Sek­su­a­li­nės trau­kos prie­žas­tys

„Sek­su­a­li­nė trau­ka vi­suo­met su­si­ju­si su mū­sų pa­są­mo­nin­gu po­rei­kiu pra­tęs­ti gi­mi­nę ir stip­rius iš­ori­niu sti­mu­lu, - tei­gia ant­ro­po­lo­gė Ma­ri­na Bu­tov­ska­ja. – Kaž­kas pri­ver­čia mus ža­vė­tis ki­tu žmo­gu­mi ir jo geis­ti. Tai ga­li bū­ti kū­nas, cha­rak­te­rio sa­vy­bės, elg­se­na ar­ba kaž­kas vi­siš­kai pa­pras­to – ges­tas, įpro­tis. Žo­džiu, tai, kas su­si­ję su mū­sų as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi ar­ba iš da­lies nu­lem­ta ge­nų.“

Sa­vai­me su­pran­ta­ma, vis­kas pra­si­de­da vai­kys­tė­je, nuo san­ty­kių su ar­ti­mai­siais. Sme­ge­nys pri­si­me­na iš­vaiz­dos ypa­tu­mus, el­ge­sį tų, ku­rie rū­pi­na­si vai­ku, ir tie bruo­žai vi­sam lai­kui su­sie­ja­mi su tuo, kas ke­lia ma­lo­nius iš­gy­ve­ni­mus. Vė­liau mes su­tin­ka­me tuos, ku­rie sub­ti­liai pri­me­na mums pra­ei­ties per­so­na­žus (akių spal­va, vei­do for­ma, ges­tais ar ma­nie­ro­mis), net trum­pai su­si­ti­kę su to­kiu žmo­gu­mi jau­čia­me džiaugs­mą.
„Tam tik­ra pras­me mes įsi­my­li­me tik dėl to, kad tai yra ma­lo­nu, - sa­ko psi­cho­lo­gas Ar­tur Aron. – Ma­ža to, kai už­val­do aist­ra, sme­ge­nys ne­be­lei­džia mums įsi­my­lė­ti dar kar­tą: to­kiais mo­men­tais sme­ge­nų da­lies, at­sa­kin­gos už ben­dra­vi­mą, ak­ty­vu­mas ryš­kiai ma­žė­ja.

Pa­aug­lys­tė­je, pra­si­dė­jus sek­su­a­li­niam bren­di­mui, itin svar­būs tam­pa ly­ti­niai hor­mo­nai. Est­ro­ge­nai mer­gai­tėms ir te­stos­te­ro­nas ber­niu­kams ap­spren­džia sek­su­a­li­nės trau­kos jė­gą ir stip­ri­na sme­ge­nų ge­bė­ji­mą kreip­ti dė­me­sį į ap­lin­ki­nių iš­vaiz­dą, jų sek­su­a­lu­mą.

Vy­rams gam­tos už­prog­ra­muo­ta pra­tęs­ti gi­mi­nę, to­dėl jie ne­są­mo­nin­gai ieš­ko tos, ku­ri pa­gim­dys jiems svei­ką vai­ką. Ir mo­te­ry­se juos ža­vi tie bruo­žai, ku­riuos sme­ge­nys pri­ima kaip ko­ky­bės žen­klą: klu­bų ir ta­li­jos ap­im­čių san­ty­kis, žvil­gan­tys plau­kai, put­lios lū­pos, di­de­lė krū­ti­nė ir ma­lo­nus kva­pas, su­si­jęs su fe­ro­mo­nais.

Mo­te­rims šian­dien, be­je, kaip ir vi­sais lai­kais pir­miau­sia rū­pi vai­kų iš­gy­ve­ni­mas ir jų sau­gu­mas. To­dėl he­te­ro­sek­su­a­lias mo­te­ris trau­kia šios vy­rų sa­vy­bės: že­mas bal­sas, ryš­kus smak­ras, „vy­riš­kas“ kva­pas.

Evo­liu­ci­jos bio­lo­gas Ren­dy Torn­hill ty­ri­mais įro­dė, kad vy­ro, ku­rio vei­das si­met­riš­kas (svei­ka­tos ir ge­rų ge­nų po­žy­mis), kū­no kva­pas dau­gu­mą mo­te­rų jau­di­na sek­su­a­liai.

Tie­sa, eks­per­tai pa­ste­bi, kad „sva­jo­nių vy­ro“ įvaiz­dį pa­kei­tė pra­ėju­sia­me am­žiu­je iš­ras­tos kon­tra­cep­ti­nės prie­mo­nės. Nuo ta­da sek­su­a­li­nė elg­se­na nu­sto­jo bū­ti rep­ro­duk­ci­nės si­no­ni­mu.

