Jei nepažinčiau mūsų savaitraščio skaitytojų, ir toliau galėčiau postringauti apie artėjančią vasaros pabaigą bei cituoti garsųjį gamtininką, tačiau žinau: reikia – būtinai – ir medicinos.
Selemonas Paltanavičius kiek vėliau užsimins apie vieną Lietuvoj augančią žolę – pelkinę vingiorykštę. Probėgšmais užsimins. O aš, kad daktarus sudominčiau, papildysiu: jei tos vingiorykštės nebūtų, neturėtume ir... aspirino. Mat būtent iš šio augalo prieš 180 metų buvo išskirti neįzoliuotieji cheminiai junginiai – salicilatai. Iš jų vėliau gauta acetilsalicilo rūgštis – aspirinas.
 
Su ponu Selemonu sėdim kavinėje. Už lango – Gedimino prospekto medeliai. Klausiu, ar jie ir yra gamta? Į klausimą gamtininkas atsako klausimu:
- O ar skaitėte, kaip dejavo spauda ir visuomenė, kai tuos senuosius medžius pjovėm ir rovėm? O kaip kovojom už medžius Palangos Basanavičiaus gatvėj! Paskui pasirodė, kad didžioji jų dalis jau buvo... tuščiaviduriai. Todėl šiandien ir tuopų mieste nebesodinam. Ir kaštonų. Nes po penkiasdešimties metų tie medžiai taptų avariniai. Norim, kad būtų gražu rytoj, bet visiškai negalvojam apie ateitį. Tą skubėjimą iš dalies suprantu: šiandien toks gyvenimo tempas. Bet gamta turi savo, tik savo tempą...
 
- Paprieštarausiu. Ledynai tirpsta daug greičiau. Gaisrai miškuose įsiplieskia daug sparčiau. Kai po lietaus patvinsta įkaitusios Vilniaus gatvės, vienas kito su šypsena klausinėjam, ar jau greit Lietuvoje krokodilai ims veistis...
- Žinot, ta klimato kaita, žurnalistinis opiumas liaudžiai, - šypteli ir Selemonas Paltanavičius. – Klimato kaita yra lygiai tas pat, kas ir upės tekėjimas. Jis buvo visada, ir bus. Pagalvokit: paskutinis ledynmetis Lietuvoje lankėsi prieš trylika keturiolika tūkstančių metų. O mūsų gintarui – apie trisdešimt penkiadešimt milijonų (ne tūkstančių, o milijonų!) metų. Nekart būta atvėsimų ir atšilimų, kurie tęsėsi ilgai: na, gal po kokį tūkstantį metų. Tad kelios karštos vasaros tikrai nepadarys Lietuvos vynuogynų šalimi. Antra vertus, parodykit man sinoptiką, kuris savo galva garantuotų, kad ateinanti žiema nebus rūsti.
 
- Grybų nebėra. Nes lietaus nėra. Miškai sausi, it parakas.
- Puiku! Nes lietuviai turbūt vieninteliai Europoje liko, kuriems reikia tų grybų! Aplankykit Švediją, Angliją, Suomiją – ten nerasit grybaujančio. O ir lietuvius grybauti verčia ne kas kitas kaip pavydas: mat kaimynas parsinešė krepšį baravykų, vadinasi, man reikia du krepšius parsinešti! Na, o kol gamtoj ramybė, kol prie Varėnos pamiškių nesigrūda automobiliai ir nesigirdi: „Aūū, Jonai, Aūū, Maryte!“ – žvėrims atgaiva. Ramybė, kurios jie pasiilgę. Beje, gal nustebinsiu, bet auga nauja – negrybautojų karta.
 

Maža tikimybės, kad grybautojais taps tie, kuriems dabar apie dvidešimt metų ar dar mažiau. Ir į spanguolynus mes jau, dėkui Dievui, nustojome brautis. Kuomet prieš daugelį metų dirbau Žuvinte, tie spanguoliautojai buvo tikra bėda: plėšė rezervatą, kiek tik jėgelių turėjo. Na, o šiandien? Kas šiandien brausis per kemsynus penkis kilometrus į pelkę? Laiko gaila ir jėgų reikia daug. Pasitvirtina mano kažkada sakyti žodžiai, kad gamta – mūsų namai, bet elgtis joje reikia kaip svečiuose.

 
- Girdėjau sakant, kad į miškus tuoj bijosime įžengti dar dėl vienos priežasties: vos ne kas savaitę spauda praneša apie dideles ir ryškiai smėlyje įsispaudusias meškų pėdas...
- Kad ugnį nuo savęs nukreipčiau, atsakysiu jums pavyzdžiu: estai jau senokai nebegrybauja, ir gal kaip tik dėl to jų miškuose šiandien gyvena apie aštuoni šimtai meškų. O kodėl jos ten gyvena? Ogi todėl, kad tie miškai – švarūs.
 
