Faktas

Vakar, trečiadienį, Vyriausybė pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymui keisti patekimo į kompensuojamųjų vaistų kainyną tvarką. Pasak Premjero Sauliaus Skvernelio, turime skatinti sąžiningą vaistų prekybą bei liautis pažeidinėti pirkėjų teises, mat dėl to labiausiai nukenčia socialiai jautriausios visuomenės grupės.

---

Pakeis kiti

Prieš savaitę Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė, kad turi parengusi planą, kaip mažinti vaistų kainas. Už vaistų politiką atsakinga viceministrė Kristina Garuolienė teigė, jog Vyriausybei teikiamas projektas, kuriuo bus keičiama vaistų patekimo į Kompensuojamųjų vaistų kainyną tvarka.

Jai įsigaliojus pacientai galės sutaupyti apie 20 mln. eurų, o Privalomojo sveikatos draudimo fondas (PSDF) –

apie 10 mln. eurų. Puiki žinia! Bet kažkodėl naujiena, kad pacientams vaistai atpigs, sukėlė pasipiktinimo bangą tarp pacientų organizacijų. Nepatinka joms, kad ministerija nori juos priversti rinktis pigiausią vaistą. Jie reikalauja pasirinkimo galimybės. 

 

Kaip teigia sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, jų tikslas atstovauti pacientams, o ne farmacijos pramonei. „Mes negalime sutikti, kad Lietuvoje vaistų kainos būtų didesnės nei kaimyninėse šalyse. Norint pradėti realiai mažinti kainas pirmiausia yra reikalingas valstybės įsikišimas ir teisinio reguliavimo pokyčiai. Todėl ir yra teikiamas projektas, kurį priėmus bus sugriežtinti reikalavimai tiems vaistams, kurie rinkoje yra jau daugelį metų ir kuriuos gamina daug gamintojų. 

 

Šie pokyčiai nepalies tų vaistų, kurie yra saugomi patento, biologiniai arba vaistų grupėje yra tik du gamintojai. Siūlomu projektu siekiama įtvirtinti, kad jau seniai rinkoje esančių vaistų gamintojų Lietuvoje deklaruojamos kainos negalėtų viršyti 10 proc. referentinių šalių kainų vidurkio. Tokiu būdu priemokos turėtų sumažėti apie 30 procentų“, – teigia A.Veryga. 

Tiesa, ministerijos atstovų teigimu, dėl planuojamų pakeitimų gali šiek tiek sumažėti vaistų pasiūla, bet pacientų interesai dėl to nukentėti neturėtų. Tiesiog brangius šiuo metu rinkoje esančius vaistus pakeis kitų gamintojų pigesni vaistai.

 

Viskam reikia derybų

Ministerijos teigimu, į Kompensuojamųjų vaistų kainyną nebus įtraukiami vaistai, kurių kaina daugiau kaip 10 procentų didesnė nei pigiausių vaistų referencinėse šalyse.

Pasak Vaistų gamintojų valdybos pirmininko Dariaus Sinkevičiaus, šioje situacijoje atsiranda vienas niuansas. Vertinant mažiausią vaisto kainą Lietuvoje pagal referentines šalis, imama minimali kaina tų gamintojų, kurie net netiekia vaisto į Lietuvos rinką. 

 

„Gamintojas iš šalies „X“ gamina vaistą su ta pačia veikliąja medžiaga tam tikroje šalyje, tai yra vietinėje rinkoje. Jo gaminamo vaisto Lietuvoje nėra. Tačiau apskaičiuodama bazinę vaisto kainą ministerija paima to gamintojo pigiausią vaistą, sudeda su kitų referentinių šalių minimaliomis kainomis ir išveda mažiausios kainos vidurkį. O į Lietuvą tiekiančių kompanijų kainas neatsižvelgiama. Mes, kaip gamintojai, sakome, kad galime atsakyti už vaistą, kurį tiekiame Lietuvai. Galime įsipareigoti, kad mūsų gaminamų kainų vidurkis bus minimalus Lietuvai, lyginant su referentinėmis šalimis. Tačiau iš savo pusės prašome valstybės, kad, apskaičiuojant bazinę vaisto kainą, nebūtų imami generiniai vaistai, kurių Lietuvoje net nėra. Jei kainos būtų nustatomos ne pagal šalyje nesančius generinius vaistus, o pagal tuos, kurie yra, ir priemokos pacientams nebūtų tokios kaip dabar“, – sako D.Sinkevičius. 

