vo iki sa­vo ka­den­ci­jos pa­bai­gos. Ki­tų mi­nist­rų va­do­va­vi­mo lai­kas sie­kia nuo dve­jų iki dve­jų su pu­se me­tų. Tai – vie­na la­biau­siai in­ter­pe­liuo­ja­mų sri­čių. Ką tai ro­do? In­ten­ci­ją. Pa­di­dė­jęs sri­ties jaut­ru­mas, „karš­tos“ te­mos, po­li­ti­kų, vi­suo­me­nės ir spe­cia­lis­tų gre­to­se tvy­ran­ti įtam­pa bei ne­pa­si­ten­ki­ni­mas. Ir šio­je emo­ci­jų jū­ro­je rei­kia ne­pa­skęs­ti.

Ir tre­čia – ta­vo kal­ba vi­suo­met tu­ri bū­ti nuo­sek­li, pa­grįs­ta ir mo­ty­vuo­ta. To­dėl gi­nant po­zi­ci­ją (ar tai vie­šas in­te­re­sas, ar kon­kre­tus tiks­li­nis klau­si­mas), pri­va­lu tu­rė­ti aiš­kių bei stip­rių ar­gu­men­tų.
 
- Drą­siai ga­li­ma teig­ti, jog esa­te Odon­to­lo­gų rū­mų pro­fe­si­nės sa­vi­val­dos kal­vis. Per il­ga­me­tę part­ne­rys­tę su klien­tais vie­nas ki­tą tur­būt ir ko­le­go­mis va­di­na­te?
 
- Odon­to­lo­gų rū­mai – il­ga ir at­ski­ro pa­sa­ko­ji­mo ver­ta is­to­ri­ja. Kai dau­ge­lį me­tų glau­džiai ben­dra­dar­biau­ji su ben­druo­me­ne, na­tū­ra­liai įau­gi į ją. Tu­riu pri­pa­žin­ti, jog tu­riu sa­vy­bę per­im­ti skaus­mą tų, su ku­riais dir­bu ir ben­drau­ju. Iš da­lies su­si­ta­pa­ti­nu su jais. Be­veik su vi­sais. Kai skau­da tam, ku­ris krei­pė­si pro­fe­si­nio pa­ta­ri­mo, skau­da ir man.
 
O Odon­to­lo­gų rū­mų at­ve­ju skau­da vi­suo­met, nes kiek jie be­bū­tų iš­au­gę ir su­bren­dę (šie­met Rū­mai at­šven­tė 20 me­tų ju­bi­lie­jų), jie man vis tiek – vai­kas. Te­ko gar­bė pa­reng­ti pir­mą­ją Odon­to­lo­gų rū­mų įsta­ty­mo re­dak­ci­ją, ku­ri ir at­gu­lė į šios pro­fe­si­nės sa­vi­val­dos pa­ma­tą. Odon­to­lo­gai at­ėjo su ti­kė­ji­mo, vil­ties ir pro­fe­si­nės drą­sos sėk­lo­mis, o man te­ko at­sa­ko­my­bė iš­pu­ren­ti tuo me­tu ne­ar­tus dir­vo­nus ir lais­ty­ti tas sėk­las. Kar­tu pri­žiū­rė­jo­me šį kū­di­kį, jau­tė­me stip­rų ir nuo­sai­kų pro­fe­so­rės To­mos Bir­mon­tie­nės pa­lai­ky­mą. Tik ben­dro dar­bo ir nuo­sek­lių pa­stan­gų dė­ka 2004 me­tais rū­mai kaip pro­fe­si­nė sa­vi­val­da sa­va­ran­kiš­kai žen­gė į pa­sau­lį. Vė­jy­je jie gy­ve­no nuo 2004-ųjų. Po aš­tuo­ne­rių me­tų su­grį­žo pa­gal­bos ir prie­žiū­ros. Ir nuo tos die­nos vėl ne­per­trau­kia­mai ei­na­me iš­vien dau­giau kaip dvy­li­ka me­tų. Rū­mų sa­vi­val­dos grą­ži­ni­mas bu­vo di­džiu­lis ben­dras mū­sų dar­bas. Sa­vi­re­gu­lia­ci­jos, sa­vi­val­dos, as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės te­mos man itin im­po­nuo­ja. Tai – ma­no ver­ty­bės.
 
