- Pervargimas šiuolaikiniam aktyviam žmogui – kone nuolatinė, tačiau ne pati maloniausia būsena. Kaip su tuo susitvarkai tu?
- Viskas paprasta – reikia dirbti darbus, kurie teikia džiaugsmą. Tuomet ir pervargimo išvengsite daug lengviau. Žinoma, negaliu paneigti, kad nuvargstu ir dirbdamas pačius maloniausius darbus. Pamenu, šią vasarą buvo momentas: nuo vakaro iki paryčių vedu renginį, tuomet valandą numigęs skubu į starto vietą - lipu į karšto oro balioną ir pilotuoju, vidurdienį porą valandų numigęs vėl ruošiuosi į renginį. O kur dar intensyvus šeimynos gyvenimas, dėmesio dozė vaikams, žmonai…
 
Kai visai nusivariau nuo kojų, nepabijojau sau pripažinti, kad taip, pervargau, ir metas „stabdyti arklius“.
Vienas bičiulis kartą gerai man pasakė: „Nėra ko norėti – pasižiūrėk į pasą“ (Giedriui yra 36 metai – aut.past.). Taigi, draugas mėgino švelniai pasakyti, kad jau nebe jaunuolis esu, kad galėčiau naktimis nemiegoti ir kitą rytą jausčiausi šviežutėlis. Nebegaliu paromis nemiegoti…
 
- Kur pats geriau jautiesi: televizinėje, šventinėje aplinkoje ar užkulisiuose, namuose?
- Oi, visur gerai jaučiuosi. Tiek šventinėje aplinkoje, kas yra mano tiesioginis darbas, tiek namuose, kur, pavyzdžiui, reikia atlikti vyriškus darbus, būti tėčiu. Tarkim, reikia namuose įsukti rozetę – šiuo klausimu galiu kaip lygus su lygiu kalbėtis su bet kuriuo elektriku. Jei atvirai, blogai jaučiuosi tik ten, kur absoliučiai nieko neišmanau. Bet tai nesunku ištaisyti – tereikia daugiau pasidomėti, paklausinėti žinančių ar pasiskaityti.


 
- Vedi televizijos laidą, kurioje daug santykių aiškinimosi, sudėtingų situacijų, kraštutinių emocijų. Kiek tai paliečia tave?
- Mano darbas laidoje „24 valandos“ nėra išskirtinis streso prasme. Esu tiesiog laidos vedėjas. Nepatiriu didelio emocinio krūvio, jeigu lyginčiau veiklą su laidos rengėjais, kurie kas dieną tiesiogiai susiduria su filmuojamų žmonių emocijomis: nuoskaudomis, pykčiu, net smurtu ar keiksmais.
Tačiau praeityje daug metų dirbau publicistikos laidoje. Atvirai sakau – su rengiamais reportažais „ir guldavau, ir keldavausi“, ir nemiegodavau visą naktį. Tai iš tiesų emociškai išvargindavo.
 
- Ne paslaptis, kad vedant renginius, galų gale „televizininkų“ darbo užkulisiuose pasitaiko alkoholinių gėrimų, kūrybos žmonės nevengia užtraukti cigaretės dūmą. Koks tavo paties santykis su tuo?
- Manau, kad svaigalų vartojimo daugiau yra ne tarp televizijos žmonių, o tarp kitos mano veiklos kolegų (renginių vedėjo - aut.past.). Žinau ne vieną ir net ne du blogus pavyzdžius, kai kolegos tiesiog „nuslysta“, negali kokybiškai atlikti darbo. Grubiai tariant, neišgėrę šimto gramų negali pradėti vesti renginio.
Kalbėdamas apie save galiu pasakyti, kad stiprieji alkoholiniai gėrimai niekuomet manęs nežavėjo. Jų absoliučiai nevartoju. Alaus bokalas su bičiuliais esant progai ar po darbų – tikrai pasitaiko, nesu abstinentas, tačiau saiko jausmą turiu gana tvirtą. Bent jau pats taip manau (juokiasi).
 
Kalbant apie rūkymą, to nedarau, nes man tiesiog neskanu, nemalonu. Pamenu, kadaise vaidinau spektaklyje, kuriame buvo pasakojama istorija, o aš atlikau pasakotojo vaidmenį. Ypatinga buvo tai, kad kone visą spektaklį turėjau sėdėti susimąstęs prie staliuko ir traukti cigaretę po cigaretės. Iki šiol atsimenu, koks atgrasus potyris buvo.
Trumpai tariant, gyvenime stengiuosi nedaryti to, kas man iš tiesų nepriimtina. Tad cigaretės, cigarai bent jau šiame gyvenimo etape man yra užribyje.


 
- Su žmona Gina auginate du berniukus: septynerių Faustą ir dvejų Kasparą. Kokių pagrindinių vertybių, tradicijų laikotės augindami vaikus? Ką manote darantys kitaip nei dauguma panašaus amžiaus vaikus auginančių tėvų?
- Negaliu atsakyti, ką darome kitaip nei dauguma šiuolaikinių tėvų, nes auklėdami vaikus stengiamės vadovautis savo supratimu, nuojauta. Tačiau iš vaikystės man yra išlikęs tėvų įskiepytas požiūris, kad vaikai neturi padaryti gėdos savo tėvams. Štai taip ir stengiuosi pats gyventi: kad nepadaryčiau gėdos savo tėvams, savo vaikams. Tikiuosi, kad vertybės natūraliai pereina iš kartos į kartą net pernelyg jų neakcentuojant. Neseniai mano vyresnėlis Faustas netikėtai prasitarė: “Tėveli, noriu, kad manim didžiuotumeisi, kad nebūčiau tau našta, kad nepadaryčiau gėdos”. Man tai buvo didelis įvertinimas ir užtikrinimas, kad auklėdami vaikus einame teisingu keliu.