Psichiatro misija
 
Filmo „Niurbergas“ autoriai žiūrovus nukelia į Vokietiją 1945-1946 metais, iškart po Antrojo pasaulinio karo. Čia, Niurnbergo mieste, vyksta Tarptautinis karinis tribunolas, kur už karo nusikaltimus teisiami išgyvenę Trečiojo Reicho aukšto rango pareigūnai. Tarp jų – Hermanas Goeringas (vaidina Russellas Crowe), Hitlerio dešinioji ranka bei vienas garsiausių nacių lyderių. Filmas ypatingas tuo, kad jame ne tiesiog atpasakojami istoriniai teismo įvykiai, bet perteikiama pati istorija per psichologinę prizmę – teismuose dalyvauja ir amerikiečių armijos psichiatras Douglasas Kelley (vaidina Ramis Malekas), kuriam teko užduotis įvertinti 22 karo nusikaltimais kaltinamus nacius.
 
D.Kelly nėra išgalvotas personažas, o tragiško likimo istorinė asmenybė. Per karjerą D.Kelley tyrinėjo nusikaltėlių psichologinius motyvus. Jo darbas apėmė tiesos serumų kūrimą, jis taip pat naudojo poligrafo testus. Prieš pat mirtį D.Kelley buvo psichiatrijos ir kriminologijos profesorius Kalifornijos universitete Berklyje. Visgi šeimos liudijimai rodo jį buvus alkoholiku, pasižymėjusiu ryškiais pykčio priepuoliais. Įdomi detalė, kad daug kartų grasinęs nusižudyti D.Kelley 1958 metais tą ir padarė, pasirinkęs tą patį savižudybės būdą kaip ir H.Goeringas – kalio cianido tabletę. To meto žiniasklaida rašė, jog policija nustačiusi, kad kalio cianido kapsulė buvo tokia pati, kokią D.Kelley paėmė iš Niurnbergo.
 
D.Kelley darbą kruopščiai studijavo ir aprašė amerikiečių žurnalistas J.El-Hai. „Jam buvo 33 metai, kai teismas paprašė jo atvykti į Niurnbergą. Anksčiau karo metu jis dirbo karo ligoninėse Vakarų Europoje ir tuo metu galėjo būti aukščiausio rango karo psichiatras regione. Oficiali D.Kelley užduotis buvo gana paprasta – įvertinti kaltinamųjų kompetenciją stoti prieš teismą už nusikaltimus žmoniškumui. Ar jie suprato jiems pateiktus kaltinimus? Ar galėjo atskirti teisingą nuo neteisingo? Ar galėjo dalyvauti savo gynyboje?“ – kontekstą žurnale „Psychiatric News“ pristato J.El-Hai.
 
Visgi jis iš karto atkreipia dėmesį, kad D.Kelley nesitenkino vien šiais klausimais. Jis išsikėlė sau sudėtingesnį projektą – nustatyti, ar šiems žvėriškais nusikaltimais kaltinamiems asmenims buvo nustatyta kokia nors psichiatrinė diagnozė arba sutrikimas, kas galėtų turėti įtakos sprendimui dėl jų žiaurių veiksmų karo metu. Šiai užduočiai D.Kelley pasitelkė daugybę testų, kuriais bandė nustatyti kaltinamųjų intelekto koeficientą, gebėjimą įsisąmoninti turinį, pasitelkė metodikas, leidžiančias kuo įmanoma tiksliau apibrėžti žmogaus psichologines savybes. Taikydamas šias metodikas jis bandė perprasti H.Goeringą, su kuriuo kalbėdamasis jis praleido šimtus valandų. Būtent šių dviejų asmenybių santykiai yra pagrindinė filmo siužeto linija, sukėlusi aibę apmąstymų ir diskusijų.
 
Sudėtingas santykis
 
Filme žiūrovai stebi komplikuotą D.Kelley ir H.Goeringo santykį. Kaip pažymi J.El-Hai: „Akivaizdžiai juntamas abiejų asmenų panašumas. Abu buvo egoistiški ir labai protingi, abu turėjo gerą humoro jausmą ir buvo savaip žavūs. Ir abu buvo įsitikinę savo teisumu. Čia ne tos asmenybės, kurios kada nors pripažintų klydusios. Tačiau aš jokiu būdu neapibūdinčiau šių santykių kaip draugystės. D.Kelley visada žinojo apie tamsius ir pavojingus H.Goeringo asmenybės aspektus: tai, kad jis neturėjo sąžinės, empatijos, nekūrė artumo su kitais žmonėmis, išskyrus žmoną ir dukrą. H.Goeringas buvo negailestingas. Tačiau jie matė vienas kitame daug dalykų, kuriuos atpažino ir kuriais žavėjosi. Tai buvo abipusio susižavėjimo ir manipuliavimo santykiai, nes jie naudojosi vienas kitu, kad pasiektų tai, ko norėjo. Jie abu tai žinojo ir abu su tuo sutiko.“
 
