– Kaip jūs apskritai vertinate Seimo narių dalyvavimą šitoje istorijoje?
– Man iš tikrųjų labai gaila, kad Seimo nariai ėmėsi dalyvauti labai individualiai. Seimo narys [Naglis] Puteikis ne kartą yra atsiuntęs mums įvairių kreipimųsi žmonių, situacijų, kurias reikėtų nagrinėti. Tai aš suprantu kaip labai tinkamą ir normalų Seimo nario darbą, kada jis mato, kad net ir jo rinkimų apygardoje reikia spręsti jo rinkėjų klausimus. [Tačiau nesuprantu] tokių individualių kišimųsi, kad Seimo nariai eitų į kabinetus... 
 
– Arba organizuotų piketus.
– Arba organizuotų piketus. Tiesą sakant, per visus 8 metus aš atsimenu tik Garliavą. 
– Kodėl jūs pradėjote tyrimą?
– Turbūt didžioji dalis tokių panašaus pobūdžio istorijų apie vaikus, kurios atsiduria žiniasklaidoje, paprastai būna vienpusės, žmonės pasipasakoja savo išgyvenimus, ką jie patyrė. Pradedame tyrimą vien tam, kad išsiaiškintume, ar tikrai visos institucijos atliko viską teisingai, ir ar vaiko teisės nebuvo pažeistos. 
Šiuo atveju (...) užteko pirmojo signalo suvokti, kad kažkas yra ne taip. Mums reikia pažiūrėti, ar tikrai yra ne taip, ar visgi šeima kažką neadekvačiai pasakoja.
 
– Kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba padarė klaidų, jau pasakė dauguma politikų. Ar jūs irgi įžvelgiate, kad gali būti taip, kad Tarnyba netinkamai atliko savo darbą, yra tokių požymių?
– Iš tikrųjų, matyt, klaidų kelias buvo, tačiau aš šitoje situacijoje dar keliu kitą klausimą: visos institucijos – tiek vaiko teisių sistema, Vaiko teisių skyrius, tiek prokuratūra kreipiasi į teismą dėl leidimo vaiką paimti. Tai nėra vieno žmogaus, kuris emociškai neadekvačiai sureagavo, sprendimas. Teisėjas įvertino visus žodinius, visus rašytinius pateiktus įrodymus ir tada priėmė sprendimą. 
Aš esu tikrai nuoširdžiai nustebusi, kad tik po mėnesio ši istorija atsirado žiniasklaidoje, ir niekas niekur nesikreipė, nei ta šeima neskundė, nesikreipė aukščiau, pavyzdžiui, į [Vaiko teisių apsaugos] kontrolieriaus įstaigą, galų gale, tuo metu nesurado politikų, kurie galėtų pristatyti jų atvejį kontrolieriaus tyrimui. Tai atsirado antradienį žiniasklaidoje.
 
– Ir patys tėvai gali į jus kreiptis?
– Taip, tikrai taip, kiekvienas žmogus. Yra žmonių, kurie tiesiog parašo elektroninį laišką, yra žmonių, kurie skambina. Nėra kažkokių didelių reikalavimų, nėra reikalavimo, kad turėtum advokatą, kad mokėtum mokestį. Nebuvo tokio kreipimosi [iš Kručinskų].
 
– Motina sako nežinojusi, kad negalima mušti vaiko. Ar negalėjo taip būti, kad ji tikrai nežinojo? Jai, kaip ir tėvui, apskritai trūksta įgūdžių, kaip ugdyti vaikus, kaip juos auklėti, kaip juos auginti. Jie teisinasi, kad viską darė iš didelės meilės jiems, o ne iš blogų norų. Atsižvelgus į tai, galbūt iš tiesų skubus vaiko paėmimas iš šeimos buvo perteklinis? Ar negalima tokiais atvejais imtis paralelinių priemonių, jiems siūlyti paslaugas, o vaiką palikti su tėvais? 
– Iš tikrųjų vaiko paėmimas iš šeimos yra labai kraštutinė priemonė. Savo tyrime žadu įvertinti, ar tikrai labai adekvačiai buvo viskas įvertinta, arba, iš kitos pusės pasakysiu, neaišku, kurioje pusėje yra neadekvatumas – tėvų pusėje ar pareigūnų. Nes iš tikrųjų tikslas yra ne paimti vaikus, tikslas yra tai, kad vaikams būtų saugu savoje šeimoje su savo tėvais. 
Bet vėlgi, iš kitos pusės, mes visi sutiktume – tie, kas turi, kas augina vaikus, pasakytų, kad savo vaiko niekada neleistų mušti mokytojui, gydytojui, kaimynui – bet kam. O pats? Ta meilė mušant vaikus mums kažkaip keistai atrodo. Kitas dalykas, aš smurtą prieš vaikus vertinu ne tik kaip patį smūgį, bet tai yra garbės ir orumo žeminimas. Kam tą žmogelį reikia žeminti?
 
– Seimo narys [Mindaugas] Puidokas [Seimo narės Dovilės] Šakalienės reformą vadina „tragiška ir skubota, baisu, kiek šeimų dėl to yra sugriauta“, ir žada „nedelsdamas imtis veiksmų“, t. y. parengti įstatymo pataisas. Jūsų požiūriu, kokių pataisų šitam įstatymui reikia, ar jų iš viso reikia?
– Priminsiu, kad Vaiko teisių pagrindų įstatymo projektas, kai buvo rengiamas, keletą metų užtruko ir dėl jo buvo sulaužyta labai daug iečių. Buvo labai daug diskusinių momentų ir, sakyčiau, dabar jis yra labai kompromisinis, jis yra dabar pats švelniausias, toks, koks jis galėjo būti, nes visi labai skirtingai į jį žiūrėjo. 
Tuo metu visi vienbalsiai balsavo už tai, tarp jų ir gerbiamas Seimo narys, kad prieš vaikus nebūtų smurtaujama. 
Bet kitas dalykas yra valstybės biudžetas. (...) Lietuvai reikia plėsti paslaugų, skirtų vaikams ir tėvams, sektorių: tiek sveikatos, tiek psichologinės pagalbos srityje, tiek vaikams, kurie turi elgesio sutrikimų. Reikia, kad būtų, kas patartų tėvams, kuriems iškilo kokia nors problema. „Tėvų linija“ užima labai mažą dalį rinkos, o kur visiems kitiems paskambinti? Kur gauti atsakymą į klausimą – mano vaikas spyriojasi, aš norėčiau protingai pasitarti, kaip man geriau sureaguoti? 
Tokių paslaugų reikia, mes turime nemažai ir psichologų, ir nevyriausybininkų, kurie sutiktų dirbti tokį darbą, bet tam reikalingos valstybės lėšos.
 
– Reforma galėtų būtų sklandžiau vykdoma, jeigu būtų skirti pinigai? Dabar, aš taip suprantu, to nėra?
– Paslaugų sektoriui skiriama minimaliai. (...) Specialistai prieinami ne kiekvienam, nes jų trūksta, bet apie tai mažai kas diskutuoja.
– Kada jūsų tyrimas bus baigtas?
– Tikiuosi, per porą mėnesių.
– Prieš naujus metus?
– Matysim.
– Labai jums ačiū.