- Kaip jos su­si­for­ma­vo?
 
- Tai – sa­via­na­li­zės, ma­no, kaip as­me­ny­bės, ir ma­no ap­lin­kos san­ty­kio ver­ti­ni­mo, no­rų, ke­ti­ni­mų bei sie­kių re­zul­ta­tas. Ir, kaip pa­sa­ky­tų spe­cia­lis­tai, prie­žas­čių ieš­ko­ki­me vai­kys­tė­je. Pir­mo­sios ver­ty­bės – lais­vė pri­im­ti spren­di­mus (ir at­sa­ko­my­bė už juos), no­ras bū­ti sa­va­ran­kiš­kam ir au­to­no­miš­kam, kur­ti sa­vo, o ne ju­dė­ti pa­sro­viui, bur­ti žmo­nes kar­tu (dėl idė­jos, spren­di­mų, po­ky­čių ir pan.) – kiek sa­ve pri­si­me­nu, pra­dė­jo for­muo­tis pa­aug­lys­tė­je.
 
Šios pir­mo­sios, net ne vi­suo­met są­mo­nin­gai su­vo­kia­mos ver­ty­bės nu­lė­mė ir to­les­nį gy­ve­ni­mą. Anks­ti pra­dė­jau svars­ty­ti, kuo gi man tap­ti. Mo­kyk­lo­je trau­kė che­mi­ja ir bio­lo­gi­ja, jos man ge­rai se­kė­si, nes tu­rė­jau nuo­sta­bų pa­vyz­dį – dar­bui pa­si­šven­tu­sį mo­ky­to­ją. Tuo me­tu sva­jo­jau bū­ti gy­dy­to­jas ar­ba vais­ti­nin­kas. Ta­čiau jau de­vin­to­je kla­sė­je tvir­tai nu­ta­riau rink­tis tei­sę. Tą lė­mė kon­kre­čios gy­ve­ni­mo prie­žas­tys – šei­mos is­to­ri­ja, kai su ma­no ma­ma bu­vo pa­si­elg­ta ne­tei­sė­tai ir ne­tei­sin­gai. Griež­tai pa­sa­kiau, kad bū­siu tei­si­nin­kas, pa­dė­siu tiems, kam rei­kės ma­no pa­gal­bos ir pa­ta­ri­mų, taip pat ko­vo­siu su ne­tei­sė­tais, ne­pa­grįs­tais bei ne­pa­ma­tuo­tais spren­di­mais. Tai bu­vo jau­nuo­lio emo­ci­ja. Vė­liau, pra­bė­gus me­tams ir žvel­giant ret­ros­pek­ty­viai, su­pra­tau, jog tu­riu bū­ti dė­kin­gas net ir tiems skriau­dė­jams – jie pri­si­dė­jo prie to, kuo šian­dien ta­pau.
 
