Pradžių pradžia
Remiantis įvairiais enciklopediniais žinynais, bandymų pradėti medicinos studijas Lietuvoje galima įžvelgti dar XVII a. pr.: 1618 m. Žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius, pritariant Vilniaus universiteto rektoriui Jonui Gruževskiui, pasiūlė išplėsti Vilniaus akademiją: įkurti du skyrius, viename kurių būtų dėstoma „dieviškoji ir žmogiškoji teisė“, o kitame – „gydymo mokslas“. Tiesa, tąkart idėja nebuvo įgyvendinta. Kodėl? Versijų esama įvairių: finansiniai sunkumai, kvalifikuotų dėstytojų trūkumas, 1625 m. Vilnių užplūdęs maras, o galbūt netgi ir Krokuvos universiteto pasipriešinimas tokiai idėjai. Abiejų Tautų Respublikos karalius Vladislovas Vaza tąkart suteikė privilegiją kurti abu – Teisių ir Medicinos fakultetus – tačiau įsteigtas buvo tik pirmasis, o Medicinos fakultetui dar teko palaukti savo valandos.
 
Ji išmušė 1781 m. lapkričio 24 d. – būtent tada Vilniaus universitete buvo įkurtas Medicinos fakultetas. Dabartinės Lietuvos teritorijoje atsirado pirmoji profesionalių medikų kalvė. Prabėgus keliems dešimtmečiams, Vilniuje netruko sužibėti Jozefo Franko žvaigždė: kartu su profesoriumi tėvu 1804 m. į Vilnių atvykęs Jozefas Frankas čia užsiliko ir pradėjo nuo 1805 m. vadovauti Terapijos klinikai bei dėstytojauti Vilniaus universitete. Jozefo Franko iniciatyva, Vilniuje atsirado medicinos draugija (1805 m.), ambulatorija (1807 m.). Vakcinacijos institutas (1808 m.), Motinystės institutas (1809 m.) bei patologinės anatomijos muziejus. Tačiau Rugsėjo 1-osios proga, svarbiausia paminėti, kad Vilniaus universiteto medicinos mokslo pažangai ypač nusipelnęs J.Frankas buvo kartu ir medicinos pedagogas: jo vadovaujamoje klinikoje darbavosi baigiamojo kurso studentai.
 
Paradoksali ir dar viena su Jozefu Franku susijusi istorija: jo žmona. Žymiojo Vilniaus mediko žmona Kristina Gerhardi buvo garsi operos solistė – tokia garsi, kad dainavo žymaus kompozitoriaus Franco Jozefo Haydno oratorijos „Pasaulio sukūrimas“ premjeroje, o taip pat galėjo pasigirti esanti artima paties Liudviko van Beethoveno bičiulė. Esama pasakojimų, kad kai vyrui profesoriui pritrūkdavo pinigų naujoms medicininėms inovacijoms, Kristina surengdavo labdaringą koncertą, kuris padėdavo surasti reikiamų lėšų.
 
Tartu karta
Tartu – antrasis pagal dydį Estijos miestas yra reikšmingas Lietuvos medicinos istorijai tuo, kad ne vienas žymus XIX a. pab. – XX a. pr. gydytojas yra baigęs Tartu universiteto medicinos fakultetą. Tarp šių medikų, galima išskirti du, kurių nuopelnai Tarpukario Lietuvos medicinos mokymui yra, ko gero, ryškiausi.
 
1875 m. Pasvalyje gimęs Petras Avižonis medicinos mokslus krimto dviejuose – Sankt Peterburgo ir Dorpato (Tartu) universitetuose. Du universitetai ir... du karai: Avižoniui teko krimsti karčią karo gydytojo duoną Rusijos – Japonijos (1904-1905 m.) ir Pirmajame pasauliniame (1914-1918 m.) karuose. Galiausiai po visų karų medicinos profesorius apsigyveno Kaune, kur 1920-1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose, vėliau – Lietuvos universitete. 1930 m. Kaune įkūrė Akių kliniką, kuriai vadovavo iki pat mirties – 1939 m. Petras Avižonis daug įnešė į oftalmologijos mokslą – ko vertas vien pirmasis lietuviškas akių ligų vadovėlis („Akių ligų vadovas“), kuris tėra vienas iš 134 P.Avižonio lietuvių, latvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis parašytų mokslinių straipsnių ir knygų...
 
