Nėra tinkamai apmokyti
Kaip paaiškėjo, seniūnijos socialinės darbuotojos, dvejus metus lankiusios berniuką jo namuose, neatpažino jokių smurto požymių. Tai, kad vaikas miega su tėvu vienoje lovoje, visą laiką atrodo nelaimingas ir prislėgtas, o ant kūno matomos sumušimo žymės – nesukėlė nė menkiausio įtarimo. Maža to, į klausimą, kodėl nieko nematė ir nesiėmė priemonių, viena darbuotojų atsakė, kad jų niekas nemokė atpažinti seksualinio smurto.
 
Gal socialiniam darbuotojui, kuris pirmiausiai turėtų žiūrėti, kad vaikas nebūtų marinamas badu, mušamas, prievartaujamas ar kitaip žalojamas, skiriant uždavinius ne ten sudėliojami prioritetai?
 
„Socialinis darbuotojas turi būti pajėgus identifikuoti seksualinės prievartos požymius, atpažinti vaiką, patyrusį seksualinę prievartą, - sako žmogaus teisių ekspertė, psichologė ir žurnalistė Dovilė Šakalienė. – Tačiau Lietuvoje kol kas itin silpna socialinė politika – ypač juntama institucinės kompetencijos, motyvacijos bei atsakomybės stoka. Dėl to vis dar neturime vieningo standarto, ką kiekvienas socialinis darbuotojas turi sugebėti, ir efektyvios priežiūros, kaip šios pareigos yra vykdomos.
 
Kita vertus, kokia gali būti priežiūra, jei apskritai visa vaiko teisių apsaugos sistema nefunkcionuoja tinkamai. Nei vaiko teisių apsaugos skyrių specialistai, nei socialiniai darbuotojai seniūnijose, nei su vaikais tiesiogiai susiduriantys profesionalai (įskaitant švietimo įstaigų darbuotojus - mokytojus, socialinius pedagogus) nėra tinkamai apmokyti atpažinti emocinio, fizinio, lytinio smurto prieš vaiką požymių, identifikuoti apleistumą ir nepriežiūrą, neturi aiškaus algoritmo, kam jie turėtų apie tai pranešti, kada, kaip ir kokie tolesni veiksmai privalomi. Jau nekalbu apie tam skiriamų resursų stoką - jei neskiriama pakankamai kuro nuvykti į prižiūrimų šeimų namus, kokia gali būti šeimos priežiūra?!“
 
Vaikas lieka nuošalyje
Kaip pateikia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, socialinių paslaugų srities darbuotojai privalo periodiškai tobulinti profesinę kompetenciją ne mažiau kaip 16 akademinių valandų per kalendorinius metus.
 
„Greičiau socialinį smurtą galėtų pastebėti mokykla, nes socialinis darbuotojas su vaiku bendrauja ne tiek daug. Jo objektas yra šeima ir tie suaugę žmonės, kurie turėtų sudaryti vaikui saugias sąlygas. Būna taip, kad daugiau yra akcentuojami socialiniai įgūdžiai, tėvų įsidarbinimas, priklausomybių gydymas, o vaikas lieka nuošalyje“, - sako Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos vadovė Rasa Laiconienė.
 
Neatmetama galimybė, kad socialiniams darbuotojams yra skiriama per mažai galimybių tobulintis arba per daug akcentuojamos neišplautos grindys ir drabužiai, o kad vaikas gali būti prievartaujamas – niekam nė motais.
„Nėra kompetencijų tobulinimo sistemiškumo. Yra tik pasakyta, kad socialiniai darbuotojai turėtų šešiolika valandų per metus kelti profesinę kompetenciją.
 
Kad bent būtų pasiūlomi kokybiški mokymai arba pasakyta: štai, dirbantys socialinės rizikos srityje kasmet turėtų ne mažiau kaip tris valandas išklausyti tokių ir tokių mokymų. O dabar darbdavys gali nusiųsti į bendrosios kompetencijos, tarkime, darbo su senais žmonėmis mokymus ir tokiam darbuotojui tai nebus kokybiškas kompetencijos tobulinimas“, - sako R.Laiconienė.
 
Centro kūrimas vyko sudėtingai
Šiuo metu Lietuvoje jau yra vaikui, patyrusiam seksualinę prievartą ir seksualinį išnaudojimą, galimybė gauti būtiną kompleksinę pagalbą palankioje aplinkoje, kad jam nereikėtų klaidžioji po institucijų kabinetus. Įsteigto centro direktorė Gytė Bėkštienė patvirtino, kad jau dirbama su nukentėjusiais vaikais ir jų artimaisiais, kurie reikalingas paslaugas gauna po vienu stogu.
 
