O kaip šiais laikais?
Pradėti reikėtų nuo to, kad tuberkuliozė – aktuali problema ir mūsų dienomis. Paviršutiniška paieška „Google“ gali mums parodyti, jog, NVSC duomenimis, 2021 m. Lietuvoje užfiksuota 500 šios ligos atvejų, mirė 31 žmogus, o 2022 m. bent jau Vilniaus regione sergamumas tuberkulioze smarkiai augo: iki lapkričio pabaigos diagnozuotas 91 tuberkuliozės atvejis (tai beveik trečdaliu daugiau nei per visus 2021 metus). Dargi reikėtų pridėti ir didelį šios sunkios ligos latentiškumą – nemenka dalis sergančiųjų tiesiog nežino sergantys džiova, taigi oficialioje statistikoje, kaip nesunku suprasti, nefigūruoja.
 
O dabar žvilgsnis į aną Lietuvą: 1939 m. lapkritį dienraštyje „Lietuvos Aidas“ buvo užduotas retorinis klausimas: „Ar žinote, kad Lietuvoje kas met serga džiova 120.000 žmonių?“. Kad ir kokiais kampais bandytumėme šį skaičių dekonstruoti (pavyzdžiui, ką reiškia „kas met“? Ar tiek žmonių kasmet suserga, ar tiek kiekvienais metais yra sergančiųjų?), pridėjus įsivaizduojamą latentiškumą (kaip ir, ko gero, bet kokios ligos atveju, visada įmanomi atvejai, apie kuriuos oficiali statistika nesužino), jis – įspūdingas, baugiai įspūdingas. Savaime suprantama, kad dabartinė sergamumo tuberkulioze statistika, palyginti su tarpukario pabaiga, nesulyginamai mažesnė.
 
Ir, žinoma, problema lieka net ir mūsų dienomis. Tuberkuliozė – sunki, pavojinga ir neretai mirtina liga, su kuria būtina kovoti. Ir šįsyk pažvelkime, kaip su ja kovota anoje Lietuvoje.
 
Tikrinti, tikrinti ir dar kartą tikrinti
„90 proc. surastų džiovininkų apie ligą nieko nežinojo ir visai nesigydė“, – 1939 m. žurnalistams pasakojo gydytojas Runkevičius, tuberkulioze sergančiųjų sanatorijos vadovas. Tarpukario medikas teigė, jog džiova išskirtinai greitai plito per švietimo įstaigas. Anot jo, jei mokytojas serga atvira tuberkuliozės forma, jis apkrečia apie 96 proc. mokinių. Runkevičius nusprendė atlikti logišką patikrinimą: pažiūrėti, kiek sergančiųjų tuberkulioze yra tarp tuometinės Lietuvos pradžios mokyklų mokytojų. Patikrinus vos 10 apskričių (apie pusę tuomet Lietuvoje buvusių), aptikta... 190 mokytojų, sergančių tuberkulioze. Kokį skaičių mokinių sergantys pedagogai galėjo užkrėsti, tarpukario medikas spėlioti nesiryžo.
 
To meto medikai itin akcentavo periodinių tikrinimų būtinumą, jog kuo anksčiau būtų nustatyti visi sergantieji tuberkulioze. Kad gautų būtiną gydymą ir kad būtų laiku izoliuoti nuo visuomenės. „Visai neseniai į Alytaus džiovininkų sanatoriją atvyksta laiškanešys gydytis. Pasirodo, kad jis jau apie 5 metus serga atvira džiova. Tik visai nusilpęs sumanė gydytis, kada jam atėjo jau mirti laikas, o lig šiol jis vaikščiojo kasdien po butus ir visus bacilomis vaišino“, – nevyniodamas žodžių į vatą pasakojo vienas su tuberkulioze kovojančių gydytojų.
 
Čia reikia pastebėti ir tuometės visuomenės kitoniškumą: žmonių tarpusavio bendravimas daug dažniau buvo betarpiškas nei šiais laikais – net ir čia paminėtu atveju, po butus vaikštantis džiovininkas laiškanešys daug lengviau galėjo paskleisti tuberkuliozės bacilas, nei galėtų šiais laikais: visų pirma todėl, kad tradicinių paštininkų mūsų dienomis kone nelikę ir siuntas sąlyginai saugiai atsiimame paštomatuose.
 
Kovos su džiova penkmečio planas
1939 m. lapkritį buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas dr. Kazys Grinius, Draugijos kovai su tuberkulioze valdybos pirmininkas susirinkusiems draugijos nariams pristatė penkmečio planą: kaip artimiausiu laikotarpiu Lietuvoje bus kovojama su džiova.
 
Didelis dėmesys skirtas propagandai ir visuomenės švietimui. Buvo ruošiamasi išleisti „vaizdžius plakatus, kuriuose bus parodyti keliai, kuriais džiovos bacilai patenka į kūną ir kaip jie graužia, naikina žmogaus kūną“. Šie plakatai turėjo būti kabinami matomose vietose, o papildomam viešumui turėjo būti pasitelkiamas radiofonas bei netgi kino teatrai – planuota prieš meninius užsienio kino filmus rodyti trumpus siužetus, skirtus tuberkuliozės profilaktikai. Propagandos objektu turėjo tapti ir vakcinavimas. „Sveikatos departamentas yra numatęs vesti plačią BCG vakcinos propagandą ir ją taikyti kiek galint didesniam vaikų skaičiui“, – tai buvo viena penkmečio plano gairių. Kovai su vaikų sergamumu tuberkulioze skirtas itin didelis dėmesys.
 
Be viso šito, numatytos ir organizacinės reformos: apskrityse turėjo būti steigiami apskričių dispanseriai, kurie turėjo tapti „apskričių džiovininkų globojimo, profilaktikos, ambulatorinio gydymo ir propagandos centrais“. Didesniuose miestuose numatyta prie dispanserių dargi įsteigti pensionatus, skirtus globoti sergantiems sunkesne forma: „Juose numatoma laikyti iš sanatorijų grįžusius neturtingus ligonius, kurie neturės higieniškų gyvenimo sąlygų“. Lyg to būtų maža, numatyta sistemos dalis beviltiškiems ligoniams: „Tiems ligoniams, kuriems jokio specialaus gydymo pritaikyti negalima, o jie serga atvira plaučių džiovos chroniška forma ir sėja džiovos bacilas tarp sveikųjų, bus steigiamos pagalbinės sanatorijos-izoliatoriai“. Nors tekste nepasakyta atvirai, tačiau lengva suprasti, jog tokios įstaigos jau, ko gero, įvardytinos miryklomis: sunkia tuberkuliozės forma sergantys ligoniai ten jau tiesiog izoliuojami nuo visuomenės, nes nieko daugiau padaryti jau neįmanoma.
 
„Taip pat daromi žygiai, kad sanatorinis gydymas būtų prieinamas visiems džiovininkams“, – tokia pozityvia nata buvo užbaigtas pranešimas apie kovos su tuberkulioze penkmečio planą. Į pabaigą ėjo 1939-ieji metai. Praeis vos pusmetis, Lietuvos valstybės nebeliks ir, žinoma, visas šis planas liks tik planu. Nepaisant to, anos Lietuvos planas buvo aiškus: nuosekliai ir sistemingai kovoti su sunkia ir pavojinga liga – tuberkulioze.
Ar neprireiks tokio planų ir mūsų laikų Lietuvai?

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!