 

Šioje situacijoje kyla klausimas: jei kitos Europos šalys turi tokius pačius, tiksliau, su ta pačia veikliąją medžiaga vaistus, kurie kelis kartus pigesni, kodėl jų nėra Lietuvos rinkoje? Nes esame per maži, neįdomūs ar, kaip rodo Konkurencijos tarnybos atliktas tyrimas, pačios ministerijos sukurtas vaistų reguliavimo mechanizmas neveiksmingas, nes užkertamas kelias pigesniems vaistams. Vadinasi, reikia prispausti rinkoje dalyvaujančius farmacininkus. 

 

Valstybė taupo, o pacientai?

Sveikatos apsaugos ministras ragina pacientus netikėti gandais, kad jie liks be „gerų“ vaistų. Tačiau suprantamas ir pacientų pasipiktinimas. Prieš tai buvę ministrai taip pat žadėjo sumažinti vaistų kainas. Kasmet pristatant naująjį Kompensuojamųjų vaistų kainyną buvo garsiai anonsuojama, kad ministerijai pavyko sumažinti vaistų kainas! Reikia pripažinti, kad pacientai jau tuomet būtų sutaupę, jei būtų rinkęsi pigiausią vaistą, o ne tą, kurį vartojo kelerius metus. Kaip ir dabar, taip ir tuomet pacientų organizacijos piktinosi, kad ministerija taupo jų sąskaita. 

 

„Prieš trejus metus buvo įgyvendinta drastiška priemonė, kuri leido sutaupyti valstybės lėšas, kai buvo pakeista bazinės vaisto kainos skaičiavimo sistema. Valstybinė ligonių kasa per tuos trejus metus, įskaitant ir šių metų pavasario kainyną sutaupys 25+10 milijonų eurų. Pažiūrėjus į bazinių kainų lygį, už generinių vaistų segmentą valstybė moka mažiau nei bendra kaina referentinėse šalyse. Bet dabar norima, kad ir priemokos už vaistus taptų minimalios. Sutinku, kad jos galėtų mažėti, tačiau ne tokiu principu, kaip bandoma padaryti dabar“, – sako „Servier Pharma“ vadovas Mindaugas Papievis.

 

D.Sinkevičiaus teigimu, didžiausia problema, kad bendroje vaistų politikoje pagrindinis objektas tampa kaina, o ne pacientas. „Ar jis serga širdies, ar onkologine, ar kokia kita liga, pagrindinis sistemos objektas turi būti pacientas. Kaip jį pagydyti, kaip pagerinti sergančiojo gyvenimo kokybę. Bet pas mus viskas atvirkščiai –

pacientas lieka nuošalyje. Nežinau, kodėl farmacijos verslas tapo priešu. Žvelgdami į planuojamus pokyčius mes išsakome prielaidas, kad dalis vaistų išeis į nekompensuojamą rinką, dalis galbūt iš viso pasitrauks iš Lietuvos. Žinoma, ne per vieną dieną, taip pat, kad valstybė nesutaupys, o pacientams priemokos išaugs. 

 

Dažnai imami kitų užsienio šalių pavyzdžiai, tarkim, Danijos ar Švedijos, kuriuos, sako, reikia taikyti Lietuvoje. Bet kiekvienos šalies sveikatos ir vaistų kompensavimo sistemos skirtingos, turi „N“ dedamųjų. Negali išsirinkti tik tai, kas tau patinka, ir padaryti pas save, nes tai tiesiog neveiks. Vaistų gamintojų asociacija siūlė, kad naujai susirgusiam žmogui, kuris iki tol nevartojo jokių vaistų, būtų skiriamas pigiausias rinkoje esantis vaistas. Taip jis būtų ir edukuojamas. Tačiau ne vienerius metus vaistus vartojantiems žmonėms būtina palikti pasirinkimo galimybę. Vaistų gamintojai sutinka mažinti vaistų kainas, tačiau SAM lūkesčiai yra didesni, nei gamintojų galimybės“, – sako D.Sinkevičius. 

