Pa­sau­lio me­di­ci­nos tei­sės aso­cia­ci­ja (World As­so­cia­tion for Me­di­cal Law), jun­gian­ti me­di­ci­nos tei­sės pro­fe­sio­na­lus, kas­met or­ga­ni­zuo­ja kon­gre­są įvai­rio­mis me­di­ci­nos sis­te­mos te­mo­mis. Per­nai jis vy­ko Vil­niu­je, ve­da­mas aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kės, am­ba­sa­do­rės ir me­di­ci­nos tei­sės pra­di­nin­kės Lie­tu­vo­je prof. To­mos Bir­mon­tie­nės. Šie­met lie­pos 20-23 die­no­mis kon­gre­sas or­ga­ni­zuo­ja­mas to­li­mo­jo­je In­do­ne­zi­jo­je. Epi­cen­tre – me­di­ci­ni­nės klai­dos ir vais­tų su­ke­lia­ma ža­la.
 
Apie me­di­ci­nos tei­sės sri­tį kal­ba­mės su vie­nu ži­no­miau­siu ša­lies gy­vy­bės moks­lų tei­sės eks­per­tu An­drej Ru­da­nov.
 
- Me­di­ci­nos tei­sė – ne­re­tam mįs­lė: rei­ka­lin­ga baig­ti me­di­ci­nos, tei­sės ar abe­jas stu­di­jas?
 
- Me­di­ci­nos tei­sės kryp­tis Lie­tu­vo­je įgy­ja­ma tik My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te. Ki­tos aukš­to­sios mo­kyk­los to­kios spe­cia­ly­bės – me­di­ci­nos tei­sės ar gy­vy­bės moks­lų tei­sės kryp­ties – ne­tu­ri. Pa­pras­tai tei­si­nin­kai, ku­rie sie­kia dirb­ti šio­je sri­ty­je, tuo do­mi­si pa­tys, lan­ko kur­sus, spe­cia­li­zuo­tus se­mi­na­rus, ana­li­zuo­ja me­džia­gą, o pa­tir­ties įgy­ja šio­je sri­ty­je dirb­da­mi il­gus me­tus. Be­je, gy­dy­to­jai ar­ba slau­gy­to­jai, įgi­ję me­di­ci­ni­nį iš­si­la­vi­ni­mą, ne­re­tai vė­liau stu­di­juo­ja ir tei­sę.

Ly­gia­ver­čiai su tei­si­ne li­te­ra­tū­ra skai­tau me­di­ci­nos, far­ma­ci­jos, bio­tech­no­lo­gi­jos ar ki­tos gi­mi­nin­gos kryp­ties me­džia­gą, va­do­vė­lius bei stu­di­jas. Kaip ki­taip ga­li pro­fe­sio­na­liai pa­dė­ti  in­te­re­san­tui, jei ne­su­pran­ti jo da­ly­ko iš es­mės? Žiū­rė­ti pa­vir­šu­ti­niš­kai – ne man.
 
Gy­vy­bės moks­lai, jei­gu juo­se „nar­dai“ ne pa­vir­šu­ti­niš­kai, o į gy­lį, sa­vai­me rei­ka­lau­ja pa­pil­do­mų kom­pe­ten­ci­jų ir ži­nių. Tad te­ko baig­ti ne tik tei­sės stu­di­jas. Sie­kiau pra­tur­tin­ti sa­vo ži­nias vi­sa­pu­siš­kai. Tei­si­nin­ko prie­der­mė – su­pras­ti (per­pras­ti) si­tu­a­ci­ją, dėl ku­rios rei­kia pa­gal­bos, nu­sta­ty­ti tik­rą pro­ble­mos prie­žas­tį ir ras­ti bū­dą, kaip šią pro­ble­mą iš­spręs­ti. Dar svar­biau – su­vok­ti, ar pro­ble­mą iš tie­sų rei­kia spręs­ti tei­si­nė­mis prie­mo­nė­mis. Nes kar­tais ky­lan­ti ri­zi­ka bū­na ma­ža­reikš­mė ir su­val­do­ma ben­draž­mo­giš­ko­mis ar­ba or­ga­ni­za­ci­nė­mis prie­mo­nė­mis. Ta­čiau kad su­vok­tum es­mę, tu­ri iš­ma­ny­ti sek­to­rių ir jo gi­lu­mi­nį vei­ki­mą. O šis iš­ma­ny­mas be lai­ko pro­fe­si­nei sa­viš­vie­tai, pa­pil­do­mų stu­di­jų ir nuo­sek­laus prak­ti­nio dar­bo nė­ra įma­no­mas.