„Deja, „Užuovėjos“ kūrimas vyko labai sudėtingai. Šiam centrui buvo pasirengę atiduoti patyrusius, seniai praktinį darbą dirbančius aukšto lygio profesionalus psichologus-psichoterapeutus ir socialinius darbuotojus vienintelė šiuo metu kompleksines tokio pobūdžio paslaugas teikianti nevyriausybinė organizacija Lietuvoje. Tačiau ministerija pakeitė poziciją, nutarė investuoti į globos namus ir jų pagrindu kurti naują darinį, kuriam ėmė ieškoti naujų, patirties neturinčių specialistų.
 
Galiausiai ta pati nevyriausybinė organizacija juos skubiai mokė, rengė ir stengėsi, kad centras būtų naudingas vaikams. Šiandien jis pradeda veikti, tačiau man kelia daug klausimų, kaip vyks darbas, kokia bus jo kokybė, ir kaip jie bendradarbiaus su vietos specialistais, nes būtina organizuoti darbą su šeima ir vaiko aplinka, kad grįžęs jis būtų saugus, nepatirtų patyčių ir gautų reikalingą paramą. Labai noriu tikėtis, kad bus judama pozityvia linkme“, - sako D.Šakalienė.

---

 
Tarp kitko
2016 m. liepos 14 d. patvirtintas keturių ministrų (Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo bei Vidaus reikalų) įsakymas dėl Bendro darbo su šeimomis tvarkos.
 
Parengtame dokumente nustatyti pagalbos socialinės rizikos šeimoms (įskaitant ir besilaukiančias vaikų) organizavimo ir teikimo principai, bendro darbo organizavimo tvarka savivaldybėse, dalyviai bei jų funkcijos skirtingose situacijose, stebėsenos mechanizmas. Savivaldybėms taip pat rekomenduojama sudaryti mobilias tarpinstitucines specialistų komandas, teikiančias neatidėliotiną kompleksinę pagalbą vaikui ir jo šeimai, bendruomenei, išgyvenančiai krizę jų gyvenamojoje aplinkoje.


Šaltinis: Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM informacija

---

 
Trys klausimai kontrolierei
 Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė:

- Jei tėvas su vaiku miega vienoje lovoje, ar tai jau yra pavojaus signalas?
- Kartais ir juokaujame, kad vaiko teisių specialistais negali dirbti vyrai vien dėl visuomenės požiūrio. Iš tikrųjų vaikas ir tėtis arba mama, miegantys vienoje lovoje, nieko blogo. Lygiai taip pat kartais sakoma, kad vaikai arba tėvai namie vaikšto nuogi.
 
Tai yra šeimos gyvenimo būdas. Dar labai priklauso nuo to, ką suaugęs žmogus daro: viena, kai jis miega šalia ir visai kas kita, kai jis sąmoningai tvirkina vaiką.
Mes tikrai negalime uždrausti tėvams su vaikais, ypač mažo amžiaus, kartu miegoti vienoje lovoje. Kartais tai netgi yra saugiau ir geriau.
 
- O jeigu vaikas į kiemą išleidžiamas be drabužių?
- Tėvai turi įdiegti vaikams tam tikras elgesio taisykles, ką galima daryti namie ir ką išėjus į bendrą kiemą ar teritoriją. Manau, iš pagarbos sau ir aplinkiniams reikėtų apsirengti. Aš lygiai taip pat žiūriu, kuomet paplūdimyje pas mus įprasta mažus vaikus išrengti nuogai. Man tai kelia abejonių vien higienos prasme. Aš esu linkusi, kad vaikai būtų su apatiniu trikotažu.
 
- Jau viską padarėme, kad užkirstume kelią lytiniams nusikaltimams prieš vaikus?
- Žinoma, kad ne. Labai sudėtinga tema Lietuvoje yra lytinis švietimas mokykloje. Ir kuomet visi iškart įsivaizduoja, kad bus platinama informacija apie apsaugos priemones, reikia pagalvoti apie tai, kad vaikai iš viso nėra supažindinti su kūnu, ką galima ir ko negalima liesti ar kitam rodyti.
Natūralu, kad mokymų stinga ir socialiniams darbuotojams. Ratifikuojant Lansarotės konvenciją dėl vaikų seksualinės prievartos, valstybė kaip ir įsipareigojo, kad tokių mokymų bus visiems specialistams, kurie dirba su vaikais.
Akivaizdu, kad dar daug kur turime pasislinkti į priekį.