Psichologai braižo koordinačių plokštumos ketvirtį. X ašis – emocinis ryšys su tėvais, Y – ribos. Santykis tarp šių ašių yra labai svarbus. Padaliję šį ketvirtį dar į keturias dalis pagal atitolimą nuo X ar Y, pamatysime, kur esame. Ir suvoksime, kur turėtume būti.

Ketvirčio viršuje, arčiau „ribų“ ašies – valdingi arba autoritariški tėvai. Šiuo stiliumi auklėjami vaikai turi laikytis griežtų taisyklių. Nesugebėjimas to padaryti lemia bausmes. Tokie tėvai reikalauja visiško paklusimo. Jei vaikas nori žinoti, kodėl taip turi elgtis, išgirsta atsakymą: „Nes aš taip pasakiau.“ Tokie tėvai kelia aukštus reikalavimus, tačiau iš tiesų jiems labiau rūpi jų pačių idėjos ir lūkesčiai nei vaikų poreikiai ar interesai. Tėvai atrodo nutolę nuo vaikų, griežti, bijo parodyti švelnumą. Tokių tėvų vaikai yra atsakingi, tačiau stokoja savarankiškumo, nelabai savimi pasitiki.

Atlaidūs tėvai yra priešingame ketvirčio kampe. Tarpusavio bendravimas labiau primena draugų nei tėvų ir vaikų santykį. Viskas paremta emociniu ryšiu. Tėvai retai drausmina, daug nereikalauja ir neskatina vaiko atsakomybės. Jis neišmoksta elgtis savarankiškai, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Tokių tėvų vaikai pasižymi prastesniais socialiniais įgūdžiais. Jie nėra orientuoti ką nors pasiekti, dažnai turi mokymosi sunkumų.

Neįsitraukę tėvai, esantys prie nulio, nenurodo vaikui nei ribų, nei palaiko emocinį ryšį. Jie abejingai reaguoja į vaikų poelgius, mažai bendrauja. Nors šie tėvai tarsi patenkina pagrindinius vaiko poreikius, tačiau tuo jų dalyvavimas vaiko gyvenime ir baigiasi. Tokioje šeimoje užaugę asmenys nemoka tvardytis. Jų savivertė menka.

Autoritetingi arba demokratiški tėvai nustato aiškias taisykles, tačiau nepamiršta ir emocinio ryšio svarbos. Jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į vaiko prašymus. Drausminimo metodai labiau palaikantys ir skatinantys pasitaisyti, o ne nubausti. Tėvai yra užsispyrę, tačiau linkę į kompromisus. Tėvų ir vaikų bendravimas nėra ribojantis ir liepiantis paklusti, o kviečiantis bendradarbiauti. Autoritetingų tėvų vaikai yra atsakingi, savarankiški, pasitikintys savimi, altruistiški.
Paskutinysis auklėjimo stilius turėtų būti šeimų siekiamybė. Tinkamas balansas tarp nubrėžiamų ribų ir emocinio ryšio su tėvais užtikrins vaiko pasitikėjimą savimi, tinkamus socialius įgūdžius.

---

 
Komentaras
Psichologė-psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė:

- Tėvai turi labai įsiklausyti, mokytis diferencijuoti situacijas. Iki trejų metų tam tikras situacijas reikia suvokti kaip pagalbos prašymą, siekį pažinti aplinką. Reikėtų kiek įmanoma neslopinti besiformuojančios asmenybės. Leiskite vaikui pajusti save ir savo galimą įtaką pasauliui. Žinoma, vaikas siekia pažinti ir pavojingus daiktus, tad tėvų pareiga užtikrinti jo saugumą. Kartais vaiko nusivylimas dėl negaunamų dalykų ar protestas yra neišvengiamas.
Kiekvienas tėvas yra savo vaiko ir situacijos ekspertas. Jis veikia joje tiesiogiai ir geriausiai žino, koks elgesys tinkamiausias. Tempti jėga ar suduoti, visgi, nėra tinkama išeitis. Tai – smurtas prieš vaiką. Be to, visiškai neveiksmingas. Kaip ir balso pakėlimas. Tėvai kelia balso toną iš beviltiškumo, susikaupusio pykčio ir nuovargio.
Pavyzdžiui, matyta situacija: trejų metų vaikas parduotuvėje paėmęs laiko kamuolį. Prie jo pribėga tėtis ir stveria žaislą iš rankų: „Kamuolio tikrai neprikisime!“ Vaikas toje situacijoje dar net neišreiškė tokio noro. Po tokio tėčio elgesio, žinoma, mažylis ėmė priešintis. Jam buvo pasakyta, kad jis kažko negaus dar apie tai net nepagalvojus. Situacija būtų išsisprendusi kitaip, jei tėvas būtų leidęs norėti. Būtų užtekę vaikui paaiškinti: „Labai gražus spalvingas kamuolys. Čia jų tokia gausybė. Palikime juos kartu. Neatskirkime kamuoliuko nuo broliukų ir sesučių.“ Toks pokalbio apžaidimas būtų buvęs kur kas veiksmingesnis ir nebūtų sukėlęs neigiamos vaiko reakcijos. Nereikia skubėti užbėgti įvykiams už akių.