- Kokiomis nuotaikomis savivaldybės ruošiasi kitų metų rinkimams?
- Nuotaikos įvairios. Gerai, jog po ilgo laiko pagaliau rinksime tiesiogiai merus. To visada siekėme, nes situacija savivaldybėse pasikeistų iš esmės. Galvojame, kad tiesiogiai rinktas meras sustabdys manipuliacijas, kuomet tarybos, sudarytos iš kelių koalicijų gali nuolat jį keisti. Turime savivaldybių, kuriose per šią kadenciją meras keitėsi keturis kartus. Tai nėra normalu, kenčia bendruomenė, investiciniai projektai. Norime stabilumo.
 
- Liūdnųjų nuotaikų priežastis, ko gero, savivaldybių biudžetai.
- Trejus metus įrodinėjame Vyriausybei, jog neteisingai skaičiuojami savivaldybių biudžetai. Gyventojų pajamų mokestis yra pagrindinis, iš kurio formuojamos mūsų savarankiškos lėšos. Tačiau krizės metais visą jų prieaugį pasiėmė valstybė. Pagaliau šiemet situacija keičiasi ir dalis jo liks savivaldybių biudžetuose. Turime įvairių pretenzijų, tačiau džiaugiamės, kad sudėjus savivaldybių biudžeto pajamas su valstybės specialiąją tiksline dotacija, mūsų lėšos augs 9 procentus – apie 600 milijonų litų.
Nuo 2010-ųjų iki šių metų savivaldybių pajamos savarankiškoms funkcijoms sumažėjo maždaug 25 procentais, todėl finansinių problemų turi absoliučiai visos savivaldybės, ne tik garsiai nuskambėjęs Vilnius. Per tą laiką susidariusios skolos siekia du milijardus. Akivaizdu, kad ne be priežasties. Vien kreditoriniai įsiskolinimai siekia daugiau nei 400 milijonus litų. Tai skola verslui už darbą, gaminius. Net atsigaunant ekonomikai, finansavimas mums nuolat buvo mažinamas. Laimei, kitais metais biudžetai turėtų „linkti į gerąją pusę“.
 
- Taigi nesutinkate, jog dėl neigiamų finansinių savivaldybių rezultatų kalti daugiausia merai?
- Manau, kad subjektyvūs dalykai, kurie priklauso nuo paties žmogaus visada yra svarbūs. Tačiau jie - ne esminiai. Merai pagal šiandien galiojančius įstatymus už viską atsiskaito Tarybai. Ji negali nieko įgyvendinti savarankiškai, tam reikia gauti pritarimą. Reiškia, tiek pozicija, tiek opozicija dalyvauja priimant sprendimus. Kita vertus, yra objektyvios priežastys, nepriklausančios nuo merų. Pavyzdžiui, valstybės deleguotos funkcijos – kelių, gatvių priežiūra reikalauja nemažai lėšų, o pinigų tam gauname vis mažiau. Be to, nereikia pamiršti, kad yra trys savivaldybės-donorai, kurios dalį pajamų perskirsto mažesnėms savivaldybėms. Štai Vilnius turi atiduoti daugiau negu pusę lėšų valstybei, kuri vėliau jas paskirsto. Logiška, kad negalime visko nurašyti tik vadovui. Tiesiog Vilniui įstatymas taip liepia taip daryti.
 
- Suponuojate, jog savivaldybėms reikia daugiau savarankiškumo ir Vyriausybė turėtų mažiau „kištis“ į jų darbą?
- Visada to norėjome ir reikalavome. Prašėme savarankiškumo ir, manau, tai yra teisinga. Taip, mes prašome daugiau teisių, bet tikrai nesikratome prievolių, pareigų ar galų gale kontrolės. Kaip geriausią pavyzdį galiu pateikti socialines išmokas – kai savivaldybėms jos buvo atiduotos kaip savarankiška funkcija, labai rimtai pasižiūrėjome į kiekvieną asmenį, kuriam mokama. Tikrai radome daug pažeidimų ir sumažinome išlaidas.
 