Tei­sės stu­di­jų ir pir­mai­siais pro­fe­si­nės prak­ti­kos me­tais pra­dė­jo for­muo­tis stip­rus su­vo­ki­mas, jog vals­ty­bė su­si­de­da iš kiek­vie­no mū­sų in­dė­lio, po­žiū­rio, as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės. Jei ry­te ne­si­va­ly­siu dan­tų, nie­kas jų ir ne­iš­va­lys. Kal­tin­ti vals­ty­bę dėl ėduo­nies ar plom­bų tuo­met bergž­džia. Per daug me­tų esa­me iš­le­pin­ti nei­gia­mos ten­den­ci­jos, kad pa­cien­tas vi­sa­da yra tei­sus. At­ei­na­me pas me­di­kus ir ti­ki­mės, kad jie mums duos auk­si­nę pi­liu­lę, ku­rią iš­gė­rę nu­me­si­me dvi­de­šimt ki­log­ra­mų svo­rio ir pen­kio­li­ka me­tų am­žiaus. Jei pa­cien­tas ne­bus mo­ty­vuo­tas ir at­sa­kin­gai in­for­muo­tas, me­di­ci­na jam ne­pa­dės. Kai žmo­gus sa­ko, kad „man ne­pa­dė­jo“, per­žiū­ri­me jo ir pro­fe­si­nės ben­druo­me­nės in­dė­lį. Prak­ti­ko­je, kai žmo­nės tam­pa są­mo­nin­gi, dau­ge­lį klau­si­mų iš­spren­džia grei­čiau, bū­na lais­ves­ni, efek­ty­ves­ni, ma­žiau pa­sken­dę biu­ro­kratijoje. Vi­suo­me­nė tam­pa grei­tes­nė, efek­ty­ves­nė, na­šes­nė. Da­bar gi ji yra var­to­to­jiš­ka. Žmo­gus, ku­ris ži­no sa­vo tei­ses ir pa­rei­gas, są­ži­nin­gai bei at­sa­kin­gai jo­mis nau­do­ja­si, pir­miau­sia bus kū­rė­jas.
Ga­lų ga­le taip ir su­si­for­ma­vo tos de­mo­kra­tinės ver­ty­bės, apie ku­rias kal­ba­me: lais­vė, sa­vi­raiš­ka, as­me­ni­nė at­sa­ko­my­bė. Jos vi­sa­da bu­vo svar­biau­sios.
 
- De­vin­to­je kla­sė­je bū­ti taip už­tik­rin­tam ir am­bi­cin­gam – ste­bė­ti­na. Ko­kio­je ap­lin­ko­je au­go­te?
 
- Esu dė­kin­gas tė­vui: jis ska­ti­no ma­ne mąs­ty­ti, skie­pi­jo lais­vas min­tis, pro­vo­ka­vo klau­si­mais. Ne­lei­do nie­ka­da pa­si­ti­kė­ti vie­nu šal­ti­niu. De­ja, tė­vas anks­ti (ma­no stu­di­jų me­tais) žu­vo, to­dėl ir man te­ko anks­ti su­bręs­ti. Vie­ną die­ną su­pra­tau, kad ma­no val­tis, plau­ku­si as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės upe, da­bar jau – at­sa­ko­my­bės jū­ro­je. O kur plauk­ti, ką da­ry­ti, kaip elg­tis, tek­da­vo spręs­ti pa­čiam. Ne­tu­rė­jau su kuo pa­si­tar­ti. To­kie da­ly­kai grei­tai bran­di­na.


 
Bir­že­lį pir­ma­ja­me tarp­tau­ti­nia­me ar­mi­ge­rių sam­bū­ry­je Vil­niu­je A.Ru­da­nov, kar­tu su ar­mi­ge­riais iš Vo­kie­ti­jos, Da­ni­jos, Ško­ti­jos ir Pie­tų Af­ri­kos bu­vo įteik­ta Ar­mi­ge­rio in­sig­ni­ja (gar­bės žen­klas). Mat pas­ta­rą­jį dar nuo vai­kys­tės trau­kė ri­te­riai, šar­vai, kar­dai, lan­kai ir sky­dai, dėl to jų gau­su ir tei­si­nin­ko na­muo­se. Ko­lek­ci­jo­je ir sa­vo­mis ran­ko­mis pa­ga­min­ti gran­di­niai šar­vai. „Vis daž­niau su­si­mąs­tau apie ką tai. Ir su­pran­tu, kad vi­si šie „vi­du­ram­žių sap­nai“ apie gi­lų jaus­mą, no­rą ir ryž­tą gin­ti, sau­go­ti, neš­ti ti­kė­ji­mą, pa­si­ti­kė­ji­mą ir švie­są, kur­ti ir pri­si­dė­ti prie kū­ri­mo“, – sa­ko A.Ru­da­nov.


Įta­ką pa­da­rė ir vy­res­nių žmo­nių ap­lin­ka, ku­rio­je au­gau. Nuo mo­kyk­los lai­kų su­kau­si vy­res­nių­jų, su ku­riais ben­dra­vo­me „ly­gio­mis“, ra­te. Tai ver­tė pa­si­temp­ti.
 
- Daž­nai pa­si­tai­ko, kad su po­ten­cia­liais klien­tais ne­su­tam­pa ver­ty­bės ir gin­ti jų in­te­re­sus at­si­sa­ko­te?
 