25 me­tus gi­lin­da­ma­sis į me­di­ci­nos tei­sės sri­tį A.Ru­da­nov pa­juo­kau­ja, kad ta­po vie­na ko­ja me­di­kas: „Jei šei­mo­je kas nors ima kal­bė­ti už­ki­mu­siu bal­su, iš­kart su­re­a­guo­ju, ką rei­kia da­ry­ti.“
 
Kiek pla­čiai ap­ima gy­vy­bės moks­lai ir jiems tai­ko­mas tei­si­nis re­gu­lia­vi­mas – ga­li­ma tik įsi­vaiz­duo­ti. Kal­ba­me tiek apie spe­cia­lis­tus, jų kom­pe­ten­ci­jas, at­sa­ko­my­bę, dar­bo są­ly­gas ir krū­vius, tiek apie svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gas, vais­ti­nes, ge­rą ga­my­bos ar pla­ti­ni­mo prak­ti­ką, ikik­li­ni­ki­nius bei kli­ni­ki­nius ty­ri­mus, gy­dy­mo ir diag­nos­ti­kos me­to­di­kas, pro­to­ko­lus, įvai­rius ino­va­ty­vius bei pa­žan­gius pro­duk­tus (jų ri­bi­nes iš­raiš­kas, pri­ei­na­mu­mą pa­cien­tams, kom­pen­sa­vi­mo są­ly­gas), tiek apie stra­te­gi­nius spren­di­mus – svei­ka­tos sis­te­mos re­for­mas, na­cio­na­li­nes dar­bo­tvarkes ir tei­sė­kū­ros pro­ce­są.
 
Ge­bė­ti įžvelg­ti, kas yra svar­bu, į ką spe­cia­lis­tams, įstai­gos ar įmo­nės va­do­vy­bei, drau­gi­jai, rū­mams, pro­fe­si­nei są­jun­gai, mi­nis­te­ri­jai ar Vy­riau­sy­bei rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį, pa­sa­ky­ti, ko­kia vie­ta yra ypač „plo­na“ (kur ga­li­ma su­si­dur­ti su skaus­min­go­mis pa­sek­mė­mis), yra di­džiau­sia ver­tė. O ji, kaip jau mi­nė­jau, ne­si­for­muo­ja tuš­čio­je vie­to­je. Vi­sas sa­vo stu­di­jas ir kva­li­fi­ka­ci­jos to­bu­li­ni­mo kryp­tis rin­kau­si pra­smin­gai. Ly­gia­ver­čiai su tei­si­ne li­te­ra­tū­ra skai­tau me­di­ci­nos, far­ma­ci­jos, bio­tech­no­lo­gi­jos ar ki­tos gi­mi­nin­gos kryp­ties me­džia­gą, va­do­vė­lius bei stu­di­jas. Kaip ki­taip ga­li pro­fe­sio­na­liai pa­dė­ti in­te­re­san­tui, jei ne­su­pran­ti jo da­ly­ko iš es­mės? Žiū­rė­ti pa­vir­šu­ti­niš­kai – ne man.


Su Odon­to­lo­gų rū­mais A.Ru­da­nov ne­per­trau­kia­mai ei­na iš­vien dau­giau kaip dvy­li­ka me­tų. Rū­mų sa­vi­val­dos grą­ži­ni­mas – di­džiu­lis ben­dras dar­bas. „Sa­vi­re­gu­lia­ci­jos, sa­vi­val­dos, as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės te­mos man im­po­nuo­ja. Tai – ma­no ver­ty­bės“, – sa­ko jis.

