Nėra kam dirbti
Viešojoje erdvėje kilus tėvų pasipiktinimo bangoms, kad vaikai rajonuose vis dažniau lieka be pediatrų priežiūros, vėl išryškėjo įsisenėjusi sveikatos sistemos opa – pediatrų trūkumas. Pasak medikų, kai kuriuose rajonuose jis yra kritinis ir toliau situacija tik blogės, mat nuo to laiko, kai buvo nutarta stiprinti šeimos gydytojo instituciją ir nuspręsta, jog pirminiame sveikatos priežiūros lygmenyje gali dirbti tik šeimos gydytojo komanda, pediatrų gretos kasmet apčiuopiamai mažėjo.
 

„Pediatras pirminėje grandyje savarankiškai dirbti negali, jis priverstas būti šeimos gydytojo komandos nariu, kad galėtų dirbti poliklinikose. Į tą komandą taip pat įeina terapeutai (kurių beveik neruošiama), chirurgas ir ginekologas. Ir tokiu būdu pediatrui pačiam vienam dirbti pirminiame lygmenyje kelias uždarytas. Eina dirbti ten, kur gali: į privačias klinikas arba antro ir trečio lygmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančias įstaigas. Bet ten jis dirba ne kaip pediatras, o kaip specialistas, tarkime, vaikų pulmonologas, alergologas“, – sako vaikų ligų gydytoja, vaikų pulmonologė-alergologė, Lietuvos pediatrų sąjungos valdybos narė Indrė Plėštytė-Būtienė.

 
Gydytojas, kad galėtų išlaikyti licencijas, turi dirbti pagal jas abi. Dirbant pagal specializaciją, tarkime, to paties pulmonologo, automatiškai išlaikoma ir pediatro licencija. Bet dirbant tik pediatru, specializacijos licencija nebūtų išlaikoma. Tad negali gydytojas specialistas mažame miestelyje dirbti vaikų alergologu, tiesiog nesusirenka pakankamas skaičius pacientų, kad gydytojas gautų algą, visą etatą. Jis priverstas dirbti ten, kur ir yra pacientų, ir galimybė išlaikyti abi licencijas. Automatiškai dauguma pediatrų lieka dirbti didžiuosiuose miestuose.
 
Dar viena problema – vis mažiau medicinos studentų renkasi pediatrijos rezidentūrą, o net jei ir norėtų rinktis, nėra arba vietų, arba darbo galimybių. Tiek VU, tiek LSMU šeimos gydytojų kasmet paruošiama apie 30-40, o pediatrų su specializacijomis vienetai ir jų dar kone pusė emigruoja, kiti dažniausiai nusėda didžiuosiuose miestuose.
 
Vieną stiprino, kitą spardė
Pediatrų trūkumas – aktuali ir nesprendžiama problema dar nuo tada, kuomet Lietuvoje buvo pasirinkta strategija stiprinti šeimos gydytojo instituciją.
 

„Manyta, kad šeimos gydytojo tiek vaikams, tiek suaugusiems pirminės sveikatos priežiūros lygmenyje pakaks, tačiau taip nėra. Tai – visiškas medicinos neišmanymas. Šeimos gydytojai, turėdami mažiau žinių, reikalingų gydyti vaikus, juos ženkliai dažniau siunčia gydytojams specialistams, nei pediatras, kuris po ketverių metų vaikų rezidentūros turi užtektinai gastroenterologijos, pulmonologijos, alergologijos žinių, tad dėl elementariausio vidurių užkietėjimo paciento tikrai nesiųs konsultacijos pas vaikų gastroenterologą“ – sako Lietuvos pediatrų draugijos pirmininkas, profesorius, vaikų gastroenterologas Vaidotas Urbonas.

 
Šeimos gydytojai neturi laiko ir tiek galimybių nuolat atnaujinti ir suaugusiųjų, ir vaikų ligų gydymo žinias, o kadangi suaugusiųjų konsultuoja daugiau, jiems ir teikia prioritetą. Tiesiog neįmanoma visko spėti ir būti puikiu specialistu abiejose srityse. Pediatrai gi gilinasi į viską, kas aktualu vaikų amžiuje“, – tęsia profesorius ir pabrėžia, jog vieną gydytojo instituciją stiprinant, o kitą silpninant, iš paskos atėjo dar daugiau vis gilėjančių problemų. Viena jų – didžiulės eilės ir apsunkintas paciento kelias iki ligos ar būklės diferencijavimo bei tinkamo gydymo paskyrimo. 
Pasak gydytojos I. Plėštytės-Būtienės, atlikti tyrimai rodo, jog pirminėje grandyje mažėjant pediatrų daugėja vaikų, besikreipiančių į skubios pagalbos priėmimo skyrius dėl tokių ligų ir būklių, kurias drąsiai galima gydyti ambulatoriškai.
 
