- Sveikatos priežiūros įstaigų vadovai neretai jus prisimena, pasiteirauja, kur prapuolusi. Nepasiilgote politinės valdžios? Gal netrukus jus vėl pamatysime ministerijos koridoriuose?
 
- Tikrai nematysite. Esu jau pensinio amžiaus. Į valdžią turi ateiti jauni žmonės, su didesne energija, kantrybe, naujovišku nusiteikimu, išmanantys technologijas. Mano kelias – pasidalinti žiniomis su jaunimu.
Nuo 2024-ųjų grįžau dirbti į universitetą. Mūsų fakultetas rūpinasi visų ministerijų, taip pat verslo plėtros viešąją politika, dalyvaujame įvairiose asociacijose, tarptautiniuose tinkluose, renkame mokslinę medžiagą, rengiame mokslo programas, užsiimame socialinių mokslų studijomis.
Man teko dirbti su įvairių partijų septyniais sveikatos apsaugos ministrais, kairiųjų, dešiniųjų atstovais. Niekada nebuvau jokios partijos narė, partinė veikla man nebuvo prie širdies, tačiau supratau, kad viešasis valdymas priklauso nuo to, kokią politinę partiją tuo metu šalyje turime. Nuo pastarosios programos ir priklauso darbų kryptys, o nuo to – valstybės raida, tad politinių nuostatų išvengti čia negali. O Lietuvos demokratija branda neblizga. Politinėse partijose dalyvauja vos trys procentai žmonių, į rinkimus eina mažiau kaip 50 procentų. Nedalyvaujanti politikoje pusė visada bus nepatenkinta. Mūsų politikos kryptis svyruoja kaip švytuoklė – nuo kairės prie dešinės, net nespėjus persiorientuoti. Naujai atėjusiai vadžiai reikia bent metų, kad su sistema susipažintų ir ką nors pradėtų veikti. Socialinių mokslų universitete tyrinėdama tuos reiškinius, į daug dalykų imu žiūrėti kitaip. Konsensusas yra tada, kai viena ir kita pusė nusileidžia. Bet Lietuvoje užuot kūrę, mėgtame kovoti ir konkuruoti. Organizacinės elgsenos kultūra mūsų šalyje prastoka.
 
- Prie jūsų prikurta daug – pradėtos visos šešios sveikatos sistemos reformos: GMP, pavėžėjimas, sveikatos centrai... Jums pasitraukus iš pareigų, kalbėta, kad tai padarėte matydama, jog reformos byra į šipulius. Kaip dabar vertinate jų eigą?
 
- Reformos – nedėkingas reikalas. Jų niekas nemėgsta. Dar italų filosofas ir politikas Nikolas Makiavelis sakė, jog nėra nieko sunkiau įgyvendinti, pavojingiau vykdyti ir neaiškesnės sėkmės, kaip diktuoti naują pertvarką. Reformų iniciatorius sulaukia priešiškumo iš visų.
Man kai kurie ministrai sakė: tu tik nepradėk naujų reformų. Per 42 politikoje praleistus metus vis tekdavo tame dalyvauti. Reformos liečia visą sistemą: finansavimą, vykdomas programas. Bet viena yra sukurti, kita – įgyvendinti. Per vieną kadenciją jos neįgyvendinamos. Jei pasikeičia politinė kryptis, reformas imama koreguoti, visada kaltinamas, dergiamas iniciatorius – štai, viską sugriovė... O vaisius skina ir juosteles karpo ne tas, kas tai suplanavo. Kaip anekdote: ministras ant stalo randa kadenciją baigusiojo tris laiškus su prierašu atplėšti juos kas pusmetį. Pirmajame parašyta: varyk ant buvusio, antrame: žadėk. Atplėšia trečią: rašyk tris laiškus. Džiaugiuosi, kad ši ministrė turi padorumo. O daugeliui politikų daug geriau kovoti negu kurti, iš musės padaryti dramblį, nepamatyti svarbių dalykų. Taip buvo su pavėžėjimu – staiga vidury metų paaiškėja, kad trūksta lėšų. Užuot suradę keliasdešimt milijonų, ima dergti, kaip čia viskas negerai... Taip sugriauti galima ir geriausiai pastatytus krištolinius rūmus. Tiesa, aš pati valdžioms pretenzijų neturiu. Esu įsitikinusi, kad nė viena jų piktybiškai daryti blogo nenori, tik elgsena ne visada būna padori – naudojamasi pirmuoju laišku. Suvaldyti sistemą su tiek suinteresuotųjų, 400 nevyriausybinių medikų organizacijų, nėra paprasta.
Vis dėlto visomis šešiomis reformomis didžiuojuosi. Pavyzdžiui, tinklo pertvarka: ar nereikėjo mums sukurti komandos – sveikatos centrų, kad viskas būtų ne tik arčiau, prieinamiau žmonėms, bet ir finansiškai pakeliama valstybei? Argi nereikėjo centralizuoti GMP? Ukrainoje karo pradžioje mūsų komanda išgirdo, kad juos gelbsti tik tai, kad GMP jie sugebėjo centralizuoti iki karo. Mums neliko abejonių, kad mūsų kelias – tik toks.
Nejau nereikėjo psichikos sveikatos centrų kurti, kai psichikos sutrikimų turi apie 15 procentų populiacijos? Socialinė aplinka kurioje veikiame, kovidas mus paveikė ypatingai.
Ilgai vystėme ilgalaikės priežiūros klausimą, tačiau šioje kadencijoje jis apslopo. Neabejoju, kad senstant populiacijai, prie to dar reikės grįžti, pinigai tam suplanuoti. Pavėžėjimas – priedas prie tinklo reformos. Faktas, kad centralizuojant paslaugas neįgaliems, senyvo amžiaus žmonėms reikia padėti su transportu.
Kiekvienoje iš šešių reformų matau prasmę. Iki 2030 metų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, įvairių dvišalių sutarčių, valstybės biudžeto joms įgyvendinti suplanuotas milijardas eurų, apie 600 projektų, kuriuos reikia įgyvendinti. O juos įgyvendina žmonės. Kas galėjo tikėtis, kad charizmatiškasis, didelį pasitikėjimą tiek kolektyve, tiek išorėje turėjęs GMP vadovas pasitrauks? Tokios peripetijos kolektyvą sukrečia. Kiekvienoje organizacijoje įgyvendinant pertvarkas žmonių įtraukimas, jų įgalinimas, motyvacija yra esminis vaidmuo.
 