- Kar­je­ros pra­džio­je tu­ri sau at­sa­ky­ti, ar dirb­si su vi­sais ir dėl vis­ko, ar pa­si­rink­si tai, kas yra ar­čiau šir­dies. Man svar­bu, su kuo ir dėl ko dir­bu. Jei ma­tau, kad tam tik­ri klau­si­mai man ne­tin­ka ar spren­di­mo bū­dai, ku­riuos no­ri­ma įgy­ven­din­ti, nė­ra pri­im­ti­ni, at­si­sa­kau.
 
- O jei gy­dy­mo įstai­go­je pa­mi­na­mos jū­sų tei­sės, ar­šiai jas gi­na­te? „Pro­fe­si­nė li­ga“ as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me pa­si­reiš­kia?
 
- Ži­nau, kas man pri­klau­so, bet ir ži­nau mū­sų svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mos re­a­li­jas. Rei­ka­lau­ti ga­liu daug ko, bet gy­dy­to­jų ar slau­gy­to­jų dėl to ne­pa­dvi­gu­bės. Jei ty­ri­mo, ku­ris man rei­ka­lin­gas, vie­šo­jo­je įstai­go­je tu­riu lauk­ti pu­sę me­tų ar il­giau, ver­čiau jį pa­da­ry­siu pri­va­čiai, už tai su­mo­kė­jęs.
 
Gy­dy­mo įstai­gai ga­liu pa­ra­šy­ti pre­ten­zi­ją, ko­dėl ši lai­ku man ne­su­tei­kė rei­kia­mos pa­slau­gos, pri­dė­ti ko­pi­ją li­go­nių ka­soms. Įstai­ga skun­dą tu­rės iš­nag­ri­nė­ti, ka­sa – at­lik­ti pa­tik­ri­ni­mą. At­sa­ky­mą gau­čiau po tam tik­ro lai­ko. Bet man pa­pras­čiau­siai gai­la pra­ras­to lai­ko. Juk rei­kia­mo ty­ri­mo pri­va­čiai ga­liu nu­ei­ti dar tą pa­čią die­ną ir ga­na grei­tai gau­ti re­zul­ta­tą. Man ne­rei­kia nei gin­čo, nei ki­vir­čo, nei pre­ten­zi­jos. Rei­kia re­zul­ta­to. Nes kai jį tu­ri – ži­nai, kaip veik­ti ir ką da­ry­ti to­liau.
 
- To­kiu ke­liu ei­na daž­nas. Ant­raip ne­bū­tų taip ak­ty­viai stei­gia­mi pri­va­tūs cen­trai. Jū­sų aki­mis, Lie­tu­vo­je pa­cien­tų tei­sės gy­dy­mo įstai­go­se pa­žei­džia­mos daž­nai?
 
- Yra įstai­gų, ku­rios tik­rai ne­si­lai­ko įsta­ty­mų ir pa­žei­di­nė­ja pa­cien­tų tei­ses. Tą ro­do pa­tik­ri­ni­mai, ap­klau­sų re­zul­ta­tai. Tai nė­ra vie­na ar ke­lios sri­tys. Vis dėl­to kal­bė­da­mi apie pa­cien­tų tei­sių pa­žei­di­mą tu­ri­me su­pras­ti to prie­žas­tis. Jos ga­li bū­ti pa­žei­džia­mos ty­čia ar­ba dir­bant ap­lai­džiai. Taip pat ga­li bū­ti, kad įstai­ga ob­jek­ty­viai ne­ga­li už­tik­rin­ti ko­ky­biš­kos pa­slau­gos. Pa­vyz­džiui, slau­gos li­go­ni­nė­je sky­riu­je sa­vait­ga­lį su­sir­go slau­gy­to­ja. Nors vi­di­nis nor­ma­ty­vas nu­ro­do, kiek kar­tų per die­ną prie pa­cien­to rei­kia pri­ei­ti, pa­kel­ti, ap­vers­ti, su­tep­ti, nu­praus­ti, su­si­klos­čius to­kioms ap­lin­ky­bėms to pa­da­ry­ti ne­įma­no­ma – trūks­ta per­so­na­lo. Pa­slau­gą gaus tik da­lis pa­cien­tų. Už tai at­sa­kin­ga gy­dy­mo įstai­ga. O pas­ta­ra­jai taip su­si­klos­tė dėl per­so­na­lo, ad­mi­nist­ra­vi­mo ir va­dy­bi­nių įgū­džių, fi­nan­sa­vi­mo sto­kos. Ar pa­cien­tų tei­ses pa­žei­dė spe­cia­lis­tas, ar pa­ti sis­te­ma taip su­kur­ta, kad spe­cia­lis­tas ne­ga­li tin­ka­mai už­tik­rin­ti pa­slau­gų tei­ki­mo ko­ky­bės – klau­si­mas.
 