Per pastaruosius dešimt metų vaikų, besikreipiančių į ligoninių priėmimo skyrius, skaičius išaugo tris keturis kartus. Ir taip yra tik dėl to, kad tie vaikai negauna reikiamos priežiūros pirminiame lygmenyje.
„Tėvai puikiai supranta, kad tai tampa kone vieninteliu būdu gauti greitą ir kokybišką pediatrų ir pediatrų specialistų konsultaciją. Tačiau tai laikina, po dešimties metų pediatrų truks, nes jų praktiškai neberuošia, kas tie keli vienetai per metus“, – sako vaikų pulmonologė-alergologė.
 
Siekia lygiateisiškumo
Lietuvos pediatrų draugija dėl šios neteisybės kovoja daugiau nei dvidešimt metų. „Į Sveikatos apsaugos ministeriją kreipiamės prie kiekvienos valdžios, į kiekvieną ministrą, dabar pakartotinai – į Seimo Sveikatos reikalų komitetą, kad tėvams būtų galimybė rinktis, kas gydys jų vaikus. Mat net ir tie, kurie vos gimusį vaiką prirašo prie šeimos gydytojo, per metus perrašo gydytis pas pediatrus. Vaikams ta šeimos gydytojo komanda neaktuali, jiems nepadės nei ginekologas akušeris, nei suaugusiųjų chirurgas. Komandoje jiems reikalingas vienas specialistas – pediatras. Tad kodėl jis negali dirbti pats, kodėl tik komandoje?
 
Tai ekonomiškai šaliai nieko nekainuotų. Šią vasarą vėl kreipėmės į Seimo Sveikatos reikalų komitetą, vėl mėginsime ieškoti teisybės ir kovoti už vaikų teisę gauti efektyvų, savalaikį ir kokybišką gydymą“, – pasipiktinimo neslepia prof. V.Urbonas ir ragina suvokti, kad medicina eina specializacijos linkme – nebeužtenka pokario meto žinių, kai vienas daktaras ir gimdymus priimdavo, ir vaikus konsultuodavo, ir chirurgu būdavo. Dabar reikia kokybės, o ji pasiekiama tik užtikrinus galimybę medikams specializuotis. Pediatrai privalo turėti galimybę formuoti savo apylinkę.
 
„Mes, pediatrai, prašome bent jau to, kad mums gydyti paliktų bent vaikus iki septynerių metų, kuomet jautriausias amžius, reikalingos profilaktinės apžiūros, skiepai ir panašiai“, – sako I.Plėštytė-Būtienė.
Medikai vieningi – ateities scenarijus pediatrams miglotas, nes nieko ir toliau nedarant, priverstinai žudant specialybę, po kurio laiko pediatrai bus arba sunkiai prieinami ligoninėse, antriniame, tretiniame lygyje, arba brangiai kainuojantys privačiose klinikose.

---

 
Tarp kitko
2018 metais „Vilmorus“ atlikta apklausa Lietuvos pediatrų draugijos užsakymu. Rezultatas – dauguma tėvų vaikams rinktųsi pediatro konsultacijas.
Kas turėtų teikti sveikatos priežiūros paslaugas pirminiame lygyje?
Vaikų ligų gydytojas 72,3 proc.
Šeimos gydytojas 15,6 proc.
Man nesvarbu 12,1 proc.

---

 
Komentaras
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys, vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys:

- Į Seimo Sveikatos reikalų komitetą kreipėsi Lietuvos pediatrų draugija ir jos atstovai. Deja, kol kas pediatrų darbo bei rengimo probleminiais klausimais nenuveikta niekas, nes kad ir kaip banaliai skambėtų, visą laiką atėmė pandemija. Šiuos klausimus dar tik pradedame kedenti. Turiu būti atviras, vos man pradėjus kalbėti apie pediatriją, vos su šiais klausimais peržengus SAM slenkstį, į mane žiūrima kreivai ir nesuprantama, ko aš čia kovoju.
 
Sustiprinus šeimos gydytojo instituciją, dalis pediatrų persikvalifikavo, dalis studentų nebesirinko šios specialybės, šios rezidentūros suvokdami, jog darbo neturės. Panašiai viskas vyko su vaikų psichiatrais, kurie taip pat neturi vietos Lietuvoje. Tik po kelių dešimtmečių susivokta, kad vaikų fizinė ir psichinė sveikata reikalauja specifinių žinių ir specifinių įgūdžių, kurių neturi suaugusiuosius gydantys medikai. Lietuvoje vaikus gydantys profesionalai nevertinami, o užsienyje nešiojami ant rankų, jie laikomi aukščiausios prabos specialistais.
 
Jeigu nieko nekeisime savo sveikatos sistemoje dėl vaikų, ir toliau ruošime specialistus užsieniui, o šalies ateitį – vaikus – skriausime. Su tuo sunku kovoti, bijau, kad man neužteks likusios kadencijos dalies, iškovoti lygias darbo galimybes pediatrams. Tačiau jų ir toliau stumti į medicinos paraštes negalima, tai neturi būti toleruojama, jau ir taip per ilgai delsėme.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!