Prof. D.Žaliaduonytė nuo antradienio pradėjo eiti LSMU Kauno ligoninės generalinės direktorės pareigas. Ji išrinkta penkerių metų kadencijai. Jose buvusi įstaigos direktorė medicinai pakeitė prof. Albiną Naudžiūną ir buvo vienintelė dalyvė konkurse į vadovo postą.
Sulaukusi gausybės sveikinimų iš kolegų ir bičiulių prof. D.Žaliaduonytė teigia: „Pradėjusiam eiti pareigas vadovui reikia priimti ne tik sveikinimų laviną, bet ir sprendimus, kurie kartais gali būti ne visiems patogūs, tačiau teisingi ir reikalingi įstaigai.“
 
- Metus vadovavote Respublikinei Kauno ligoninei, kol su Kauno klinikine ji buvo sujungta į LSMU Kauno ligoninę. Ėjote direktorės medicinai pareigas, taigi įstaigos virtuvę žinote puikiai.
 
- Iš tiesų, pažįstant įstaigos virtuvę vadovauti šiek tiek lengviau. Tačiau tame įžvelgiu ir neigiamų aspektų – sakoma, kad vadovas iš šalies gali geriau įvertinti, kokių reikia pokyčių, nes ilgai dirbant vienoje vietoje pradedi to nematyti.
Žinoma, norėčiau galvoti, kad man taip nenutiko. Nesakau, kad viską reikėtų keisti, bet tikrai matau dalykų, ką tobulinti: peržiūrėti pacientų judėjimo kelius, ligoninės įvaizdį visuomenėje, infrastruktūrą.
 
- Kaip vieną jums keliamų tikslų sveikatos apsaugos ministras minėjo ir lyderystės regione stiprinimą. Kaip tai matote?
 
- Mes labiau regiono dalyviai, nei lyderiai, nes koordinuojanti įstaiga yra Kauno klinikos. Regiono kontekste turime atliepti tai, kas reikalinga: tai – klasterio veikla, paslaugų organizavimas.
 
- Kokios stipriosios ligoninės pusės, kurias norėtumėte plėtoti?
 
- Terapijos paslaugos, ortopedija-traumatologija, geriatrija, infekcinės ligos, psichiatrija – šiose srityse esame išskirtiniai. Aišku, yra iššūkių, kai kur reikalingi atsinaujinimai, pavyzdžiui, intensyvios terapijos paslaugoms, bet visa tai bus dėliojama eigoje.
 
- O kokie iššūkiai neišspręsti nuo 2020-ųjų įstaigoje vykstant reorganizacijai?
 
- Norėčiau pabrėžti, kad reorganizacijos tikslas ne tik sutvarkyti struktūrą, ko, aišku, irgi reikia, bet ir išgryninti medicinos veiklas: kurios reikalingos, kurių turėtume atsisakyti ar susimažinti, nes jos neefektyvios, vieną kitą dubliuojančios, verčiančios mus pačius tarpusavyje konkuruoti dėl pacientų, personalo, kurio ir šiaip visur trūksta.
Svarbu, kad ligoninės klinikos organizuotų ne tik klinikinę veiklą, bet ir studijas bei mokslą. Norisi sukurti studentams patrauklią atmosferą. Jei studijų sritis daugiau mažiau visose klinikose pažįstama, tai mokslas kai kur bus naujiena.
Norisi, kad klinikose dirbantys akademikai, kurie turi apsigynę mokslo laipsnius, pritrauktų mokslinius tyrimus, ruoštų jaunuosius gydytojus būti mokslininkais, stiprintų jaunąją kartą. Tai labai svarbūs momentai.
 
- Minėjote, kad peržiūrėsite atskirų infrastruktūrinių vienetų efektyvumą. Apie kokius pokyčius kalbate?
 
- Kol kas detaliai apie tai kalbėti nenorėčiau, nes išgirsti planus pirmiausiai nusipelno ligoninės visuomenė. Tačiau turime aiškią įstaigos strategiją – ketverius metus nuosekliai vykdome savo medicinos padalinių restruktūrizacijos planą, kuriuo judėsime ir toliau.
Nori nenori turėsime paliesti infrastruktūrinius padalinius. Ligoninė tikrai didelė, mes patys matome, kad tiek pastatų valdyti neefektyvu ir sunku.
Lieka atviras psichiatrijos naujo priestato statybų kausimas – jau pradėti jo projektavimo darbai, lieka spręsti finansavimo šaltinius.
Turime peržiūrėti ir akušerijos-ginekologijos paslaugas. Mūsų duomenys rodo, kad jų poreikis sumažėjo, tad klausimas, kiek jų reikia regione, kiek teiksime mūsų ligoninėje.
Tai aiškiausiai dabar matomi dalykai, tačiau yra ir kitų sričių, kurios persidengia, nepatogiai išdėstytos per padalinius, painios pacientams, kurie nežino, į kurį padalinį važiuoti, o nuvykus paaiškėja, kad nėra vietų...
 
- Ministerijos paviešintame pranešime kalbama apie siekį LSMU Kauno ligoninėje optimizuoti stacionarines paslaugas. Turite konkretų tikslą, kokio optimalaus rezultato siekiate?
 
- Norėtųsi išgirsti dalininkų lūkesčius, kokie jie būtų šioje srityje. Ligoninės atžvilgiu, tai dirbsime ties strategija, kur patys nusimatysime, kiek stacionarinių paslaugų mes nesuteikime, kiek jų perteklinių, kiek aktualu jas perkelti į dienos.
Pas mus šauniai veikia dienos terapijos stacionaras, ten yra eilės, vadinasi, šias paslaugas reikia plėsti, tam galimybes turime.
Dėl chirurgijos dienos stacionaro, tai jis irgi sklandžiai veikia, bet dėl plėtros sunku pasakyti. Reikalinga diskusija su vadovais, kur yra tam poreikis, o kur dirbame optimaliu režimu ir plėstis jau nereikėtų. Kas dabar atrodo, kad galbūt į dienos paslaugas galėtų persikelta daugiau ausų-nosies-gerklės chirurgijos, ginekologijos paslaugų.
 
- O kokį sprendimą matote dėl Kačerginės vaikų reabilitacijos skyriaus „Žibutė“? Pernai vietos bendruomenę įaudrino žinia, kad ji perkeliama į Kauną.
 
- „Žibutė“ yra Kauno rajono dalis, labai svarbi jos bendruomenei, todėl diskutuosime su ja dėl skyriaus ateities. Kadangi auga ligų prevencijos, sveikatinimo svarba, verta apsvarstyti, kad tai galėtų atsirasti greta jau teikiamų „Žibutėje“ paslaugų. Tačiau pirmiausia tam reikalinga diskusija vietoje, todėl tikrai planuojame susitikti su Kauno rajono savivaldybės administracija, savivaldybės gydytoja. Norėtųsi, kad „Žibutė“ būtų naudinga pacientams ir tvari finansiškai.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!