„Tai pa­kei­tė mus vi­sus, o ypač mo­te­ris, - tei­gia sek­so­lo­gas Igor Kon. – Šian­dien jos lais­vai ga­li rink­tis, tu­rė­ti vai­kų ar ne. Įval­do nau­jas veik­los sfe­ras. Tai, ži­no­ma, kei­čia jų ko­lek­ty­vi­nę sa­vi­mo­nę, įskai­tant ir san­ty­kius su vy­rais, o svar­biau­sia – su ko­kiais vy­rais.“


Kaip gims­ta įsi­my­lė­ji­mas
Vi­lio­ji­mo pro­ce­są ga­li­ma pa­ly­gin­ti su sta­lo te­ni­su, kur ka­muo­liu­kas at­lie­ka ne­są­mo­nin­gų sig­na­lų vaid­me­nį. „Per se­tą at­lie­ka­me tūks­tan­tį pa­da­vi­mų, - tei­gia S.Sa­vel­jev. – Mū­sų sme­ge­nys nu­skai­to in­for­ma­ci­ją, ku­ria ap­si­kei­čia­me, pa­tys to ne­ži­no­da­mi – pa­vyz­džiui, už­fik­suo­ja po­ten­cia­laus part­ne­rio fi­gū­ros kon­tū­rus. Jei­gu pa­gal šiuos duo­me­nis sme­ge­nims žmo­gus pa­si­ro­dys tin­ka­mas, pra­šau jums – mei­lė iš pir­mo žvilgs­nio.“
Į bal­są ir žvilgs­nį re­a­guo­ja­me itin stip­riai. Psi­cho­a­na­li­ti­kai kal­ba apie tai, kad sek­su­a­li­nė trau­ka glau­džiai su­si­ju­si su no­ru iš­lai­ky­ti, tai kas leng­vai pra­ran­da­ma.

„Ta­riant žo­džius, bal­sas trau­kia mus į įsi­vaiz­duo­ja­mą pa­sau­lį, ku­ris dings­ta fra­zei pa­si­bai­gus, - sa­ko psi­cho­a­na­li­ti­kė Ma­ri Žab So­re. – Žvilgs­nis taip pat mus ža­vi, nes yra efe­me­riš­kas.“

Ne vi­sa­da jaus­mai gims­ta sin­chro­niš­kai. Ga­li­ma pa­jus­ti trau­kos ma­gi­ją jau po tri­jų se­kun­džių pa­žin­ties, o ga­li­ma ir po tri­jų mė­ne­sių. „Mums ne­duo­ta val­dy­ti sek­su­a­li­nių troš­ki­mų, - aiš­ki­na M.Bu­tov­ska­ja. – Ta­čiau jaus­da­mi trau­ką, ge­ba­me nu­spręs­ti, ką da­ry­ti to­liau – iš­ger­ti aist­ros tau­rę iki dug­no ar su­sto­ti.“

Mo­te­rys tu­ri ma­žiau vi­di­nių sau­gik­lių vy­ro trau­kai pri­im­ti. Jos daž­niau­siai iš kar­to pa­jun­ta, kad pa­trau­kė prie­šin­gos ly­ties dė­me­sį. Vy­rai, prie­šin­gai, jaus­da­mi, kad jais sek­su­a­liai do­mi­si, daž­niau at­si­trau­kia, ne­ro­do dė­me­sio, slo­pi­na re­ak­ci­ją, juk jie nuo ma­žu­mės mo­ky­ti sa­ve kon­tro­liuo­ti. Bent jau pri­vers­ti pe­nį klau­sy­ti. Šis gi - vy­rų siau­bui ir gė­dai - kar­tais ima gy­ven­ti tar­si at­ski­rą gy­ve­ni­mą.

Ko­dėl mirš­ta aist­ra

Aist­ra už­gęs­ta per pus­an­trų tre­jus me­tus. Mū­sų or­ga­niz­mas tie­siog ne­ga­li taip ak­ty­viai eik­vo­ti ener­gi­jos. Gy­ven­ti aist­rin­gai – ne­eko­no­miš­ka. Sme­ge­nys pa­ma­žu nu­sto­ja veik­ti „įsi­my­lė­ji­mo“ re­ži­mu, hor­mo­nai nu­sto­ja sti­mu­liuo­ti trau­ką. Sme­ge­nų sri­tys, at­sa­kin­gos už sek­su­a­li­nę trau­ką, iš­vy­dus part­ne­rį ir kon­tak­tuo­jant su juo sti­mu­liuo­ja­mos ne­be taip ak­ty­viai: vis­kas at­ro­do nu­spė­ja­ma ir pa­žįs­ta­ma.
„Sek­su­a­li­nė trau­ka ga­li su­ma­žė­ti, kai pa­ma­to­me, kad part­ne­ris nė­ra ide­a­lus, - ti­ki­na M.Bu­tov­ska­ja. – Stai­ga mes su­vo­kia­me, kad su­si­do­mė­jo­me juo, nes pri­mi­nė tė­vą, mo­ti­ną ar bro­lį, ku­riuos taip my­lė­jo­me, tai yra tuos žmo­nes, su ku­riais sek­su­a­li­nis pa­si­ten­ki­ni­mas ne­leis­ti­nas.“