 - As­me­ni­nės tei­si­nin­ko sa­vy­bės, ko ge­ro, taip pat svar­bios. Rei­ka­lin­ga įtai­ga, drą­sa, pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, tvir­tas bū­das.
 
- Pir­miau­sia tu­ri sau pa­čiam są­ži­nin­gai at­sa­ky­ti, koks esi. Vie­ni žmo­nės ve­da pas­kui sa­ve, ki­ti – ei­na pas­kui ki­tus. Tai su­vo­kęs įver­ti­ni, kur ir kaip ga­li sėk­min­gai sa­ve re­a­li­zuo­ti. Kiek­vie­nas mū­sų tu­ri­me stip­rių­jų ir sil­pnų­jų pu­sių. Stip­ri­ą­sias rei­kia plė­to­ti, o sil­pną­sias ži­no­ti, bet dėl jų ne­si­ar­dy­ti. Ne vel­tui yra sa­ko­ma: Die­ve, duok man kan­try­bės, kad ne­si­prie­šin­čiau tam, ko ne­ga­liu pa­keis­ti, drą­sos, kad pa­keis­čiau tą, ką ga­liu, ir iš­min­ties, kad vi­sa­da su­ge­bė­čiau vie­na nuo ki­ta at­skir­ti. Jei su­pran­ti, koks esi ir ko gy­ve­ni­me no­ri – dir­bi su sa­vi­mi, in­ves­tuo­ji į sa­ve. Vi­sų pir­ma lai­ką: lais­va­lai­kio, mie­go, san­ty­kių. Nie­ko į sa­ve ne­įdė­jęs – nie­ko iš sa­vęs ne­ga­li ti­kė­tis.

An­tra, dir­bant Lie­tu­vos svei­ka­tos sis­te­mo­je rei­kia tu­rė­ti ypač stip­rų stu­bu­rą. Ir ne tik tei­si­nin­kui. Lie­tu­va per tris­de­šimt tre­jus at­kur­tos ne­pri­klau­so­my­bės me­tus yra tu­rė­ju­si vos du svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rus – Au­re­li­jų Ve­ry­gą ir, pa­na­šu, Arū­ną Dul­kį, – ku­rie iš­bu­vo iki sa­vo ka­den­ci­jos pa­bai­gos. Ki­tų mi­nist­rų va­do­va­vi­mo lai­kas sie­kia nuo dve­jų iki dve­jų su pu­se me­tų. Tai – vie­na la­biau­siai in­ter­pe­liuo­ja­mų sri­čių. Ką tai ro­do? In­ten­ci­ją. Pa­di­dė­jęs sri­ties jaut­ru­mas, „karš­tos“ te­mos, po­li­ti­kų, vi­suo­me­nės ir spe­cia­lis­tų gre­to­se tvy­ran­ti įtam­pa bei ne­pa­si­ten­ki­ni­mas. Ir šio­je emo­ci­jų jū­ro­je rei­kia ne­pa­skęs­ti.

Ir tre­čia – ta­vo kal­ba vi­suo­met tu­ri bū­ti nuo­sek­li, pa­grįs­ta ir mo­ty­vuo­ta. To­dėl gi­nant po­zi­ci­ją (ar tai vie­šas in­te­re­sas, ar kon­kre­tus tiks­li­nis klau­si­mas), pri­va­lu tu­rė­ti aiš­kių bei stip­rių ar­gu­men­tų.
 
- Drą­siai ga­li­ma teig­ti, jog esa­te Odon­to­lo­gų rū­mų pro­fe­si­nės sa­vi­val­dos kal­vis. Per il­ga­me­tę part­ne­rys­tę su klien­tais vie­nas ki­tą tur­būt ir ko­le­go­mis va­di­na­te?
 
