Įstaigas gramzdina į minusą

Joniškio ligoninėje daktarui į rankas mokamas 19 tūkstančių eurų atlyginimas. Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos pasirašytą trišalį susitarimą su profesinėmis sąjungomis jam atlyginimas kitąmet turėtų kilti dar bent keliais tūkstančiais.

Viešosios gydymo įstaigos eina į bankrotą. Nepaisant, kiek medikas uždirba – jų vadovai kasmet kelti darbo užmokestį yra priversti dėl minėtos sutarties. Šiemet jis privalėjo kilti 12 procentų.

Ligoninių asociacijos prezidentas, Jonavos ligoninės direktorius Gediminas Ramanauskas aiškina, kad kolektyvinės sutarties įgyvendinimas gydymo įstaigoms yra labai didelis iššūkis. Aiškiai numatytas atlyginimų didėjimas neatliepia ligonių kasos apmokėjimo už paslaugas. Nors ligonių kasa darbo užmokesčio kėlimui apmokėjimą yra numačiusi, jį skiria nepakankamai. Šiemet jis kilo vos apie penkis procentus. Tuo tarpu šakos susitarimo įstaigos laikytis privalo. Išimčių nėra.

„Praktiškai visos ligoninės nuo pat sausio mėnesio sėdi dideliame minuse, tad atlyginimų didėjimai įstaigoms kelia didelę įtampą, kurią įveikti gali padėti tik virškvotinių paslaugų apmokėjimas. Jei įstaigos minusinės – iš ko pakelti darbo užmokestį?“ – atsakymo ieško vadovas.

Šis klausimas sukasi ir Klaipėdos miesto poliklinikos vadovo dr. Jono Sąlygos galvoje. Aršiai savo teisių ginti stojusiems profsąjungiečiams jo paaiškinimai, kad įstaiga neturi lėšų didinti atlyginimų, – nė motais. J.Sąlyga skaičiuoja, kad atlyginimams pakelti pagal reikalavimus per metus reikėtų daugiau kaip pusės milijono eurų.

Dėl to darbuotojų Jungtinė profesinė sąjunga kreipėsi į Valstybinę darbo ginčų komisiją (VDGK), kuri nusprendė, kad atlyginimai turi būti didinami. Aklavietėje atsidūrusi poliklinika svarsto teisminį ginčą su VLK, reikalaudama spręsti finansavimo problemą.

Padėti gali tik burtų lazdelė

Kupiškio ligoninės direktorius Julius Panka aiškina, kad, jei šakos sutarties gydymo įstaiga neįgyvendina, medikų profsąjungoms atsiranda teisiniai keliai kreiptis į teismą ir reikalauti, kad sutartis būtų vykdoma: „Ligoninių asociacijos suvažiavime išreiškėme lūkestį ir prašymą tiek Valstybinei ligonių kasai, kurios atstovė taip pat dalyvavo susitikime, tiek politikams, kad įsipareigojimai, kuriuos prisiima ir pasirašo sveikatos priežiūros sistemos vardu ministerija, būtų paremti ne debesėliais ar teorinėmis galimybėmis, o realiomis lėšomis. Skaičiuoti nėra sudėtinga. Jei Vyriausybė kasmet minimalų bazinį atlyginimą didina maždaug dvylika procentų, tai turi atsispindėti ir ligonių kasų nustatytame paslaugų įkainyje. Pernai bazinė alga kilo dvylika procentų, tuo tarpu paslaugų įkainis – tik penkiais procentais."

„Septynių procentų skirtumas gydymo įstaigoms yra labai reikšmingas. Gydymo įstaigų vadovai juos turi paimti burtų lazdele? Tai ne pasvaičiojimai, o elementari aritmetika. Iš penkių procentų dvylika nepasidaro savaime. O kyla ir kitų būtinų prekių kainos – brangsta vaistai, reagentai, energetiniai ištekliai, elektra. Valstybė nuėmė PVM lengvatą nuo šildymo – šis pabrango. Mūsų ligoninėje liūto dalis – 80 procentų gaunamų pajamų – tenka darbo užmokesčiui. Turime sutilpti su viskuo į likusius 20 procentų“, – ligoninių finansinę eilutę vardija J.Panka.

