Atsidūrė Palangos reabilitacijoje
 
Šiuo metu G.Ramanauskas gydosi ir reabilituojasi Palangoje. Telefonu atsiliepęs vadovas, nepaisydamas patirtos sveikatos krizės, išliko sau įprastai guvus ir neprarado humoro jausmo.
 
„Patyriau stiprų infarktą. Esu reabilitacijoje Palangoje. Pagal padėties sudėtingumą gavau 18 dienų reabilitacijos, tad gyvensime toliau“, – dalinasi jis, galvoje jau rikiuodamas būsimų darbų sąrašą.
 
Skausmą pajuto darbe
 
Kaip pasakoja, infarktas G.Ramanauską ištiko ligoninėje. Pajutęs stiprų spaudimą krūtinėje, jis nedelsė ir pats nuėjo į reanimacijos skyrių. „Pajutau stiprų spaudimą krūtinėje ir nieko nelaukęs savomis kojomis atlėkiau į reanimaciją“, – prisimena ligoninės vadovas.
 
Anot jo, būtent tokios situacijos geriausiai parodo, kodėl regioninėse ligoninėse būtina išsaugoti reanimacijos skyrius. Diskusijose apie ligoninių tinklą, paslaugų koncentravimą ir pagalbos prieinamumą dažnai kalbama apie struktūras, skaičius bei ekonominį efektyvumą, tačiau kritiniu momentu svarbiausia tampa laikas.
 
„Ne veltui aiškiname, kad reanimacijos rajoninėms įstaigoms yra reikalingos. Tenka įrodinėti. Gerai, kai reanimaciją turime vietoje, į kurią patekau laiku, laiku pradėtas gydymas“, – džiaugiasi G.Ramanauskas.
 
Lemtinga kiekviena minutė
Po pirminės pagalbos Jonavos ligoninėje pacientas buvo skubiai transportuotas į Kaune veikiantį specializuotos pagalbos centrą – vadinamąjį klasterį. Pasak G.Ramanausko, kelias buvo įveiktas maždaug per pusantros valandos.
 
„Per pusantros valandos buvau sėkmingai nugabentas į klasterį Kaune. O jei tuo metu būčiau kokiame nutolusiame krašte, kol į Rygą būtų nuvežę – būčiau numiręs jau tris kartus“, – net ir kalbėdamas apie gyvybei pavojingą situaciją ironizuoja pašnekovas.
 
Ši patirtis jam tapo dar vienu konkrečiu argumentu diskusijoje apie regioninių ligoninių ateitį. „Dar kartą įsitikinau – reanimacijos rajonuose negali būti uždarinėjamos. Ligoninės struktūra, kai joje yra reanimacija, tampa visai kita. Kol jauni, to nevertiname, bet antroje gyvenimo pusėje reanimacija tampa gyvybiškai svarbi“, – sako Jonavos ligoninės vadovas.
 
Jo nuomone, vien tik galimybė kritiniu atveju pasitelkti greitosios medicinos pagalbos automobilį negali pakeisti pagalbos, kuri gali būti suteikta čia pat pacientui.
 
„Vargu ar malūnsparniai padės mus atrasti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, o kol atvyks greitoji – jos gali ir nebereikėti... Man pasisekė. Klasteris suveikė. Likau gyvas“, – dėsto pašnekovas.
 
Apie pasekmes kalbėti anksti
 
Šiuo metu svarbiausia – reabilitacija ir organizmo atsigavimas. Kokius ilgalaikius sveikatos padarinius paliks patirtas infarktas, G.Ramanauskas kol kas prognozuoti neskuba. „Gali būti širdies skausmai, varginti dusulys, bet kol kas apie tai kalbėti bijau“, – sako jis, pabrėždamas, kad dabar svarbiausia susigrąžinti jėgas.
 
Nepaisant sveikatos išbandymo, mintimis ligoninės vadovas jau grįžta prie darbų. Rugsėjis, pasak jo, turėtų būti darbingas – laukia ne viena svarbi užduotis, susijusi tiek su Jonavos ligoninės veikla, tiek su platesniais sveikatos apsaugos sistemos klausimais.
 
„Kibsime, kibsime į darbus, turime daug reikalų. Reikia sulaukti viršsutartinių apmokėjimo, jei norime toliau dirbti sėkmingai. Prieš akis laukia ir Krikščioniškųjų gimdymo namų darbo perėmimas“, – būsimus darbus galvoje jau rikiuoja G.Ramanauskas.
 
Sprendžiant iš jo planų, jie, ko gero, laukti neketina, tad vadovui linkime kuo greičiau susigrąžinti jėgas ir kantrybės reabilitacijoje!
 
Tad, Gediminai, šįkart klausykite medikų, ilsėkitės ir stiprėkite. Darbams – palauksime. O Jūsų sugrįžimo – laukiame kuo greičiau! Ir, žinoma, be jokių pakartotinių „praktinių užsiėmimų“ kardiologijos temomis.