- Odon­to­lo­gų rū­mai – il­ga ir at­ski­ro pa­sa­ko­ji­mo ver­ta is­to­ri­ja. Kai dau­ge­lį me­tų glau­džiai ben­dra­dar­biau­ji su ben­druo­me­ne, na­tū­ra­liai įau­gi į ją. Tu­riu pri­pa­žin­ti, jog tu­riu sa­vy­bę per­im­ti skaus­mą tų, su ku­riais dir­bu ir ben­drau­ju. Iš da­lies su­si­ta­pa­ti­nu su jais. Be­veik su vi­sais. Kai skau­da tam, ku­ris krei­pė­si pro­fe­si­nio pa­ta­ri­mo, skau­da ir man.
 
O Odon­to­lo­gų rū­mų at­ve­ju skau­da vi­suo­met, nes kiek jie be­bū­tų iš­au­gę ir su­bren­dę (šie­met Rū­mai at­šven­tė 20 me­tų ju­bi­lie­jų), jie man vis tiek – vai­kas. Te­ko gar­bė pa­reng­ti pir­mą­ją Odon­to­lo­gų rū­mų įsta­ty­mo re­dak­ci­ją, ku­ri ir at­gu­lė į šios pro­fe­si­nės sa­vi­val­dos pa­ma­tą. Odon­to­lo­gai at­ėjo su ti­kė­ji­mo, vil­ties ir pro­fe­si­nės drą­sos sėk­lo­mis, o man te­ko at­sa­ko­my­bė iš­pu­ren­ti tuo me­tu ne­ar­tus dir­vo­nus ir lais­ty­ti tas sėk­las. Kar­tu pri­žiū­rė­jo­me šį kū­di­kį, jau­tė­me stip­rų ir nuo­sai­kų pro­fe­so­rės To­mos Bir­mon­tie­nės pa­lai­ky­mą. Tik ben­dro dar­bo ir nuo­sek­lių pa­stan­gų dė­ka 2004 me­tais rū­mai kaip pro­fe­si­nė sa­vi­val­da sa­va­ran­kiš­kai žen­gė į pa­sau­lį. Vė­jy­je jie gy­ve­no nuo 2004-ųjų. Po aš­tuo­ne­rių me­tų su­grį­žo pa­gal­bos ir prie­žiū­ros. Ir nuo tos die­nos vėl ne­per­trau­kia­mai ei­na­me iš­vien dau­giau kaip dvy­li­ka me­tų. Rū­mų sa­vi­val­dos grą­ži­ni­mas bu­vo di­džiu­lis ben­dras mū­sų dar­bas. Sa­vi­re­gu­lia­ci­jos, sa­vi­val­dos, as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės te­mos man itin im­po­nuo­ja. Tai – ma­no ver­ty­bės.
 
- Kaip jos su­si­for­ma­vo?
 
- Tai – sa­via­na­li­zės, ma­no, kaip as­me­ny­bės, ir ma­no ap­lin­kos san­ty­kio ver­ti­ni­mo, no­rų, ke­ti­ni­mų bei sie­kių re­zul­ta­tas. Ir, kaip pa­sa­ky­tų spe­cia­lis­tai, prie­žas­čių ieš­ko­ki­me vai­kys­tė­je. Pir­mo­sios ver­ty­bės – lais­vė pri­im­ti spren­di­mus (ir at­sa­ko­my­bė už juos), no­ras bū­ti sa­va­ran­kiš­kam ir au­to­no­miš­kam, kur­ti sa­vo, o ne ju­dė­ti pa­sro­viui, bur­ti žmo­nes kar­tu (dėl idė­jos, spren­di­mų, po­ky­čių ir pan.) – kiek sa­ve pri­si­me­nu, pra­dė­jo for­muo­tis pa­aug­lys­tė­je.
 