Kaip tikina pašnekovas, valdžios atstovai, nuo kurių priklauso lėšų paskirstymas, į dialogą eina, tad tikisi, kad rudeniop, kai bus skirstomi finansai, gydymo įstaigų vadovų išsakyti lūkesčiai atsispindės finansinėje eilutėje.

„Suprantu, kad politikams yra svarbu išlaikyti veidą, tad galima daug ką pažadėti per šakinės sutarties derybas, bet kai pažadai nėra paremti jokiu finansiniu pagrindu, nuvilnija kitos problemos. Viršsutartinių paslaugų apmokėjimas tampa pagrindiniu galvos skausmu, nes tik jo dėka galima vykdyti minėtus įsipareigojimus. Jei iš kvotos galėtume išgyventi, viršsutartinės nebūtų taip aktualios.“

Anot J.Pankos, nors neatitikimas tarp paslaugų įkainio ir atlyginimo didėjimo yra kasmet, pastaraisiais metais jis yra ypač ženklus, o tai gydymo įstaigas paverčia nuostolingomis.

„Kai mums sako, kad pinigų biudžete yra tiek, kiek yra, turėtų tai suvokti ir profsąjungos atstovai. Politikai ir valdžios atstovai jiems turėtų tvirtai pasakyti tą patį – pinigų yra tiek, kiek yra.“

Ir tai yra tik viena medalio pusė. Profsąjungos atstovai išsikovoja ne tik atlyginimą, bet ir papildomas poilsio dienas savišvietai, sveikatinimuisi, o tai ligonių kasų įkainyje taip pat neatsispindi.

„Vietoj to žmogaus, kol jis tobulina kvalifikaciją, sveikatinasi, turi kažkas dirbti. Kažkam tenka mokėti už viršvalandžius. Tai nustumiame į antraeilius dalykus, nors jie yra ne mažiau finansiškai reikšmingi. Profsąjungos viešajame sektoriuje yra labai įtakingos ir stiprios. Jos apsiginklavusios advokatų kontoromis, grasinimais streikais. Politikams medicinos darbuotojų streikas yra kabantis Damoklo kardas. Vykdomajai valdžiai derybose pritrūksta tvirtumo ir atkaklumo“, – kritikos žeria J.Panka, pažymėdamas, kad visą košę vėliau už tai turi srėbti gydymo įstaigos.

„Prieš kelis mėnesius vienas atsakingas valstybės pareigūnas viešai paskelbė, kad ligoninių vadovai yra prasti vadybininkai, o visi nuostoliai yra tik dėl jų prastos vadybos. Atsiprašau... Sprendžiant finansines disproporcijas, mums belieka visiems tapti Hariais Poteriais, o ne vadybininkais. Reikia turėti stebuklingų magijos galių“, – ironizuoja pašnekovas, atliepdamas kandžius komentarus.

Klaipėdos rajono savivaldybės sveikatos centro direktorė Neringa Tarvydienė atkreipia dėmesį, kad valdantieji dėl prisiimamų atsakomybių, kurias vėliau tenka įgyvendinti gydymo įstaigų vadovams, su pastaraisiais nėra taręsi iki šiol. Sutartis pakišama po nosimi – sukis, kaip nori. Tai griauna ir pačios gydymo įstaigos numatytus plėtros planus.

„Šis įsipareigojimas stabdo visą mūsų gydymo įstaigos progresą, negalime plėtoti paslaugų. Visas uždirbtas lėšas išleidžiame šakos susitarimui įgyvendinti. Esame įsprausti į kampą viską stabdyti“, – apmaudo neslepia N.Tarvydienė.

