- Kaip jūs pats reagavote, kai į viešumą iškilo pedofilijos Bažnyčioje skandalas?
 
- Suprantama, kad aš sunkiai reagavau. Begaliniai gaila aukų, vaikų, kurie patyrė smurtą, priekabiavimą. Aš nežinau, ką jie iš tikrųjų patyrė, kai dar nėra aiškių detalių, bet akivaizdu, kad tai buvo nusikaltimas. Visada primenu, kad pas mus galioja nekaltumo prezumpcija ir teismas galiausiai nuspręs, bet įkalčiai buvo surinkti labai rimti, jeigu yra pateikta prokuratūrai. Prokuratūra pateikė teismui – tai yra labai rimta. Aš, kaip ir, manau, kiekvienas krikščionis, reagavau labai sunkiai.
 
- Ar pažinojote buvusius kunigus, kuriems pareikšti kaltinimai?
 
- Vieno iš jų visiškai neatsimenu, o kitą prisimenu iš tų laikų, kai studijavau seminarijoje. Tuo metu jis irgi studijavo, bet kitame kurse, todėl aš labai menkai jį pažinojau.
 
- Ar yra tekę bendrauti su nuo kunigų nukentėjusiais asmenimis?
 
- Aš dabar noriu labai rimtai pagalvoti. Jūs uždavėte labai asmenišką klausimą. Ne, man nėra tekę bendrauti su nuo kunigų nukentėjusiais asmenimis. Nors ką vadinsime nukentėjimu? Man yra tekę bendrauti su žmonėmis, kurie kitokiu būdu nukentėjo nuo kunigų. Tai yra atėję išpažinties, jie gavo dozę pykčio, kartais net didžiulio pasmerkimo. Paskui dešimtmečius ar daugiau išpažinties nėjo. Tai su tokiomis situacijomis teko susidurti. Tai irgi smurtas. Naudoti išpažintį kaip instrumentą galiai pareikšti.
 
- Kaip tas įvykis atsilieps žmonių pasitikėjimui Bažnyčia?
 
- Deja, pedofilija yra pakankamai paplitęs dalykas. Ir anaiptol ne tik tarp kunigų, anaiptol. Deja, daugiausia pedofilijos yra šeimose. Mes taip iki galo ir nesužinojome, ką slėpė Garliavos įvykiai. Bet nereikia ir Garliavos, yra labai daug duomenų ir žinių apie tai, kas vyksta šeimose. Ir, aš dabar galvoju, jeigu tu esi, sakysim, šeimos žmogus ir tu išgirsti apie panašius įvykius, ar tu mažiau pasitiki savo šeima? Nemanau. Tai apie Bažnyčią labai panašiai. Jeigu žmonės yra tikintys, jie išgyvens su visa Bažnyčia, jie melsis už aukas.
Žinoma, visko gali būti. Šiandien feisbuke aš matau labai didžiulį tų šalia Bažnyčios esančių žmonių pasipiktinimą. Bet aš norėčiau pasakyti, kad net jei tai galimai (sakau galimai, nes dar nebuvo teismo) tai ir įvyko, tai nėra apie visą Bažnyčią, tai yra apie tuos konkrečius kunigus.
 
- Ar tikite, kad Bažnyčia nieko nežinojo?
 
- Sudėtinga patikėti tuo, nes jei iš tikrųjų tai vyko dešimtmečiais, turėjo būti bent jau įtarimų ir suklusimo. Kiek jų buvo, aš nežinau, ir man tuo, kad niekas nieko nežinojo, sunku patikėti.

- O kaip vertinate tai, kad nusižengę kunigai būdavo tiesiog paskiriami į kitas parapijas?
 
- Čia vėl klausimas, ar žinojo ganytojas. Gal tikrai nežinojo. Ar gilinosi į tai, ar nesigilino, bet jeigu yra – pabrėžiu – įrodytų atvejų, kad kunigas, ganytojas, yra nusižengęs ir jis vis tiek yra skiriamas į kitą parapiją, tai yra labai blogai. Netgi kraupu. Iš tikrųjų toks kunigas turi būti iš karto atribotas nuo tarnystės, nes, tiesą sakant, pedofilija yra asmenybinis sutrikimas. Žmogų reikia ir gydyti, ir saugoti nuo jo vaikus. Jeigu to nedaroma, mėginama kažkaip kitaip elgtis, tai yra labai blogai.
 
- Galbūt reikėtų psichologinių konsultacijų patiems kunigams?
 
- Visiškai sutinku. Aš pats jau dešimtmečius dėstau seminarijoje pastoracinę psichologiją. Kiek aš žinau, dabar programoje yra privaloma pusmečio psichoterapijos praktika. Būsimas kunigas eina pas psichoterapeutą ir kalba apie savo problemas ir sprendžia jas. Tai yra būtina. Tai yra labai gerai, nes žmogus turi nebijoti matyti savęs ir savo sunkių patirčių, galbūt ir vaikystėje, ir savo silpnybių, ir savo aistrų, ir savo ydų. Tik tada galima kažką padaryti su tuo. Tik tada.
 
- Kaip manote, ar panaikinus celibatą tokių atvejų mažėtų?
 
- Ne, nė kiek nemažėtų. Ir tai įrodo, kad vis tik daugiausia pedofilijos atvejų yra šeimose. Čia visai nieko bendro su celibatu neturi. Čia yra iškreiptas seksualinis poreikis, siekiant rodyti galią prieš silpnesnį. Su celibatu taip niekaip nesusiję.
 