 

Apie seną ir inovatyvų

Lietuvoje dažnai sakoma, jog pas mus labai brangūs seni vaistai. Tiesa, klausimas, per kiek laiko tas vaistas pasensta. Tarkim, preparatas, kuris rinkoje yra jau dešimtmetį, tačiau efektyvus ir kol kas niekas nieko geriau nesugalvojo. Ar jis yra senas vaistas, ar inovatyvus? Dabar vis akcentuojama, kad jei Vyriausybė pritars ministerijos siūlymui mažinti vaistų kainas, sutaupytos lėšos bus skiriamos inovatyviems vaistams. Niekas nė nebando ginčytis, kad tai – neteisinga. Generinių vaistų gamintojai sutinka, jog valstybė turi investuoti į inovatyvius vaistus kaip ir į kitas inovacijas, kurios leidžia pasiekti pageidaujamą terapinį efektą. Tačiau vadinamųjų „senų vaistų“ gamintojai irgi nesėdi rankų sudėję. Pasitelkę mokslo pažangą rinkai siūlo kelias skirtingas veikliąsias medžiagas vienoje tabletėje. Tyrimai rodo, kad toks vaistas sukuria pridėtinę vertę – pagerėja vaistų vartojimas ir kartu ligos kontrolė, kuri padeda išvengti brangių komplikacijų. Klausimas, toks vaistas senas ar inovatyvus? 

 

„Kalbant apie vaistų derinius, galima pagalvoti, jog pagaminti vieną tabletę iš jau esančių skirtingų veikliųjų medžiagų užtenka tik jas kaip kokius miltukus supilti į puodą išmaišyti ir po to išpilstyti į formeles. Tačiau tokio vaisto gamybos procesas yra sudėtingesnis“, – sako D.Sinkevičius.

M.Papievio teigimu, vos kelios kompanijos bando į Lietuvos rinką atvežti tokius vaistus, nepaisant to, jog tai pažangu. „Sudėtiniai vaistai kompanijoms neužtikrina tvarumo. Nors tai kaip ir nauji vaistai, jie neturi juos saugančio patento ir jau po pusmečio į rinką gali ateiti analogas, ir tu, kaip tokio vaisto gamintojas, negali planuoti apyvartos. Tai labai perspektyvu žvelgiant iš pacientų pusės, ypač tarp sergančiųjų lėtinėmis ligomis, tačiau daugeliui kompanijų tokia vaistų gamyba nėra perspektyvi verslo prasme. Tačiau nepanašu, kad tai supranta mūsų šalies įstatymų leidėjai“, – sako M.Papievis.

 

Nebando įeiti į rinką

Pasiteiravus farmacinių kompanijų, ar kalbant apie sudėtinius vaistus sukuriami nauji jų deriniai, kurie moksliškai įrodytų ir vadinamąją pridėtinę vertę, farmacininkai sako, kad taip. Tarkim, jau šiandien yra vadinamosios politabletės, veikiančios dvi ligas. Tačiau dėl šalyje taikomos vaistų kainodaros tokių produktų jau net nebebandoma įvesti į rinką. „Juolab dabar skubos tvarka, naujos viceministrės K.Garuolienės nurodymu, neatsižvelgiant į daugelio specialistų raštus, kad tai labai apsunkins naujų sudėtinių vaistų atėjimą, pakeitus ministro įsakymo 159 straipsnį (DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO 2002 M. BALANDŽIO 5 D. ĮSAKYMO NR. 159 „DĖL LIGŲ, VAISTINIŲ PREPARATŲ IR MEDICINOS PAGALBOS PRIEMONIŲ ĮRAŠYMO Į KOMPENSAVIMO SĄRAŠUS IR JŲ KEITIMO TVARKOS APRAŠO PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO – red.past.) tokie vaistai net nebeturės galimybės patekti į Kompensuojamųjų vaistų kainyną. 