Kiršina kolektyvą

Lietuvos rajoninių ligoninių ir sveikatos centrų asociacijos prezidentas dr. Linas Vitkus piktinasi, kad iš ligonių kasų tesulaukia to paties atsakymo: pinigų yra tiek, kiek yra, visi jie buvo išskirstyti gydymo įstaigoms. Tuo tarpu gydymo įstaigos, siekdamos laikytis šakos kolektyvinės sutarties, imasi ir gudravimų. „Padidina pagrindinę, bet nuima arba atitinkamai sumažina kintamąją dalį. Įstaigos neturi pinigų. Neužtenka. Įstaigų vadovai už tai vėliau eina į darbo ginčų komisijas ginčytis“, – apie apmaudžias situacijas, į kokias pakliūna įstaigų vadovai, kalba L.Vitkus.

Maža to, kaip tvirtina pašnekovas, negalint visa apimtimi išpildyti visos kolektyvinės sutarties reikalavimų, kiršinamas kolektyvas. 400 darbuotojų turinčiame Kaišiadorių sveikatos centre veikia trys profesinės sąjungos, kuriose iš viso yra apie šimtas profsąjungiečių – jie šakinės sutarties teikiamą privilegiją gauna. Likusiems tenka nuryti kartėlį – tam neužtenka pinigų.

„Atlyginimus mokame pagal trišalę sutartį visiems, bet sveikatos gerinimui skirtų trijų dienų ir dviejų savišvietai bei savanorystei privilegija naudojasi išimtinai tik profesinės sąjungos nariai. Visiems neturime pinigų“, – kokia yra realybė, kloja vadovas.

Kad šakos sutartį galėtų tenkinti visa apimtimi, įstaigai, jo skaičiavimais, reikėtų 200 tūkstančių eurų. Šimtą kolektyvo narių išleisti papildomoms laisvoms dienoms įstaigai atsieina 50 tūkstančių eurų per metus. Jei to reikalautų visi kolektyvo nariai, reikėtų rasti dar 150 tūkstančių. Laimei, vadovo kolektyvas dėl to prie sienos neplaka. Vis dėlto, sako, kolektyvas kiršinamas.
„Vieni gauna, kiti ne. Manęs klausia – ką, mums dabar visiems sustoti į tas profesines sąjungas, kad gautume tai, kas mums priklauso? Sakau – stokite, bet nuo to pinigų daugiau neatsiras“, – sako kol kas kvėpuojantis dėl demonstruojamo kolektyvo pakantumo L.Vitkus.

Sutartį pasirašo lengva ranka

Ligoninių vadovų suvažiavime dalyvavęs Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Andrius Busila sako problemą dėl šakos kolektyvinės sutarties vykdymo žinąs jau seniai. Padėti yra bejėgis.

„Nežinau, ką galime padaryti. Į tai esu atkreipęs dėmesį dar anai Vyriausybei: šakos kolektyvinės sutartys pasirašomos lengva ranka, nes nenorima eiti į konfliktą su profesinėmis sąjungomis, kad neprasidėtų streikai, o paskui tam skiriamos nepakankamos lėšos. Paslaugų įkainis tiek nepakeliamas, kiek yra keliamas medikams darbo užmokestis. Be to, įstaigos patiria ir kitas išlaidas, kurias privalo užtikrinti veiklai. Taip išeina, kad sutartį su profesinėmis sąjungomis pasirašo ministerija, bet už ją lieka atsakingas įstaigos vadovas – jam reikia tą sutartį kiekvienais metais įgyvendinti. Kasmet vis sunkiau ir sunkiau“, – apmaudo neslepia A.Busila, patikindamas, kad šiuo klausimu bus kalbamasi su ministerija ir ministru.

