- Ką tik (pirmadienį – aut. past.) pasibaigė jūsų organizuota spaudos konferencija apie kiaušidžių vėžį. Šią kadenciją suorganizavote jų ne vieną. Kaip sekasi suburti politikus, organizacijas, pacientų atstovus po vienu stogu?
 
- Manau, kad Seimo nario funkcija nėra tik įstatymų leidyba – tai ir švietimas. Visuomenė dažnai klausia: kodėl žmonės nesikreipia laiku, kodėl neina į prevencijos programas? Atsakymas paprastas – trūksta žinojimo. Ir kas tą žinojimą perduos, jeigu ne mes? Man atrodo, ta misija yra ypač svarbi.
O kaip sekasi suburti skirtingus žmones? Kadangi pati esu gydytoja, pažįstu tikrai daug specialistų. Daugelį metų pavyksta išlaikyti gerą, konstruktyvų santykį – ir su medikų organizacijomis, ir su pacientų atstovais, ir su nevyriausybinėmis organizacijomis. Be to, niekada nežadu to, ko negaliu padaryti. Ir stengiuosi, kad būtų nauda visiems, o pirmiausia – pacientams.
 
- Kalbant apie darbą Sveikatos reikalų komitete, kiek iniciatyvus šis komitetas?
 
- Komitetas visiškai apatiškas. Projektų gausos nėra, komiteto nariai iniciatyvų beveik neteikia – nežinau, ar dėl to, kad nežino, ką teikti, ar dėl to, kad bijo, jog „nepraeis“.
Jau jaučiu tokį nusivylimą – idėjų dar turėčiau daug, bet kai žinai, kad tave „prames“ vien dėl to, kad esi iš opozicijos, didelio optimizmo nėra. Bet rankų, žinoma, nenuleidžiu.
Turiu kelis projektus, kurie guli stalčiuje, nors ir Vyriausybės išvados jau gautos. Pavyzdžiui, dėl ukrainiečių vaikų, kurie mokosi ir studijuoja Lietuvoje – kad jiems sveikatos priežiūra būtų kompensuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Projektas prasmingas, išvada palanki. Bet jis padėtas į stalčių. Matyt, reikia opozicijai parodyti jos vietą. Tai liūdina – ne dėl manęs, o dėl tų vaikų. Mes juos remiame, kalbame apie solidarumą, o paskui tokios smulkmenos parodo tikrąją situaciją.
Komitete iš esmės užsiimame parlamentine kontrole – išsikviečiame, kažkas atsiskaito, komitetas parašo rekomendacijas ir tiek to darbo.
 
- Klaipėdos universiteto ligoninė užsimojo rengti šeimos medicinos rezidentus – laukia žalios vėliavėlės. Kiti universitetai abejoja: gal Klaipėda pritrūks kompetentingų dėstytojų, gal nukentės reputacija. Kaip šį klausimą matote jūs?
 
- Palaikau. Klaipėdoje yra universitetinė ligoninė, yra specialistų bazė, jau dabar atvažiuoja rezidentai iš Vilniaus ir Kauno – ne tik šeimos medicinos, bet ir kitų specialybių. Kodėl reikėtų abejoti kompetencijomis? Negražu kvestionuoti universiteto lygmens įstaigą. Ta pati logika sakytų, kad Klaipėdoje nereikėtų gydyti ir onkologinių ligonių?
Suprantu konkurenciją, bet ji turi būti objektyvi. Jeigu sakai, kad gal neužteks dėstytojų – to nepakanka. Jeigu Klaipėdos universiteto ligoninė apeliuoja, kad gali organizuoti rezidentūrą, jie turi savo įrodymus. Aš jais neabejoju.
O šeimos medicina turėtų būti prioritetas numeris vienas. Šeimos gydytojų trūksta, tai akivaizdu. Nematau priežasties, kodėl Klaipėda negalėtų to spręsti.
 