- Ar lytinių nusikaltėlių registro sukūrimas išspręstų šią situaciją?
 
- Atvirai sakant, aš bijau tų registrų, nes juk būtų kalbama apie tuos žmones, kurie jau yra išaiškinti, kurie jau yra padarę tuos nusikaltimus ir šiaip jau yra sergantys žmonės.
Apie tuos žmones, manau, ir taip turėtų žinoti visos institucijos, kad jie negalėtų įsidarbinti ten, kur yra pavojus. Atvirai sakau, aš nesuprantu to registro prasmės.
Aš 12 metų tarnavau kalėjime kapelionu. Įsivaizduokite žmogų, kuris jau yra atlikęs bausmę, jis nori kažkaip kitaip gyventi ir ieško pagalbos. Patikėkite, tokių žmonių yra tikrai pakankamai daug. Ir dabar jis atsiduria registre. Kas bus, jei bet kas galės ten užeiti ir pasižiūrėti? Na, aš nežinau… Aš esu, atvirai sakant, prieš tokius dalykus.
 
- Kaip jūs asmeniškai siūlytumėte spręsti šį klausimą?
 
- Tiktai stiprinant bažnytinę bendruomenę. Tai reiškia, kad Bažnyčioje turi rastis tikra bendruomenė, kurios nariai rūpintųsi vieni kitais. Įsivaizduokite, jeigu šie įvykiai iš tikrųjų vyko dešimtmečius. Vaikas ar paauglys, patyręs tokius dalykus, vis tiek labai pasikeičia. Bažnyčioje, kurioje yra stipri bendruomenė, žmonės iš karto tą pastebi ir paklausia, kas tau yra. Jeigu nėra tokios bendruomenės, tai galima ilgą laiką slėpti šitą dalyką. Arba niekas tiesiog nemato, kas vyksta su tuo konkrečiu paaugliu arba vaiku, kas vyksta su kunigu, nes atbūna mišias ir išeina. Reikalingas bendruomenės gyvumas tam, kad tokie dalykai būtų užkardyti kuo greičiau.
Taip pat labai trūksta kunigų bendrystės. Kunigai dažnai yra vieni, vieniši ir savo aistroms duoda valią. Visokioms aistroms, ne tik šioms. Taip pat ir priklausomybėms. Įsivaizduokite, jeigu kunigas aptarnauja tris parapijas. Tai yra neretas atvejis dabar Lietuvoje. Tai jis vien administruodamas sakramentus išvargsta. Apie kokią bendrystę su kitais kunigais dar galima kalbėti? Jis turbūt vienas slepiasi, o jeigu jis turi kažko, kas yra suardyta jo asmenybėje, jis atsiduoda tam kažkam ir paskui kenkia kitiems.
Kunigų vienatvė yra labai blogai. Yra pavyzdžių kitose šalyse, kai kunigai gyvena bendruomenėse. Sakysim, klebonijoje gyvena ne vienas klebonas, o kokie keturi ar penki. Jie iš ten važinėja ir aptarnauja parapijas. Bet tas bendrabutis yra pakankamai geras, sąlygos yra normalios. Jie gali susitikti ir pakalbėti ir apie sunkumus, ir, žinoma, pasimelsti. Man liūdniausia, kada kunigas pradeda dirbti, aukoja mišias, bet užmiršta, kad jis dar ir žmogus, kuriam reikalingas Dievas ir malda. O kai yra bendruomenė, tai yra primenama.
 
- Ką, tyrinėdamas istorinius šaltinius, matote – ar pedofilija buvo labai paplitusi?
 
- Bažnyčia visą laiką į tai negatyviai žiūrėjo. Oficialus Bažnyčios mokymas buvo visada prieš. Bet kiek ji rūpinosi aukomis ar nusidėjusiais žmonėmis, kurie patys yra gelbėtini, o kiek dangstė, čia jau man sunku pasakyti.
Mes žinome, kad, tarkime, Renesanso laikotarpyje buvo labai išplitęs bet koks ištvirkavimas, deja, tarp kunigų ir, deja, popiežiaus rūmuose. Kada Renesanso priešaušryje šventasis Pranciškus pradėjo savo veiklą, jo regėjimas buvo griūvanti Bažnyčia, kurią reikia gelbėti, kurią reikia grąžinti prie Evangelijos. Ir griūvanti ta prasme, kad ji paskendo visokiose aistrose, galioje ir piniguose.
 
- Gal dabar situacija kartojasi ir vėl reikia gelbėti tą griūvančią Bažnyčią?
 
- Aš nemanau, kad situacija kartojasi, nes Bažnyčia yra visai kitoje situacijoje. Ji neturi institucinės galios kaip tais šv. Pranciškaus laikais. Tai, kad Bažnyčioje atsitinka tokie dalykai, tikrai nereiškia, kad ji griūva.
Patarčiau žmonėms, kuriuos tikrai labai sujaudino šie įvykiai, pasikalbėti su savo kunigais, vienuoliais, paieškoti dvasios vadovo patarimo. Lietuvoje yra vienuolynų, kuriuose galima surasti šviesą. Svarbiausia – kalbėtis. Tada bus lengviau. Ir suprantamiau.