Šios pir­mo­sios, net ne vi­suo­met są­mo­nin­gai su­vo­kia­mos ver­ty­bės nu­lė­mė ir to­les­nį gy­ve­ni­mą. Anks­ti pra­dė­jau svars­ty­ti, kuo gi man tap­ti. Mo­kyk­lo­je trau­kė che­mi­ja ir bio­lo­gi­ja, jos man ge­rai se­kė­si, nes tu­rė­jau nuo­sta­bų pa­vyz­dį – dar­bui pa­si­šven­tu­sį mo­ky­to­ją. Tuo me­tu sva­jo­jau bū­ti gy­dy­to­jas ar­ba vais­ti­nin­kas. Ta­čiau jau de­vin­to­je kla­sė­je tvir­tai nu­ta­riau rink­tis tei­sę. Tą lė­mė kon­kre­čios gy­ve­ni­mo prie­žas­tys – šei­mos is­to­ri­ja, kai su ma­no ma­ma bu­vo pa­si­elg­ta ne­tei­sė­tai ir ne­tei­sin­gai. Griež­tai pa­sa­kiau, kad bū­siu tei­si­nin­kas, pa­dė­siu tiems, kam rei­kės ma­no pa­gal­bos ir pa­ta­ri­mų, taip pat ko­vo­siu su ne­tei­sė­tais, ne­pa­grįs­tais bei ne­pa­ma­tuo­tais spren­di­mais. Tai bu­vo jau­nuo­lio emo­ci­ja. Vė­liau, pra­bė­gus me­tams ir žvel­giant ret­ros­pek­ty­viai, su­pra­tau, jog tu­riu bū­ti dė­kin­gas net ir tiems skriau­dė­jams – jie pri­si­dė­jo prie to, kuo šian­dien ta­pau.
 
Tei­sės stu­di­jų ir pir­mai­siais pro­fe­si­nės prak­ti­kos me­tais pra­dė­jo for­muo­tis stip­rus su­vo­ki­mas, jog vals­ty­bė su­si­de­da iš kiek­vie­no mū­sų in­dė­lio, po­žiū­rio, as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės. Jei ry­te ne­si­va­ly­siu dan­tų, nie­kas jų ir ne­iš­va­lys. Kal­tin­ti vals­ty­bę dėl ėduo­nies ar plom­bų tuo­met bergž­džia. Per daug me­tų esa­me iš­le­pin­ti nei­gia­mos ten­den­ci­jos, kad pa­cien­tas vi­sa­da yra tei­sus. At­ei­na­me pas me­di­kus ir ti­ki­mės, kad jie mums duos auk­si­nę pi­liu­lę, ku­rią iš­gė­rę nu­me­si­me dvi­de­šimt ki­log­ra­mų svo­rio ir pen­kio­li­ka me­tų am­žiaus. Jei pa­cien­tas ne­bus mo­ty­vuo­tas ir at­sa­kin­gai in­for­muo­tas, me­di­ci­na jam ne­pa­dės. Kai žmo­gus sa­ko, kad „man ne­pa­dė­jo“, per­žiū­ri­me jo ir pro­fe­si­nės ben­druo­me­nės in­dė­lį. Prak­ti­ko­je, kai žmo­nės tam­pa są­mo­nin­gi, dau­ge­lį klau­si­mų iš­spren­džia grei­čiau, bū­na lais­ves­ni, efek­ty­ves­ni, ma­žiau pa­sken­dę biu­ro­kratijoje. Vi­suo­me­nė tam­pa grei­tes­nė, efek­ty­ves­nė, na­šes­nė. Da­bar gi ji yra var­to­to­jiš­ka. Žmo­gus, ku­ris ži­no sa­vo tei­ses ir pa­rei­gas, są­ži­nin­gai bei at­sa­kin­gai jo­mis nau­do­ja­si, pir­miau­sia bus kū­rė­jas.
Ga­lų ga­le taip ir su­si­for­ma­vo tos de­mo­kra­tinės ver­ty­bės, apie ku­rias kal­ba­me: lais­vė, sa­vi­raiš­ka, as­me­ni­nė at­sa­ko­my­bė. Jos vi­sa­da bu­vo svar­biau­sios.
 
- De­vin­to­je kla­sė­je bū­ti taip už­tik­rin­tam ir am­bi­cin­gam – ste­bė­ti­na. Ko­kio­je ap­lin­ko­je au­go­te?
 