Dosjė:
 
• 2003 me­tai – Tei­sės ma­gist­ras, Vil­niaus uni­ver­si­te­tas

• 2006 - 2007 me­tai – LSMU (bu­vęs KMU) Vi­suo­me­nės svei­ka­tos va­dy­bos ma­gist­ra­tū­ros stu­di­jos

• 2017 me­tai – Ver­slo va­dy­bos ma­gist­ras (MBA), Vil­niaus Tech (su tarp­tau­ti­niais part­ne­riais)

• 2004 – 2008 me­tai - LSMU (bu­vęs KMU) Far­ma­ci­jos fa­kul­te­to Po­dip­lo­mi­nių stu­di­jų cen­tro lek­to­rius

• 2008 – 2016 me­tai – Vil­niaus Tech (VGTU) dės­ty­to­jas (asis­ten­tas)

• 2016 – 2017 m. Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to dės­ty­to­jas (asis­ten­tas)

• Virš 50 pub­li­ka­ci­jų au­to­rius

• 1999 me­tai – Vil­niaus mies­to me­ro ap­do­va­no­ji­mas „Už nuo­pel­nus Vil­niaus mies­tui“

• 2014 me­tai – gar­bės kry­žius už fi­lan­tro­pi­nę veik­lą

• 2024 me­tai - Ar­mi­ge­rio in­sig­ni­ja (gar­bės žen­klas) 
 
Komentaras:
 
LR Odon­to­lo­gų rū­mų ta­ry­bos pir­mi­nin­kė prof. Vil­ma Bru­kie­nė:

- Su An­dre­ju­mi su­si­pa­ži­nau at­ėju­si į rū­mus 2012-ai­siais, ta­čiau jis su rū­mais ėjo iš­vien dar ta­da, kai jie bu­vo ku­ria­mi, kon­sul­ta­vo mū­sų na­rius. Tai­gi su rū­mais dir­ba dau­giau kaip dvi de­šim­tis me­tų. Val­džia rū­muo­se kei­čia­si, o An­dre­jus iš­lie­ka. Pa­to­gu tu­rė­ti spe­cia­lis­tą, į ku­rį ga­li­ma kreip­tis iš­ki­lus rim­tam klau­si­mui, nes jis mū­sų ak­tu­a­li­jas ži­no „nuo iki“. Per tiek me­tų ta­po mū­sų ko­le­ga.
 
Ne­ma­nau, kad Lie­tu­vo­je yra daug spe­cia­lis­tų, taip gi­liai iš­ma­nan­čių ne tik me­di­ci­nos tei­sę, bet ir vi­są tei­sė­kū­rą. Jo ži­nios ir su­kaup­ta pa­tir­tis mums yra ypač pa­lan­ki bei ver­tin­ga.
Ža­vi ir jo cha­rak­te­rio sa­vy­bės. Per vi­sus dar­bo rū­muo­se me­tus iš jo daug iš­mo­kau. Jis am­ži­no de­gi­mo va­rik­lis. Ne­su­pran­tu, kaip jo vi­sos dar­bo va­lan­dos su­tel­pa į vie­ną die­ną. Iš jo iš­mo­kau ne­nu­leis­ti ran­kų, nes iš­ei­tis vi­sa­da yra. Kar­tais skam­bi­nu jam klaus­da­ma: ar aš jau įva­ry­ta į kam­pą? Jis juo­kia­si: pa­la pa­la... ne. Jis mo­ko pa­ty­lė­ti ir kan­- triai lauk­ti sa­vo va­lan­dos. Pa­me­nu, Sei­mo ko­mi­te­to po­sė­džiuo­se ver­du, sprogs­tu, o jis ma­ne ra­mi­na sa­ky­da­mas, jog tu­riu iš­lauk­ti.
 
