2011 metų spalio 4 dieną sostinėje gyvenantys Penkauskai pastebėjo, kad susirgo jų 15-metis sūnus. Jis karščiavo ir vėmė. Tėvai pasikonsultavo su gydytoja, ji pasakė, kad tai yra paprasta infekcija, pasiūlė į namus kviesti budinčią gydytoją. Apie pietus baigusi darbą, gydytoja berniuką aplankė ir jokių simptomų, pavojingų žmogaus gyvybei, nenurodė. Medikė patarė gerti temperatūrą mažinančius vaistus, pasakė, kad sūnui gali būti paprasta virusinė infekcija.
 
Paauglio būklė negerėjo - šokinėjo temperatūra, jis karščiavo ir vėmė. Paskui visam kūnui pasidengus mėlynoms dėmėms, vakare tėvai iškvietė greitąją medicinos pagalbą. 15-metis buvo nuvežtas į Vaikų ligoninę Santariškėse, kur 1.10 val. mirė.
Atliekant medicinos auditą nustatyta, kad gydytoja namie pacientą lankė nesilaikydama nustatytos tvarkos.
 
„Atsakovas iš pradžių elgėsi aplaidžiai, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, nesiėmė priemonių tinkamai įvertinti ligonio būklės spalio 4 dienos rytą ir neužtikrino gydytojo iškvietimo į namus. Tokie atsakovo neteisėti veiksmai, neteisėtas neveikimas, lėmė netinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir mirtį“, - buvo nusprendęs Vilniaus apygardos teismas.
 
Tuo metu Aukščiausiasis Teismas trečiadienį paskelbė, kad skaudi ir staigi nepilnamečio mirtis pati savaime negali lemti atsakomybės taikymo gydymo įstaigai, o byloje esanti įrodymų dėl padarytų pažeidimų (ambulatorinės kortelės pildymo laikas, šeimos gydytojo atvykimas vietoj budinčio gydytojo) visuma, nors ir nėra toleruotina ar pateisinama, nelaikytina pakankama priežastiniam ryšiui tarp gydytojo veiksmų ir atsiradusios žalos konstatuoti.
 
Teismas pažymėjo, kad byloje yra nustatyta ir šalys neginčija, kad pagal teisės aktų nuostatas ligonį turėjo lankyti ne trečiasis asmuo, o tą dieną budintis gydytojas, kad paciento ambulatorinė kortelė turėjo būti užpildyta tą pačią dieną.
 
„Teisėjų kolegija sutinka, kad, vertinant kortelėje esančius įrašus, būtina atsižvelgti į tai, jog jie padaryti jau po paciento mirties, žinant galutinę diagnozę, tačiau pritaria teismų padarytai išvadai, kad šis pažeidimas pats savaime nei ligos diagnozavimui, nei žalos atsiradimui įtakos neturėjo, todėl gali būti reikšmingas sprendžiant drausminės atsakomybės, o ne žalos atlyginimo klausimą“, - rašoma Aukščiausiojo Teismo nutartyje.
 
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad net ir vertinant tėvų nurodomų buvusių ligos požymių visumą (atsižvelgiant į prieštaringus parodymus dėl vėmimų laiko ir skaičiaus, temperatūros pokyčių ir dėmelės ties keliu buvimo bei atsiradimo kilmės), negalima daryti išvados, jog, atvykus budinčiam gydytojui, o ne šeimos gydytojai, ligos diagnozė ir gydymas būtų buvę skirtingi. Pacientas buvo pakankamai suaugęs – 15 metų, karščiavo pirmą dieną ir temperatūrą mažinantys vaistai buvo efektyvūs.
 
„Dėl šios priežasties teisėjų kolegija mano, kad kasatorių nurodomas pažeidimas dėl gydymo įstaigos registratorės veiksmų, leidžiant konsultuotis su šeimos gydytoja, pastarosios atvykimas vietoj budinčio gydytojo ir šio pažeidimo priežastinis ryšys su atsiradusia žala laikytinas hipotetiniu“, - paskelbė Aukščiausiasis Teismas.
 
Teismas pasisakė ir dėl ieškinio senaties - kadangi ieškovai nenurodė argumentų bei nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių termino praleidimo priežastis, teismui nebuvo pagrindo šio termino praleidimą pripažinti praleistu dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti savo iniciatyva. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčui taikytina ieškinio senatis ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti, Aukščiausiojo Teismo vertinimu, laikytina pagrįsta.
 
Bylą pralaimėjusi šeima lygiomis dalimis turės sumokėti 16,05 eurų bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Į teismą buvo kreipęsi mirusio paauglio tėvai ir sesuo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Tėvų skundą iš pradžių nagrinėjo Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, 2012 metais ji nusprendė, kad žala nebuvo padaryta.