- Esu dė­kin­gas tė­vui: jis ska­ti­no ma­ne mąs­ty­ti, skie­pi­jo lais­vas min­tis, pro­vo­ka­vo klau­si­mais. Ne­lei­do nie­ka­da pa­si­ti­kė­ti vie­nu šal­ti­niu. De­ja, tė­vas anks­ti (ma­no stu­di­jų me­tais) žu­vo, to­dėl ir man te­ko anks­ti su­bręs­ti. Vie­ną die­ną su­pra­tau, kad ma­no val­tis, plau­ku­si as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės upe, da­bar jau – at­sa­ko­my­bės jū­ro­je. O kur plauk­ti, ką da­ry­ti, kaip elg­tis, tek­da­vo spręs­ti pa­čiam. Ne­tu­rė­jau su kuo pa­si­tar­ti. To­kie da­ly­kai grei­tai bran­di­na.


 
Bir­že­lį pir­ma­ja­me tarp­tau­ti­nia­me ar­mi­ge­rių sam­bū­ry­je Vil­niu­je A.Ru­da­nov, kar­tu su ar­mi­ge­riais iš Vo­kie­ti­jos, Da­ni­jos, Ško­ti­jos ir Pie­tų Af­ri­kos bu­vo įteik­ta Ar­mi­ge­rio in­sig­ni­ja (gar­bės žen­klas). Mat pas­ta­rą­jį dar nuo vai­kys­tės trau­kė ri­te­riai, šar­vai, kar­dai, lan­kai ir sky­dai, dėl to jų gau­su ir tei­si­nin­ko na­muo­se. Ko­lek­ci­jo­je ir sa­vo­mis ran­ko­mis pa­ga­min­ti gran­di­niai šar­vai. „Vis daž­niau su­si­mąs­tau apie ką tai. Ir su­pran­tu, kad vi­si šie „vi­du­ram­žių sap­nai“ apie gi­lų jaus­mą, no­rą ir ryž­tą gin­ti, sau­go­ti, neš­ti ti­kė­ji­mą, pa­si­ti­kė­ji­mą ir švie­są, kur­ti ir pri­si­dė­ti prie kū­ri­mo“, – sa­ko A.Ru­da­nov.

Įta­ką pa­da­rė ir vy­res­nių žmo­nių ap­lin­ka, ku­rio­je au­gau. Nuo mo­kyk­los lai­kų su­kau­si vy­res­nių­jų, su ku­riais ben­dra­vo­me „ly­gio­mis“, ra­te. Tai ver­tė pa­si­temp­ti.
 
- Daž­nai pa­si­tai­ko, kad su po­ten­cia­liais klien­tais ne­su­tam­pa ver­ty­bės ir gin­ti jų in­te­re­sus at­si­sa­ko­te?
 
- Kar­je­ros pra­džio­je tu­ri sau at­sa­ky­ti, ar dirb­si su vi­sais ir dėl vis­ko, ar pa­si­rink­si tai, kas yra ar­čiau šir­dies. Man svar­bu, su kuo ir dėl ko dir­bu. Jei ma­tau, kad tam tik­ri klau­si­mai man ne­tin­ka ar spren­di­mo bū­dai, ku­riuos no­ri­ma įgy­ven­din­ti, nė­ra pri­im­ti­ni, at­si­sa­kau.
 
- O jei gy­dy­mo įstai­go­je pa­mi­na­mos jū­sų tei­sės, ar­šiai jas gi­na­te? „Pro­fe­si­nė li­ga“ as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me pa­si­reiš­kia?
 
- Ži­nau, kas man pri­klau­so, bet ir ži­nau mū­sų svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mos re­a­li­jas. Rei­ka­lau­ti ga­liu daug ko, bet gy­dy­to­jų ar slau­gy­to­jų dėl to ne­pa­dvi­gu­bės. Jei ty­ri­mo, ku­ris man rei­ka­lin­gas, vie­šo­jo­je įstai­go­je tu­riu lauk­ti pu­sę me­tų ar il­giau, ver­čiau jį pa­da­ry­siu pri­va­čiai, už tai su­mo­kė­jęs.
 