- Savivaldybių, ypač mažesnių, gydymo įstaigos išgyvena ne geriausius laikus, kas kaltas?
- Sveikatos apsauga žmonėms be galo svarbi ir neretai mūsų darbas vertinamas pagal tai, kaip dirba poliklinikos, ligoninės. Žmonės nori gauti gerą gydymą. Problemų čia yra nemažai. Krizė sumažino paslaugų įkainių balą. Toks neadekvatus finansavimas išaugino ir savivaldybių ligoninių skolas. Tarsimės su sveikatos apsaugos ministre, kokio finansavimo mūsų gydymo įstaigos gali tikėtis kitąmet. 
Iš vienos pusės norėtume, kad kiekviena ligoninė turėtų gerą įrangą, specialistus ir galėtų suteikti bet kokią paslaugą, tačiau tai - nerealu. Be to, mums trūksta specialistų, nes jauni žmonės nenori vykti į periferijas. Atokesniuose miestuose atlyginimai taip pat nėra konkurencingi. Todėl manau, kad sveikatos įstaigų sistema turėtų būti optimaliai išdėstyta. Tai reiškia, kad ne visose ligoninėse galima teikti aukščiausio lygio paslaugas, reikėtų pasiskirstyti. Kita vertus, jei negali gydymo sulaukti arti namų, turi būti užtikrintas jo pasiekiamumu kitame mieste.
 
- Kuo sveikesni žmonės, tuo mažiau išlaidų gydymui. Sveikatinimo funkcija atiduota visuomenės sveikatos biurams, bet ar pakankamai tam skiriama lėšų?
- Visuomenės sveikatos biurai labai reikalingi. Matome, kad ten, kur jie yra, atliekama stebėsena, kokių profilaktinių programų reikia, kokios ligos dažniausios. Tačiau biurai taip pat negauna pakankamo finansavimo. Nuo šių metų pradžios visuomenės sveikatos specialistai atlieka ikimokyklinio amžiaus vaikų stebėseną. Pinigai tam turėtų atsirasti iš valstybės biudžeto, bet tiek šiemet, tiek kitąmet pakankamas finansavimas nėra numatytas. Baisiausia, jog nukenčia mažiausieji – darželinukai. Tam, kad galėtume tinkamai vykdyti šias funkcijas, mums reikia dar maždaug 13,5 milijonų litų. Manau, sveikatos stiprinimui ir stebėsenai privalo atsirasti pinigai.
 
- Peršasi išvada, kad mūsų valstybės politika nėra orientuota į sveikatą.
- Sveikatos draudimo fondo biudžete lėšų turime tikrai nemažai. Atrodytų, viskas neblogai. Žadama padidinti ir medicinos įkainių balą. Artėjame „prie lito“, bet kad būtų visos sritys patenkintos ir sutvarkytos, tikrai nėra. Be abejo, turime pasidžiaugti, kad didėja PSDF biudžetas. Tačiau iš tų didelių lėšų mažiausiai skiriama arčiausiai žmogaus esančioms paslaugoms. Juolab kad kai kurios turi būti apmokamos ne iš PSDF, o iš valstybės biudžeto, bet tam pinigų nerandama.
 
- Dar vienas valstybės nurodomas prioritetas – socialinės atskirties mažinimas savivaldybėse. Matote realius darbus šioje srityje?
- Kiekvienoje savivaldybėje padėtis skiriasi, tačiau pačios savivaldybės neturi pakankamai svertų situacijai pakeisti. Jei kalbėtume apie žmonių atlyginimų skirtumą ugdymo, sveikatos įstaigose – jų koeficientai yra patvirtinti Vyriausybės ir to laikomasi. Didžioji atskirtis atsiranda dėl to, kad kai kuriose savivaldybėse yra didžiulis nedarbas. Nuo to reikėtų pradėti. Valstybėje turi būti rimtai galvojama apie verslo pritraukimą į atokesnes nuo centrų savivaldybes. Tikslinga būtų taikyti mokesčių lengvatas, atleisti nuo žemės mokesčių, sudominti verslą.
 
Dosjė
1981 m. – baigė Vilniaus universitete įgijo teisininkės specialybę. 
1981–1986 m. – dirbo Vaikų klinikinės ligoninės juriskonsulte. 
1986–1988 m. - Teisingumo ministerijos vyresnioji juriskonsultė. 
1990–1992 m. Lietuvos prekybos ir vartotojų kooperacijos darbuotojų profesinių organizacijų sąjungos tarybos pirmininko pavaduotoja. 
1992–1999 m. Komercijos ir kooperacijos profesinės sąjungos pirmininkė.
1996–2008 m. - Seimo narė.
Nuo 2008 m. gruodžio mėn. Lietuvos savivaldybių asociacijos administracijos direktorė.