 

Labiausiai liūdina, kad valdininkai nesupranta sudėtinių vaistų svarbos gydant lėtines ligas. Sakoma, kad jie nereikalingi, ar kad jų labai mažai, tarkim, apsnūdusioje Skandinavijos rinkoje, kad jie iškraipo priemokas, kurios statistiškai pacientams didėja. Tačiau, kaip rodo apklausos, pacientai yra linkę sumokėti šiek tiek brangiau tam, kad sumažėtų jų suvartojamų vaistų kiekis, pagerėtų ligos kontrolė ir savijauta. Ypač sudėtiniai vaistai yra vertingi pacientams, persirgusiems miokardo infarktu, sergantiems išemine širdies liga, diabetu, širdies nepakankamumu, kai tenka vartoti 6-8 ar net daugiau tablečių per dieną. Buvo siūloma nelyginti monokomponentų su dupletais ar tripletais, nes norint, kad tai būtų teisinga, skaičiuojant sudėtinių vaistų priemokas, reikėtų dalinti iš dviejų arba trijų, tokiu būdu matematiškai teisingas palyginimas su monokomponentais. 

 

Nauja valdžia skubos tvarka parengė ministro įsakymo 159 straipsnio pakeitimą, kad sudėtiniai vaistai į rinką galėtų ateiti tik tuo atveju, jeigu jų kaina būtų apskaičiuojama pagal veikliųjų medžiagų pigiausius miligramus ir priemokos už juos negali būti didesnės nei pačių pigiausių pavienių dalių. Vadinasi, populiarių molekulių sudėtinis vaistas galėtų kainuoti ne daugiau nei tris penkis eurus. Akivaizdu, kad kompanijos to nedarys, nes tai joms bus nuostolinga. Vėlgi valstybė už sudėtinius vaistus neišleidžia nė cento daugiau, jų bazinė kaina apskaičiuojama nuo pigiausių veikliųjų medžiagų. Specialistai ne kartą prašė SAM jiems taikyti atskirą kainodarą, netaikant visų naujų taisyklių, kaip atskiriems generiniams vaistams. Bet sudėtiniams bus užtvota su kuoka taip, kad neaišku, kiek jų liks rinkoje, o nauji pagal skubos tvarka pakeistą 159 straipsnį, deja, nebeateis.

 

Dar keisčiau yra tai, kad ministerijos pareigūnai, pasitelkdami žiniasklaidą, netiksliai informuoja visuomenę ir farmacijos sektorių, kad įgyvendinus 994 įsakymą, bus sutaupyta 10 milijonų eurų naujiems vaistams kompensuoti. Tiek taupo Kainynas dėl bazinių kainų mažėjimo, bet jis, deja, jau du mėnesius yra vilkinamas, o nauja priemonė valstybei nesutaupys nė cento, tik pritaikius labai agresyvią metodiką, bandys tvoti kuoka per priemokas, bet kartu ir galimai ženkliai sumažins vaistų pasirinkimą“, – detalizuoja M.Papievis.

Savo ruožtu medikai teigia, kad vaistų deriniai, pavyzdžiui, gydant kardiologines ligas, yra pažangus sprendimas, kuris kartu su prevencinėmis programomis po kelerių metų leistų kitoms šalims pristatyti Lietuvą kaip geros praktikos pavyzdį. Tačiau panašu, kad dėl priimamų sprendimų tokios galimybės nebeturėsime. Nors dažnai akcentuojame pažangą ir progresą, tačiau inovatyvi sudėtinių vaistų koncepcija liks tik svajone.

---

Komentaras

Lietuvos Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas:

– Mes nieko nekalbame apie tai, kaip Lietuvoje trūksta gerų vaistų, nieko apie farmaciją. Esame ekonomistai ir kalbame apie ekonominius dalykus. Kokie vaistai geresni, kokie blogesni, nesvarstome. Vienintelis dalykas, ką sakome kaip ekonomistai, to, beje, nepaneigė ir sveikatos apsaugos ministras, kad priėmus jų siūlomą sistemą, žmogus, kuris pirks brangesnį vaistą, praras kompensaciją. Mano nuomone, ši politika yra nukreipta prieš žmogų. Be to, visiškai neatsižvelgiama į tai, kad žmogus mokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokas, tačiau niekas jam nesakė, kad kompensacijas jis gaus tik už pigiausią vaistą. Apie kalbamus sutaupymus, kad pakeitus sistemą valstybė sutaupys dešimt milijonų eurų, norėtųsi pamatyti, kaip. O kalbant apie deklaruojamą dvidešimties milijonų sutaupymą iš pacientų kišenės, dėl šių pinigų turi apsispręsti pats žmogus, o ne ministras.