Gy­dy­mo įstai­gai ga­liu pa­ra­šy­ti pre­ten­zi­ją, ko­dėl ši lai­ku man ne­su­tei­kė rei­kia­mos pa­slau­gos, pri­dė­ti ko­pi­ją li­go­nių ka­soms. Įstai­ga skun­dą tu­rės iš­nag­ri­nė­ti, ka­sa – at­lik­ti pa­tik­ri­ni­mą. At­sa­ky­mą gau­čiau po tam tik­ro lai­ko. Bet man pa­pras­čiau­siai gai­la pra­ras­to lai­ko. Juk rei­kia­mo ty­ri­mo pri­va­čiai ga­liu nu­ei­ti dar tą pa­čią die­ną ir ga­na grei­tai gau­ti re­zul­ta­tą. Man ne­rei­kia nei gin­čo, nei ki­vir­čo, nei pre­ten­zi­jos. Rei­kia re­zul­ta­to. Nes kai jį tu­ri – ži­nai, kaip veik­ti ir ką da­ry­ti to­liau.
 
- To­kiu ke­liu ei­na daž­nas. Ant­raip ne­bū­tų taip ak­ty­viai stei­gia­mi pri­va­tūs cen­trai. Jū­sų aki­mis, Lie­tu­vo­je pa­cien­tų tei­sės gy­dy­mo įstai­go­se pa­žei­džia­mos daž­nai?
 
- Yra įstai­gų, ku­rios tik­rai ne­si­lai­ko įsta­ty­mų ir pa­žei­di­nė­ja pa­cien­tų tei­ses. Tą ro­do pa­tik­ri­ni­mai, ap­klau­sų re­zul­ta­tai. Tai nė­ra vie­na ar ke­lios sri­tys. Vis dėl­to kal­bė­da­mi apie pa­cien­tų tei­sių pa­žei­di­mą tu­ri­me su­pras­ti to prie­žas­tis. Jos ga­li bū­ti pa­žei­džia­mos ty­čia ar­ba dir­bant ap­lai­džiai. Taip pat ga­li bū­ti, kad įstai­ga ob­jek­ty­viai ne­ga­li už­tik­rin­ti ko­ky­biš­kos pa­slau­gos. Pa­vyz­džiui, slau­gos li­go­ni­nė­je sky­riu­je sa­vait­ga­lį su­sir­go slau­gy­to­ja. Nors vi­di­nis nor­ma­ty­vas nu­ro­do, kiek kar­tų per die­ną prie pa­cien­to rei­kia pri­ei­ti, pa­kel­ti, ap­vers­ti, su­tep­ti, nu­praus­ti, su­si­klos­čius to­kioms ap­lin­ky­bėms to pa­da­ry­ti ne­įma­no­ma – trūks­ta per­so­na­lo. Pa­slau­gą gaus tik da­lis pa­cien­tų. Už tai at­sa­kin­ga gy­dy­mo įstai­ga. O pas­ta­ra­jai taip su­si­klos­tė dėl per­so­na­lo, ad­mi­nist­ra­vi­mo ir va­dy­bi­nių įgū­džių, fi­nan­sa­vi­mo sto­kos. Ar pa­cien­tų tei­ses pa­žei­dė spe­cia­lis­tas, ar pa­ti sis­te­ma taip su­kur­ta, kad spe­cia­lis­tas ne­ga­li tin­ka­mai už­tik­rin­ti pa­slau­gų tei­ki­mo ko­ky­bės – klau­si­mas.
 