- Tarp šeimos gydytojų ir ministerijos pastaruoju metu tvyro nemenka įtampa – tai įkainių klausimas, tai nauji apribojimai…
 
- Na, bent jau tas paskutinis įsakymo projektas – net formuluotės tokios, kad protu sunku suvokti. Šeimos gydytojas negalės išsirašyti sau recepto – nepaisant to, kad turi visas tam reikalingas kompetencijas. Vadinasi, jis turės eiti pas kitą šeimos gydytoją, kad šis jam išrašytų receptą. Tas kitas šeimos gydytojas užims eilėje vietą. Tuo metu negalės ateiti pacientas, kuris nėra gydytojas ir kuris pats sau recepto išsirašyti negali. Eilė jam bus ilgesnė. Tokie absurdai...
Ir tai ne pirmas kartas. Prieš tai žadėjo, kad šeimos gydytojai galės atlikti daugiau tyrimų – puiku. Bet kita ranka veiksmai priešingi: įkainiai kai kur didėja centais, o kai kurios skatinamos paslaugos mažėja kelis kartus. Nematau, kaip čia prioritetizuojama šeimos medicina. O mes nuolat sakome, kad jie turėtų apdoroti aštuoniasdešimt procentų atvejų ir kad eilės pas juos turi mažėti. Nesuprantu, kaip šeimos gydytojai turėtų ir toliau motyvuotai dirbti tokiomis sąlygomis.
 
- Greitosios medicinos pagalbos tarnybos situacija – reforma strigo, darbuotojai nepatenkinti, tarnyba minuse. Ar šis klausimas stumiasi į priekį?
 
- Šį klausimą vis panagrinėjame, maždaug kartą per ketvirtį, bet judėjimo mažai. Paskutinį kartą viceministrė Laimutė Vaidelienė mane gana optimistiškai nuteikė – atrodo, supranta problemą ir neturi išankstinių nusistatymų. O tai jau nemažai, nes nuomonės čia poliarizuotos: kai kas nori grįžti prie penkių atskirų padalinių, kiti mato prasmę centralizacijoje. Iš tokių pozicijų kompromisą rasti nelengva. Aš, jeigu būčiau viceministrė, sodinčiausi visus prie vieno stalo ir diskutuočiau – niekaip kitaip tas konsensusas nebus rastas.
Bet svarbiausia – finansavimas. Jeigu tarnyba nepakankamai finansuojama, jokie organizaciniai sprendimai padėties neišgelbės. Ir komunikacijos trūksta. Kai nuvažiuoji į rajonus, vadovai pasakoja, kad bendradarbiavimo platforma, kurią sukūrė profesorė Danguolė Jankauskienė ir kuri per kovidą veikė puikiai, – dabar praktiškai nebeveikia. Buvo galima pasitarti, dalintis gerąja patirtimi. Dabar to nėra. Be to, specialistų organizacijos jau seniai kalba apie teisės aktų derinimo trūkumą. Ir, deja, situacija nesikeičia.
 
- Lapkritį patvirtinta nauja Nacionalinė sveikatos taryba. Kaip vertinate šios institucijos svarbą? Ko iš jos tikitės?
 
- Pirmiausia tai priklauso nuo pačių politikų – kiek jiems tokia patariamoji nuomonė apskritai rūpi. Atsimenu, kad profesoriaus Juozo Pundziaus laikais taryba buvo tikrai vertinama. Net iš vyresnių Seimo narių išgirsti: kai profesorius ateidavo ir pasakydavo, visi suprasdavo, ko iš jų norima. Tai sakydami jie turėjo galvoje ne tik kompetenciją, bet ir pasitikėjimą.
Naujajai tarybai linkiu aktyvumo. Dažniau reikšti savo nuomonę, dažniau ateiti į Seimo salę, kalbėti aiškiai, pagrįstai. Nesiklausytų? Na, ką padarysi – yra ir tokių, kurie nenori klausytis. Bet svarbiausia, kad būtų pasakyta.
Nors reikia suprasti ir jų padėtį. Darbo užmokesčio, išskyrus pirmininką, ten niekas negauna. Turi aukoti savo laisvą laiką, eiti įtikinėti, reikšti nuomonę – ir ne visada matai rezultatą. Tai nelabai motyvuoja.

---

 
Trumpas dosjė

2005 m. baigė Kauno medicinos universitetą.
2010 m. įgijo radiologijos specializaciją Vilniaus universitete.
2007–2020 m. dirbo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose, 2010–2011 m. – Nacionaliniame vėžio institute, 2010–2020 m. – UAB „Affidea Lietuva“.
2020–2024 m. – XIII Seimo narė, nuo 2024 m. – XIV Seimo narė, Sveikatos reikalų komiteto narė, Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos narė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!