- Universitete ruošiate specialistus atliepdami sveikatos sistemos aktualijas, rinką. Šių metų naujovė – sveikatos paslaugų ir įstaigų vadybos bakalauro studijos. Kokias skyles jie sistemoje užlopys?
 
- Medicinos specialistų ruošimo programoje taikome blogą metodiką. Planuojame juos net neperžiūrėdami jų funkcijų – nuo 30 iki 50 procentų medikų atlieka vadybines, socialines, funkcijas, pildo dokumentus. Tai perduoti turime specialiai paruoštiems specialistams, kuriems nereikia tokio brangaus išsimokslinimo. Slaugytojams krauname viską: jie turi mokėti ir procedūras daryti, ir išmanyti vadybą, ir atvejo vadybininkais būti. Tas pats su šeimos gydytojais – ant jų krauname visas funkcijas, neduodami pastiprinimo: socialinių darbuotojų, atvejo vadybininkų, kineziterapeutų... Jei taip ir toliau, mums trūks ne 8 tūkstančių slaugytojų, bet 18 tūkstančių. Ruošiame gydytoją, kuris išmano visas ląsteles, o paskui liepiame jam vadovauti įstaigai ir manome, jog jis turi būti gimęs vadovu? Vadovavimas – mokslas, kurį reikia išeiti. Gerai, kad tokios studijos trunka ne 14 metų.
Ėmėme ruošti vidurinės grandies vadybininkus, kurie galės būti puikūs atvejo vadybininkai. Atvejo vadybininkas – kaip paciento advokatas: suvaldo jo kelią pas specialistus, tampa šeimos gydytojo komandos dalimi, yra patarėjas, nukreipiantis tinkama linkme. Atvejo vadybininkai – sveikatos sistemos ateitis. Užsienyje apie 50 procentų sveikatos apsaugos darbuotojų yra ne medicinos srities specialistai, o mūsų šalyje vadybinėms, administracinėms, socialinėms užduotims vis dar išnaudojami medikai. Planuodami žmogiškuosius išteklius pradėkime nuo funkcijų ir paruoškime tam žmones.
- Ką manote apie Klaipėdos universiteto siekį ruošti šeimos gydytojus? Vilnius ir Kaunas tikina neva jie dar nepasiruošę...
 
- Konkurencija tarp universitetų Lietuvoje yra nesveika. Kas jau kas, bet Lietuvos inteligentija turi suprasti, jog daug geriau yra bendradarbiauti nei konkuruoti. Deja, tenka tik apgailestauti, kad socialiai mokslai mums niekada nebuvo prioritetas. O juk tai – valstybės raida.
Nematau jokios priežasties, kodėl Klaipėda negali ruošti medikų. Pradėjo nuo slaugos, kineziterapijos, sveikatos vadybos. Be abejo, tam reikia pasiruošti, investuoti. Kiekvieną kartą ką nors plėtodamas planuoji investicijas – tiek žmogiškąsias, tiek technologines. Klaipėdos universiteto ligoninė gavo statusą, dėl kurio ilgai kovojo, tad žingsnis jau žengtas. Tik pirmyn!

---

 
Trumpa dosjė

D.Jankauskienė LSMU yra įgijusi biomedicinos mokslų daktarės laipsnį, Mykolo Romerio universitete praėjusi ir socialinių mokslų srities habilitacijos procedūrą bei nuo 2014 m. iki 2021 šiame universitete ėjo Sveikatos tyrimų laboratorijos vadovės pareigas, buvo Viešojo valdymo fakulteto prodekanė, Politikos mokslų instituto profesorė.
D.Jankauskienė turi darbo patirties ir tarptautinėse organizacijose – 1994-1997 m. ji dirbo Jungtinių Tautų vystymosi programos Sveikatos apsaugos reformų biure, 1999-2000 m. buvo PSO EUROHEALTH programos vertintoja. 
Dirbo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose, buvo direktorė medicinai ir slaugai.
Nuo 2024 – Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo ir verslo fakulteto dekanė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!