Jurgita Sejonienė, TS-LKD:
 
Duomenimis grįsti sprendimai
 
- Žmogiškųjų išteklių problemos Seimo narys ir įstatymas nelabai sureguliuos. Tai – ministerijų ir kitų institucijų, jų bendradarbiavimo klausimas. Seimo nariai gali daug padėti komunikacija, tarpininkavimu, bet įstatymo keitimo nematau.
 
Ką vis dėlto gali padaryti Seimo nariai ir prie ko jaučiuosi pati prisidėjusi, tai bandymas daryti įtaką eilėms netiesioginėmis priemonėmis. Šioje kadencijoje teikiau įstatymo projektą, kad įstaigos Akreditavimo tarnybai teiktų duomenis apie visų savo darbuotojų darbo krūvius. Natūralu, kad jei medikas dirba vos ne trimis etatais keliose įstaigose, visų paslaugų už visą krūvį jis suteikti negali. Šią situaciją įvertinti būtų sveika ir tai padėtų planuoti realų specialistų poreikį, įvertinant, kurie jų labiausiai apkrauti ir panašiai.
 
Jei darbuotojai dirba dideliais krūviais keliose įstaigose, matyt, kokybiškos paslaugos nesuteikia nė vienoje, tad SAM, Akreditavimo tarnyba gali įpareigoti įstaigas imtis veiksmų.
 
O bandymų nustatyti, per kiek laiko pacientas turi gauti paslaugas, buvo, bet faktas, kad ši sistema su retomis išimtis – žaliaisiais koridoriais – neveikia, juk darbuotojai ir įstaigos – ne guminės.

---

 
Morgana Danielė, Laisvės partija:
 
Slaugytojai iš trečiųjų šalių
 
- Slaugytojų trūkumas kritiškiausias. Oficialiai kalbama apie 3 tūkstančių deficitą, tačiau Sveikatos apsaugos ministerija jau pripažįsta, kad skaičiavimo metodika buvo netiksli ir realiai 2030-aisiai gali trūkti apie 10 tūkstančių slaugytojų. Šią problemą reikia skubiai spręsti ir tai reikėtų daryti dviem kryptimis.
 
Pirmoji – kad neprarastume esamų slaugytojų: reikia reglamentuoti darbo krūvį ir gerinti darbo sąlygas. Įskaitant profesinės sąjungos steigimą Odontologų rūmų pavyzdžiu, nes tarp slaugytojų esama mobingo atvejų, jų darbas vis dar mažiau vertinamas. Svarbus ir apmokėjimas. Šiuo metu jis patenka į bendrą šeimos gydytojo komandos krepšelį. Būtų gerai slaugytojo dalį išskirti. Kalbant apie darbo sąlygas, reikalingas geresnis aprūpinimas skaitmeninėmis darbo priemonėmis – planšetėmis, kompiuteriais. Slaugytojai, kurie vysta į paciento namus, neturėtų iš savo kišenės mokėti už automobilio parkavimą.
 
Kita kryptis – naujų slaugytojų pritraukimas. Anksčiau mūsų specialistai vyko uždarbiauti į užsienį, o dabar migracija būtų išeitis mums. Nes pasiekėme tašką, kai kas ketvirtas turėtų stoti į slaugą norint padengti poreikį, akivaizdu, kad neturėsime tiek studentų. Reikia dirbti su universitetais ir geriausia būtų vežtis studijuoti slaugytojus iš trečiųjų šalių. Tai dažniausiai būtų migrantės moterys, kurios studijų metu mokytųsi kalbos, aklimatizuotųsi kultūriškai. Kaip rodo tyrimai, paprastai jos ir nusėda toje šalyje. Tokiu būdu išsaugome ir kokybės kartelę, nes patys paruošiame specialistus.
 