Net jei bū­tų pa­sau­lio pa­bai­ga ir pa­klaus­tu­me An­dre­jaus, ar mes jau be­vil­tiš­ko­je si­tu­a­ci­jo­je, jis, ma­nau, at­sa­ky­tų: „Pa­lauk Vil­ma, duok man šian­dien pa­gal­vo­ti, o ry­toj su­si­skam­bin­ki­me“. Toks jo dar­bo sti­lius.
 
Ne­pai­sant vi­sų dar­bų ap­gul­ties, ža­vi ir tai, kaip gra­žiai puo­se­lė­ja san­ty­kius su šei­ma, jai skir­da­mas di­džiu­lį dė­me­sį. Su­ge­ba ne­pa­mirš­ti ir pa­si­džiaug­ti vai­kais, žmo­na. Lai­mė jį pa­žin­ti.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

Komentarai

      Gydytojas ir pacientas


      A.Slatvickis: esu geriausias specialistas, gydantis priklausomybes

      A.Slatvickis: esu geriausias specialistas, gydantis priklausomybes

      „Esu geriausias specialistas, gydantis priklausomybes“, – nebesikuklina profesinės stiprybės pripažinti Klaipėdo...
      R.Gailiuvienė: pokalbis su draugu kartais atstoja psichoterapiją

      R.Gailiuvienė: pokalbis su draugu kartais atstoja psichoterapiją

      „Bendravimas – labai svarbus gyvenime“, – sako Raseinių psichikos sveikatos centro direktorė, gydytoja psi...

      Budinti vaistinė


      Pokyčiai dėl vaistų prieinamumo – tik kosmetiniai?

      Pokyčiai dėl vaistų prieinamumo – tik kosmetiniai?

      Įvairiuose formatuose ne kartą kalbėta, kad gyvybiškai svarbių vaistų kompensavimas Lietuvos pacientams stringa ir dėl itin...
      Seime gaivinama idėja įteisinti mobiliąsias vaistines

      Seime gaivinama idėja įteisinti mobiliąsias vaistines

      Seime vėl registruotas siūlymas įteisinti mobiliąsias vaistines.  

      razinka


      Sveika šeima


      Kaip nesugriūti per egzaminus?

      Prasidėjusi vasara vyresnių klasių mokiniams bei studentams tampa įtampos, nerimo ir miego stokos laikotarpiu. Vaistininkai pastebi, kad pagalbos į vaistinę šiuo laikotarpiu užsuka vis daugiau jaunuolių, ir įspėja: ilgalaikis stresas ne tik mažina mokymosi efektyvumą, bet ir gali paveikti fizinę sveikatą.

      Pakalbėkim apie tai


      Svetur


      Celine Dion: šliaušiu, bet nesustosiu

      Drąsus dainininkės Celine Dion sprendimas dokumentiniame filme atskleisti skaudžiausius ligos momentus – kūno sąstingį, nekontroliuojamus spazmus ir bejėgiškumą – sujaudino ir medicinos bendruomenę. „Celine atvirumas paskatino didesnį susidomėjimą sustingusio žmogaus sindromu. Tikimės, kad tai paskatins skirt...

      Redakcijos skiltis


      Komentarai


      Kai kelionė tampa gyvybės klausimu: onkologinių pacientų pavėžėjimas
      Marius Čiurlionis Kai kelionė tampa gyvybės klausimu: onkologinių pacientų pavėžėjimas
      Socdemų sveikatos reforma Jums kainuos sveikatą ir pažeis Konstituciją
      Vytautas Mitalas Socdemų sveikatos reforma Jums kainuos sveikatą ir pažeis Konstituciją
      Pranašystės... 2025-iesiems
      Henrikas Vaitiekūnas Pranašystės... 2025-iesiems

      Naujas numeris