- Mokslo pasaulyje vėžio tyrimai – ant bangos. Tai ir paskatino įsilieti į novatoriškos laboratorijos komandą?
- Iš dalies galima sakyti taip. Apskritai yra dvi mokslinių tyrimų kryptys: gilintis į tai, kas aktualu žmonėms, – ligas arba užsiimti fundamentiniais dalykais. Mes užsiimame tuo, kas artimiau žmogui, tai - ligų, daugiausia vėžio, tyrimai. L.Mažučio, mano disertacijos vadovo, sukurta pavienių ląstelių analizės technologija, su kuria dirbame, leidžia pažvelgti į auglį ne kaip į visumą, bet atskirai į kiekvieną ląstelę. Vėžys - sudėtinga sistema, sudaryta iš daug ląstelių, visos jos skirtingos. Sukūrę vienos ląstelės žemėlapį, galėtume suprasti jų sąveikas, matyti, kurioje vietoje sistema sugedusi bei daug lengviau pritaikyti vaistus.
 
- Be mokslinių projektų su vadovu ir kolegomis pernai įkūrėte startuolį, kuriuo siekiate minėtą technologiją padaryti labiau prieinamą klinikose. Sekasi pritraukti investuotojų?
- Startuoliu „Droplet Genomics“ bandome komercializuoti pavienių ląstelių tyrimo technologiją. Norime ją mokslo įstaigoms pasiūlyti patobulintą ir pigesnę. Vėžio ir kitų sudėtingų ligų gydymą ateityje ši technologija padarytų daug efektyvesnį ir sėkmingesnį. Jei ji bus prieinama visiems mokslininkams, galės persikelti ir į kliniką. Nors Lietuvoje daugiau investuotojų dėmesys nukreiptas į su apps‘ais, finansinėmis technologijomis susijusius startuolius, jau sulaukėme susidomėjimo. Bet šiaip biochemijos startuoliai yra labai brangūs. Kol kas turime numatytą nemažą ES projekto paramą.

- Įstojęs į doktorantūrą nespėjai apšilti kojų ir metams išvykai stažuotėn už Atlanto. Kokių argumentų vedinas atsisakei tęsti mokslinę karjerą JAV?
- Anksčiau su vadovu buvome kalbėję, kad būtų gerai nuvažiuoti pamatyti, kaip viskas yra užsienyje. Juo labiau jis pats studijavo svetur ir dabar ten praleidžia daug laiko. Tai reikalinga, idant suprastum, jog užsienyje viskas yra kaip ir pas mus. Taip, finansavimo intensyvumas tam tikrose laboratorijose yra didesnis. Bet viskas priklauso nuo to, kokiu mokslu užsiimi, į kokius fondus teiki paraiškas. Sakoma, kad reikia daryti tokį gerą mokslą, kad finansavimą galėtum gauti būdamas bet kur. Juk fondai – europiniai, laboratorijas turime puikiai įrengtas. Be to, kolektyvo, su kuriuo dirbu Lietuvoje, galima tik pavydėti. Nes kai į laboratoriją neini kaip į darbą, daug ką pasako apie darbo aplinką (šypsosi).
Dar kai po mokyklos baigimo svarsčiau, ar vykti mokytis į užsienį, Lietuvoje mane sulaikė tai, kad čia, priešingai nei užsienyje, yra galimybė anksti nueiti į laboratoriją ir įgyti praktinių darbo įgūdžių. Man pasisekė – jau po pirmo kurso radau vietą laboratorijoje.
 
- Daugelis mokslininkų atviri – iš mokslo mūsų šalyje nepragyvensi...
- Gyventi įmanoma, bet sunku. Ir, natūralu, tai lemia daugelio mokslininkų išvažiavimą. Nuvykus į šiaurės kaimynę Švediją už tą patį darbą, žinias atsilyginama žymiai daugiau. Tikrai nesakoma, kad mokslininkai nori praturtėti, bet gyvenimo standartas turi būti. Šiaip ar taip su doktorantūra mokaisi dešimt metų, bet negali tik pradėjęs dirbti kurti šeimos. Išvažiavusių yra daug, vis dėlto didžioji jų dalis nori sugrįžti. Tačiau jiems trūksta paskatos, kad būtų parodyta, jog jie laukiami. Yra išskirtinių laboratorijų Lietuvoje, kurios gauna europinį finansavimą ir ten viskas gerai, bet norėtųsi, kad valstybė daugiau investuotų į mokslininkus ir tokių laboratorijų būtų ne kelios. Potencialą tam turime didelį. Gerai, kad dar tokios populiarios sritys kaip vėžio tyrimai pritraukia finansavimą, tačiau fundamentiniams mokslams projektinių pinigų gauti išvis sunku.
 
- Prieš akis – paskutiniai doktorantūros metai. Turi vilties, kad situacija keisis?
- Stipendijas doktorantams jau lyg padidino, bet sistema sudėtinga, yra doktorantūros, postdoktorantūros studijos. Tarkim, doktorantas gauna 800 eurų stipendijos, dar 600 eurų gauti gali dirbdamas. Kai baigi doktorantūros studijas, stipendijos netenki, o universitete pasikeitus statusui iki mokslinio darbuotojo alga pakyla gal vos šimtu eurų. Taigi, tos pačios sisteminės problemos kaip ir medicinoje. Žiūrint į verslo perspektyvą, tokios pridėtinės vertės kaip biochemijos sektorius Lietuvoje nesukuria joks kitas, nei lazeriai, nei finansinės technologijos. Mokslininkų darbo nauda pajuntama ne ryt ar poryt, o po dešimties metų. Tai – ilgalaikė investicija ir tik brandi valstybė sau gali leisti tą daryti. Tačiau, panašu, Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo labai dideliais žingsniais eina to link.
 
- Ką pasakytum tiems, kurie svarstydami apie mokslininko kelią, dvejoja, ar tikrai jis skirtas jiems?
- Mokslininkais gali būti kiekvienas, tik, aišku, būtina kantrybė, atkaklumas bei noras visada sužinoti ką nors naujo. Darbas yra įdomus. Sakoma, kad jei viskas pavyksta pagal protokolą, vadinasi, užsiimi prastu ir neįdomiu mokslu. Tik susidūrus su netikėtumais, problemomis, tyrimai, galbūt ne per savaitę, bet per metus, kitus pasisuka netikėta linkme. Buvimas laboratorijoje – tik darbo dalis. Dar laukia nemažai „popierinio“ darbo, ypač jei pradedi dirbti su kokiais projektais. Biurokratizmo pertekliumi bene labiausiai ir skiriamės nuo užsienio laboratorijų.

---

Tarp kitko
Prieš dvejus metus dr. L.Mažutis, dr. K.Leonavičius, doktorantai J.Nainys ir Dalius Kučiauskas įkūrė startuolį „Droplet Genomics“. Jaunieji mokslininkai ėmėsi komercializuoti mikroskysčių technologiją, leidžiančią pažvelgti į vėžį pavienių ląstelių lygiu. Siekiama sukurti aparatą, kuris būtų nesudėtingas naudoti, pagerintų duomenų kokybę ir būtų pritaikomas jau ligoninėse imti mėginius iš pacientų ir vietoje juos analizuoti.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!