1892 m. Rokiškio krašte gimęs Vladas Lašas taip pat suspėjo pastudijuoti tiek Sankt Peterburgo, tiek Tartu universitetuose, o taip pat, visai kaip ir P.Avižonis, dėstytojauti Aukštuosiuose kursuose, kurie vėliau virto Lietuvos universitetu. Šį profesorių galima laikyti vienu ilgiausiai dirbusiu Lietuvos medicinos pedagogų: pradėjęs karjerą 1921 m. V.Lašas dėstytojavo iki pat mirties 1966 m., t. y. ištisus 45 metus atidavė studentams: ne tik dėstė, tačiau ir ilgus metus (1924-1940 m. ir 1944-1946 m.) vadovavo Medicinos fakultetui. Medicinos sritis, į kurią profesorius Lašas gilinosi, – alergologija. Tartu universiteto absolventas, medicinos profesorius Vladas Lašas laikomas Lietuvos alergologų mokyklos pradininku.
 
Kokia sudėtinga kartais esti istorija...
XX a. vid. Lietuvoje subrendusiems medikams jau nebereikėjo studijuoti medicinos už Lietuvos ribų – stipri medicinos mokykla buvo susiformavusi tiek Kaune, tiek ir atgimusi Vilniuje. Nepaisant to, 1945 m. Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą baigęs Vytautas Jonas Nainys, vienu universitetu neapsiribojo – daktaro disertaciją 1966 m. apsigynė Tartu universitete, o dėstytojavo Kaune.
 
Šis puikus medicinos pedagogas užsiėmė sritimi, kurios pavadinimą išgirdus, neretam per nugarą nubėga šiurpas – teismo medicina. Ne veltui V.J.Nainys būdavo kviečiamas dalyvauti ekshumuojant įvairių žymių istorinių asmenybių palaikus – pradedant 7 deš. pradžioje atrastais transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno kūnais ir baigiant žymiojo rašytojo Kristijono Donelaičio palaikais. Kartu su dar vienu teismo mediku, Vytautą Joną Nainį galima vadinti vienu ryškiausiu sovietmečio kartos Lietuvos medicinos pedagogų.
 
„Kartu su dar vienu teismo mediku“, – mįslingi žodžiai, kurie galėtų liudyti apie straipsnio autoriaus norą kai ką nutylėti. Deja, istorija kartais yra skaudžiai paradoksali ir galbūt, laimei, verčianti plėsti mąstymo ribas. O šiuo atveju, mąstymo ribas plėsti ir stereotipus griauti verčia faktas, jog kartu su V.J.Nainiu, vienu „kiečiausiu“ sovietmečio teismo medikų, o taip pat ir medicinos pedagogų buvo asmuo, kuris pridarė Lietuvai labai daug blogo. Tas žmogus – Juozas Markulis, arba Juozas Markulis-Erelis – provokatorius ir išdavikas, itin aktyviai veikęs pirmaisiais pokario metais.
 
Markulio „nuopelnai“ – 196 į sovietinio saugumo gniaužtus pakliuvę Lietuvos partizanai, iš kurių 18 buvo nužudyta. 1948 m., galutinai paaiškėjus, jog inteligentiškas vyras, siūlęs sukurti jungtinį vieningos partizanų kovos centrą, yra išdavikas, nuspręsta J.Markulį išsiųsti iš Lietuvos SSR – sovietinis saugumas nebematė tolesnių galimybių jį panaudoti operatyvinei veiklai. Markulis buvo išsiųstas į Maskvą, kur studijavo I.Pavlovo fiziologijos institute. Į Lietuvą grįžo jau pasibaigus partizaniniam karui – 1954 m. Dėstė Vilniaus universitete, ir tuo pat metu buvo vienas pagrindinių sovietinės Lietuvos teismo medikų. 1969 m. ir 1979 m. išleido teismo medicinos vadovėlius, kurie ilgus metus buvo laikomi nepakeičiamais šios srities veikalais.
 
Įdomi istorija pabaigai – neabejotina tai, jog būtent liūdnai pagarsėjęs medicinos pedagogas Juozas Markulis 1963 m. mįslingai pradangino XVII a. palaimintosios Barboros Žagarietės palaikus, kurie iki tol buvo laikyti Žagarės bažnyčios rūsyje. Lietuvos istorikai, ne per seniausiai pradžiuginę visuomenę Našlaičių kapinėse rastais partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikais, turi rimto pagrindo manyti, jog kažkur netoliese Markulis galėjo paslėpti ir Barboros Žagarietės palaikus. Žinoma, tai – tema jau kitam straipsniui...


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!