Jei dabar to nepadarysime, laukia liūdnesnė ateitis. Kai nebus kas dirba, kartelė leisis ir vešimės bet ką, kas sutinka. Negalėsime reikšti noro nei dėl išsilavinimo, nei dėl kalbų, nei kitų dalykų. Laukia Jungtinės Karalystės scenarijus, kurie dabar ima bet ką. Todėl geriau veikti strategiškai dabar. Juolab, kad konkuruojame ir su Lenkija, Latvija.

---

 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Rimantė Šalaševičiūtė:
 
Peržiūrėti studijų programas
 
- Rinkėjai neskaičiuoja, kiek yra gydytojų, kiek slaugytojų, nes būnant ligoninėje, poliklinikoje susidaro įspūdis, kad jų pakanka. Tačiau pacientams kelia rūpestį eilės. Kai pradedame domėtis giliau, kiek kuriai įstaigai trūksta medikų, matome, kad pasiskirstymas netolygus.
 
Kalbant apie šeimos gydytojus, didžiųjų miestų gydymo įstaigų vadovai sugeba rasti būdus, kaip jų prisikviesti. Regionuose tai priklauso ir nuo savivaldybių-steigėjų pagalbos.
 
Didesnė problema yra su gydytojais specialistais. Kas aiškiai matyti pagal laukimo eiles, kad labiausiai trūksta kardiologų, neurologų, reabilitologų.
Medikų vykimo į užsienį banga jau praėjusi, tai nėra šiandienos aktualija, kai visi dėl didesnių algų masiškai vyko į Skandinaviją. Tai kokios trūkumo priežastys, kaip tai spręsti?
 
Reikia turėti skaičius, kiek specialistų turime, kiek trūksta, kiek jų rengiama. Ta statistika kaip ir ateina. Pagal ją akivaizdžiai matome medikų rengimo problemas. Didžiausi konkursai į rezidentūrą ir yra trūkstamų specialybių medikams: kardiologams, radiologams, neurologams, reabilitologams, anesteziologams.
 
Reikia peržiūrėti studijų programas, ar tikrai nėra tokių, kur valstybės užsakymas per didelis, specialistų parengiama daugiau, nei realus rinkos poreikis ir čia turiu galvoje įvairias specialybes, ne medicinos srities.
Be abejo, kitas šios problemos sprendimas priklauso nuo tinkamos darbo aplinkos, po to ir algų.
 
Blogiausia, kad problemas ir net jų priežastis žinojome jau ne prieš metus ir jau ne šitoje kadencijoje. Bet pradėjus kažką daryti ta linkme, ateina nauja valdžia, kuri pradeda iš naujo išradinėti dviratį ir tai daro dar sunkesniu variantu nei buvo.

---

 
Lietuvos socialdemokratų partija, Orinta Leiputė:
 
Vieno sprendimo nėra
 
- Jei žiūrėtume pagal eiliškumą, sudėtinga pasakyti, nuo reikėtų pradėti spręsti šią problemą. Iš vienos pusės, reikia peržiūrėti, kiek mes parengiame medikų rengimą ir motyvuoti, kad būsimi studentai noriau rinktųsi slaugytojo ar gydytojo specialybę.
 
Antra, lygiagrečiai reikia spręsti ir atlygio, darbo krūvio problemas, kadangi dabar dirbantys medikai – gydytojai ir slaugytojai – skundžiasi neadekvačiu krūviu ir mažomis algomis. Kad susirinktų atlygį, gydytojai dirba per kelis darbus. Slaugytojams kur kas sunkiau tai padaryti, jų situacija dar kitokia.
 
Taigi mano sprendimo būdai – didinti medikų rengimą, finansuoti daugiau rezidentūros vietų valstybės lėšomis, ypač trūkstamų specialybių, o taip pat kelti algas, mažinti krūvius, kad jie būtų tausojantys žmonės.
 
Krūvius būtų galima reguliuoti pakėlus algas, mažinant biurokratiją, atsisakant nebūtinų gydytojui funkcijų, sutvarkant e.sveikatos sistemą, užtikrinant sklandų informacijos perdavimą ir apskritai keitimąsi informacija tarp skirtingų gydymo įstaigų.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!