Visgi D.Kelley galiausiai nenustatė bendros psichiatrinės priežasties, kodėl H.Goeringas ir kiti kaltinamieji elgėsi žiauriai. „Jis manė, kad visų jų psichikos sveikata yra normali. Jų žiaurūs poelgiai nebuvo beprotybės ar ligos atspindys. D.Kelley ėmė tikėti ne tuo, kad visi mes esame pajėgūs tokiems nusikaltimams, o tuo, kad bet kurioje visuomenėje, bet kurioje šalyje, bet kurioje epochoje yra nemažai žmonių, kurie yra pajėgūs. Jie visada bus su mumis ir mes turime išmokti, kaip su jais elgtis“, – komentuoja J.El-Hai.
 
Kartu jis primena ir Gustavą Gilbertą, daktarą, kitą karo psichologą, kuris taip pat vertino minėtus Tribunole teistus asmenis ir tai aprašė knygoje „Niurnbergo dienoraštis“. Šioje psichologas pateikė priešingas išvadas – kad kaltinamieji buvo unikaliai ir psichiškai nesveiki. G.Gilberto knyga buvo sutikta daug palankiau, pabrėžia J.El-Hai, nes joje pateikti vertinimai visuomenei buvo daugiau priimtinesni.
 
Kuo netiko D.Kelley vertinimas? „Filme R.Malekas, vaidinantis D.Kelley, įtikinamai įkūnija psichiatrą, besiremiantį tuo metu prieinamomis priemonėmis, pasižymintį autentiška empatija ir gebėjimu įkvėpti pasitikėjimą bei pakviesti pacientus atsiskleisti“, – aiškina J.El-Hai.
 
Apie ribas
 
Visgi, žiūrint iš šiandienos taško, psichikos sveikatos specialistai laikosi kitokios nuomonės nei vienas pagrindinių filmo veikėjų. Kaip rašo „Psychology Today“, H.Goeringas turėtų būti vertinamas ne kaip „blogis iš prigimties“, o kaip žmogus, kurio psichologinė struktūra, narcisistinės ir psichopatinės savybės sąlygojo jo elgesį. Autorė Joanne Intrator, klinikinė psichiatrė, atkreipia dėmesį, kad D.Kelley kelti klausimai aktualūs ir šiandien: „Ar H.Goeringas buvo labai blogas, ar sutrikimų neturintis eilinis žmogus? Tai klausimas, į kurį D.Kelley bandė atsakyti per psichiatrinį vertinimą, jungdamas istorines ir asmenines analizes. H.Goeringo elgesys parodo, kad žmogus su įprasta psichikos sveikata gali būti atsakingas už kraštutinai žiaurius poelgius, jei sąlygos leidžia jam tai įgyvendinti“, – teigia J.Intrator.
 
Pasak jos, pritaikius šiandien žinomus psichiatrijos metodus, H.Goeringui būtų diagnozuotas narcisistinis asmenybės sutrikimas su psichopatiniais bruožais: išpūsta savimeile, agresyviu konkurencijos jausmu, poreikiu būti pamalonintam ir empatijos stoka.
 
J.El-Hai tikina, kad tiek filmas, tiek ir knyga, pagal kurią jis buvo pastatytas, turi ką pasakyti šių dienų psichiatrams. Viena vertus, tai istorija apie konkuruojančias psichikos sveikatos ir ligų teorijas. Tačiau taip pat tai yra pamokanti istorija apie profesines ribas. „D.Kelley buvo vienas pirmųjų karo psichiatrų, paskirtų dirbti su karo nusikaltėliais, ir ribos nebuvo aiškios, – sako J.El-Hai. – Kartais jam pačiam buvo sunku atskirti, kur tos ribos yra. Ar šie vyrai yra jo pacientai? Juk juos gydė. Ar jie turėtų tikėtis konfidencialumo? Bet jis buvo ir kariuomenės narys – ar jis buvo atsakingas prieš armiją? Kokios yra tos atsakomybės ribos, kai kalbame apie teismą ir prokuratūrą? Tai buvo neryškių ribų tragedija ir tuo metu niekas nežinojo, kas teisinga.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!