- Lietuvos gamta taip pat vis – švaryn. Kas gi lėmė tuos teigiamus pokyčius?
- Kaip keista bebūtų – jaunoji karta. Netgi, sakyčiau, pati jauniausioji. Mes linkę kritikuoti ir mokyklą, ir tėvus. Bet būtent septynmečiai ar dešimtmečiai – tie, kurie knygeles skaito – dažnai ir tėvus subara: girdi, negalima šiukšlinti, šiukšles rūšiuoti reikia. Žinoma, jaunajai kartai reikia padėti tą gerąją informaciją suprasti. Prisidedu čia šiek tiek ir aš: važinėju po mokyklas, kalbuosi su jaunimu. Sulaukiu pačių įvairiausių klausimų.


 
- Pavyzdžiui...
- Pavyzdžiui, prieš Žolinės šventę dažnai prašo pamokyti, iš kokių lauko gėlių gražią ir vertingą puokštę pasidaryti. Na, puokštė – tai jau estetika, puokštės rinkimas – ne žolės papešimas... O štai, kad kiekvienuos namuos turi būti bent 10 įvairiausių žolynų – dažnam jaunam žmogui yra naujiena. Ogi mūsų seneliai visuomet žinojo, kad teisingai negyvensi be trūkažolės, mėlynosios cikorijos ar laukinės morkos žiedų, be avižos, rugio varpos ar mėtos lapelių. Jei sunegalavai, visuomet padės raudonėlis, čiobrelis, liepžiedžiai, ramunėlė. Nepamainomas vaistas yra pelynas, o apynio spurgas atmenu dar nuo močiutės: sakydavo, jog be jų – mažoje pagalvėlėje užsiūtų – gero miego tikrai nebus. Tik, žinoma, nevalia šiuolaikiniam žmogui visų tų žolynų vartoti su daktaru nepasitarus.
 
- Tai po Žolinės jau pasukom į rudenį?
- Tikrai dar ne. Paskutinė vasaros šventė – Šventas Baltramiejus ir Gandro išlydėjimas – mus ištiks rugpjūčio 24-ąją.
 
- Ir tuomet imsim liūdėti? Dėl prabėgusios vasaros, lėkte lekiančio laiko, išskridusių paukščių...
- Liūdėti nereikia niekuomet. O jei apie gamtą kalbam, tik džiaugtis reikia, kad gyvenam ne tik gražioj, bet ir labai žalioj, ypač švarioj šaly. Jei pervažiuosit kai kurias Vakarų valstybes, pamatysit, kaip viskas nudrengta, nugyventa. Kaip nualinta Afrika. Kaip išplitusios dykumos. Kaip užterštos jūros. Štai, visų išgarbintoj Bavarijoj saugoma vos du procentai jos teritorijos. Lietuvoje – septyniolika. Po 90-ųjų imdavom komandiruotes ir važiuodavom į užsienį mokytis gamtosaugos. Dabar jau vakariečiai važiuoja pas mus. Ir nenustoja stebėtis, kokius potyrius mūsų gamtai padarė, pavyzdžiui, gerai sutvarkyta taros užstato sistema. Gerų pavyzdžių turim daug.
 
- O laikraščiuose mes vis skaitom, kad ten prišiukšlino, ten nesutvarkė, ten medį nukirto...
- Čia –žmonių darbą kritikuojam. O gamtos kritikuoti – negalima. Pažiūrėkit į tą žvirblį už lango: jis gyvas ir straksi. Ar žinot, kiek jam metų?
 
- ?
-Šiuolaikiniam žmogui – na, tokiam, kokį galime įsivaizduoti – ne daugiau kaip aštuoniasdešimt tūkstančių metų. O to žvirblio protėviams – beveik milijonas. Ir juokiasi žvirbliai iš mūsų jaunystės, nes matė, kaip užgimėm. Ir žino, koks tada buvo pasaulis, ir koks jis yra dabar. Žinoma, hiperbolizuoju.
 
- Norit pasakyti, kad gamta įdomesnė už žmogų?
- Žmonės man labai įdomūs. Bet gamta – įdomesnė.

---

 
Tarp kitko 
Gamtininkas, aplinkosaugininkas, Rašytojų sąjungos narys fotografas, radijo laidų autorius ir vedėjas Selemonas Paltanavičius yra 62 knygų autorius.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!