Dosjė:
 
• 2003 me­tai – Tei­sės ma­gist­ras, Vil­niaus uni­ver­si­te­tas

• 2006 - 2007 me­tai – LSMU (bu­vęs KMU) Vi­suo­me­nės svei­ka­tos va­dy­bos ma­gist­ra­tū­ros stu­di­jos

• 2017 me­tai – Ver­slo va­dy­bos ma­gist­ras (MBA), Vil­niaus Tech (su tarp­tau­ti­niais part­ne­riais)

• 2004 – 2008 me­tai - LSMU (bu­vęs KMU) Far­ma­ci­jos fa­kul­te­to Po­dip­lo­mi­nių stu­di­jų cen­tro lek­to­rius

• 2008 – 2016 me­tai – Vil­niaus Tech (VGTU) dės­ty­to­jas (asis­ten­tas)

• 2016 – 2017 m. Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to dės­ty­to­jas (asis­ten­tas)

• Virš 50 pub­li­ka­ci­jų au­to­rius

• 1999 me­tai – Vil­niaus mies­to me­ro ap­do­va­no­ji­mas „Už nuo­pel­nus Vil­niaus mies­tui“

• 2014 me­tai – gar­bės kry­žius už fi­lan­tro­pi­nę veik­lą

• 2024 me­tai - Ar­mi­ge­rio in­sig­ni­ja (gar­bės žen­klas) 
 
Komentaras:
 
LR Odon­to­lo­gų rū­mų ta­ry­bos pir­mi­nin­kė prof. Vil­ma Bru­kie­nė:

- Su An­dre­ju­mi su­si­pa­ži­nau at­ėju­si į rū­mus 2012-ai­siais, ta­čiau jis su rū­mais ėjo iš­vien dar ta­da, kai jie bu­vo ku­ria­mi, kon­sul­ta­vo mū­sų na­rius. Tai­gi su rū­mais dir­ba dau­giau kaip dvi de­šim­tis me­tų. Val­džia rū­muo­se kei­čia­si, o An­dre­jus iš­lie­ka. Pa­to­gu tu­rė­ti spe­cia­lis­tą, į ku­rį ga­li­ma kreip­tis iš­ki­lus rim­tam klau­si­mui, nes jis mū­sų ak­tu­a­li­jas ži­no „nuo iki“. Per tiek me­tų ta­po mū­sų ko­le­ga.
 
Ne­ma­nau, kad Lie­tu­vo­je yra daug spe­cia­lis­tų, taip gi­liai iš­ma­nan­čių ne tik me­di­ci­nos tei­sę, bet ir vi­są tei­sė­kū­rą. Jo ži­nios ir su­kaup­ta pa­tir­tis mums yra ypač pa­lan­ki bei ver­tin­ga.
Ža­vi ir jo cha­rak­te­rio sa­vy­bės. Per vi­sus dar­bo rū­muo­se me­tus iš jo daug iš­mo­kau. Jis am­ži­no de­gi­mo va­rik­lis. Ne­su­pran­tu, kaip jo vi­sos dar­bo va­lan­dos su­tel­pa į vie­ną die­ną. Iš jo iš­mo­kau ne­nu­leis­ti ran­kų, nes iš­ei­tis vi­sa­da yra. Kar­tais skam­bi­nu jam klaus­da­ma: ar aš jau įva­ry­ta į kam­pą? Jis juo­kia­si: pa­la pa­la... ne. Jis mo­ko pa­ty­lė­ti ir kan­- triai lauk­ti sa­vo va­lan­dos. Pa­me­nu, Sei­mo ko­mi­te­to po­sė­džiuo­se ver­du, sprogs­tu, o jis ma­ne ra­mi­na sa­ky­da­mas, jog tu­riu iš­lauk­ti.
 
Net jei bū­tų pa­sau­lio pa­bai­ga ir pa­klaus­tu­me An­dre­jaus, ar mes jau be­vil­tiš­ko­je si­tu­a­ci­jo­je, jis, ma­nau, at­sa­ky­tų: „Pa­lauk Vil­ma, duok man šian­dien pa­gal­vo­ti, o ry­toj su­si­skam­bin­ki­me“. Toks jo dar­bo sti­lius.
 
Ne­pai­sant vi­sų dar­bų ap­gul­ties, ža­vi ir tai, kaip gra­žiai puo­se­lė­ja san­ty­kius su šei­ma, jai skir­da­mas di­džiu­lį dė­me­sį. Su­ge­ba ne­pa­mirš­ti ir pa­si­džiaug­ti vai­kais, žmo­na. Lai­mė jį pa­žin­ti.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!