„Reikia arba ieškoti lėšų visa apimtimi, arba atsargiau pasirašinėti šiuos susitarimus. Tai liečia ne tik darbo užmokestį, bet ir papildomas laisvas dienas, už kurias turi apmokėti tos pačios gydymo įstaigos. Kol darbo vietoje nebūna gydytojų, juos turi kažkas pavaduoti, o už pavadavimą mokamas papildomas darbo užmokestis“, – problemą, su kuria susiduria gydymo įstaigos, aiškiai supranta parlamentaras.
„Ministerijoje sudaryta darbo grupė su profesinėmis sąjungomis turi susiderėti pagal faktą, o ne taip, kad susiderim, pasirašom ir sąžinė rami, kad streikų nebus. Įstaigų vadovai paskui žiūri, kad finansavimas nepakankamas, dėl to vėliau gydymo įstaigose ir susidaro minusas“, – kaip beatodairiškas šalių susitarimas vėliau atsirūgsta gydymo įstaigoms, pastebi Seimo komiteto pirmininkas.

Klausimą ketinama narplioti plačiau ir neeiliniame Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdyje, kuris sušauktas jau kitą savaitę.

VLK: tai darbdavio atsakomybė

„Pūlinys pratrūko. Reikėtų peržiūrėti taisykles. Tiek, kiek padidėja MMA, įkainis už suteiktas paslaugas nepadidėja. Įstaigų vadovai yra pririšti prie tų koeficientų, kurie yra įrašyti darbo sutartyse. Jų niekaip nesumažinsi“, – kalba L.Vitkus, įsitikinęs, kad problema išsispręstų, jei šakos kolektyvinei sutarčiai aptarnauti atsirastų tikslinių lėšų.

Ar bus galimybė atliepti gydymo įstaigų vadovų lūkestį, ministerija kol kas nuo komentarų susilaiko: „Viskas paaiškės derybų su profsąjungomis metu, kol kas anksti vertinti“, – sako SAM komunikacijos patarėjas Julijanas Gališanskis.

Ligonių kasa informuoja, kad dar praėjusiais metais planuojant ir tvirtinant 2026 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetą, jame buvo suplanuotos papildomos lėšos – iš viso 163 mln. eurų – LNSS šakos kolektyvinei sutarčiai įgyvendinti ir prognozuojamos infliacijos poveikiui kompensuoti. Bazinės kainos, pagal kurias atsiskaitoma su gydymo įstaigomis už PSDF biudžeto lėšomis kompensuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, padidintos dar praėjusių metų gruodį.

Be to, pažymi, kad gydymo įstaigoms mokama už apdraustiesiems suteiktas gydymo paslaugas ir įstatymais nėra numatytas atskiras lėšų mokėjimas darbo užmokesčio sąnaudoms kompensuoti.

„Kitaip tariant, papildomų lėšų poveikis gydymo įstaigoms realizuojamas per sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą – atsiskaitant už jų suteiktas PSDF lėšomis apmokamas paslaugas pagal 2026 m. taikomas indeksuotas bazines kainas.“
VLK atstovės aiškinimu, didėjant finansavimui, didėjo ir sutartyse su gydymo įstaigomis numatomos sumos.

„2026 m. Valstybinės ligonių kasos su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis sudarytoms sutartims skirta 2,98 mlrd. eurų – 11,7 proc. daugiau nei 2025 m. VLK atsiskaito už sutartyse numatytas ir faktiškai suteiktas PSDF lėšomis apmokamas paslaugas, todėl konkrečios įstaigos gaunamos lėšos priklauso nuo jos teikiamų paslaugų apimties, struktūros ir sutartinių sąlygų. VLK administruoja PSDF lėšas ir atsiskaito su gydymo įstaigomis už PSDF lėšomis apmokamas paslaugas, tačiau nenustato gydymo įstaigų darbuotojų darbo užmokesčio, jo dydžio ar sudedamųjų dalių. Tai yra gydymo įstaigos, kaip darbdavio, atsakomybė.“