---

Interviu

Paciento pasirinkimą lems ne ministro nurodymai

 

Seimo narė ekonomistė Ingrida Šimonytė sako, jog diskutuojant dėl vaistų kainų ir siūlymų rinktis pigiausią rinkoje esantį medikamentą pamirštamas vienas svarbus aspektas – pacientas. 

 

– Sveikatos apsaugos ministerija kartu su pavaldžiomis institucijomis ragina visuomenę rinktis patį pigiausią vaistą. Jų teigimu, taip pavyktų sutaupyti ne tik valstybei, bet ir pacientams. Oponentai šia strategija abejoja, mat valstybė bet kuriuo atveju kompensuoja pigiausio vaisto sumą tam tikroje grupėje.

- Manau, kad į šį klausimą reikėtų pažvelgti kitu kampu. Žmogus turi žinoti, už kokius vaistus jam teks primokėti daugiau, už kuriuos - mažiau. Taigi šiuo atveju žinoti visas alternatyvas yra gerai. Tačiau, kiek vaisto kompensuoja valstybė, sergančiajam nelabai įdomu, nes jam svarbiausia, kiek jis turės primokėti.

 

Čia kyla ir kitas klausimas, ar visuomet ta pigiausia alternatyva yra geriausia? Nesu farmacijos ekspertė, bet artimoje aplinkoje tikrai teko girdėti istorijų, kai žmogus dėl vienokių ar kitokių priežasčių netoleruoja generinio vaisto, todėl sutinka mokėti didesnes priemokas, kad galėtų gydytis originaliais medikamentais. Sutinku, kad turint daugiau pigių vaistų valstybės išlaidų dydis kompensuojamiesiems gali mažėti. Bet į tai reikia žiūrėti ne tik iš valstybės taško, o ir iš žmogaus. 

 

Tarkim, darbingo amžiaus žmogus suserga. Pagrindinis tikslas – kad jis kuo greičiau pasveiktų ir grįžtų į darbo rinką. Tokiu atveju ekonomika sako, jog reikia rinktis tą gydymo metodą, kuris duos greičiausią ir geriausią efektą. Kalbant apie lėtines ligas, taip pat svarbu rinktis ne pagal patinka - nepatinka, pigu – brangu, bet tą vaistą, kuris pagal visas farmaekonomines savybes yra geriausias bei padedantis užkirsti kelią kitoms brangiai valstybės biudžetui kainuojančioms komplikacijoms. 

 

– Diskusijų šia tema nemažai. Sakoma, kad, jei pacientai pradės pirkti tik pigiausius vaistus, brangiųjų gamintojai bus priversti kainas mažinti iki pigiausio esančio rinkoje. Klausiu kaip ekonomistės, ar toks scenarijus realus?

– Na, rinka neveikia taip paprastai. O ir žmogaus elgesys taip greitai nepasikeis vien todėl, kad ministras sako „pirk vaistą pigiausią“. Be to, ir dabar egzistuoja galimybė vaistinių monitoriuose matyti tiek vaistų kainas, tiek priemokas už juos. Tai kaip galimybė pasirinkti pigiausią yra jau seniai. Sutinku, kad galbūt mes turime polinkį vartoti daugiau etinių vaistų, bet automatiškai tokie pokyčiai rinkoje nevyksta. Vaistai nėra tokia prekė kaip duona ar pienas. Manyti, kad jei nors vienas iš jų atpigs, visi seks paskui, mat nebus kur dėtis, nereikėtų. Su vaistais ne viskas taip paprasta. Žmogus rinksis individualiai ir jo sprendimus lems truputėlį kiti motyvai nei ministro nurodymai.

 

– Bet net ir ekonomistai kartais sako, jog tokia strategija turėtų suveikti. Kaip suprantu, jūs tokiai minčiai nepritariate?

– Toks įsitikinimas naivus. Taip, yra ir Lietuvoje tokių ekonomistų, kurie turi fantastinį įsivaizdavimą, samprotavimą. Pavyzdžiui, per ekonominę krizę tokie ekonomistai teigė, kad jei dabar visi bendrai pradėtume daugiau vartoti, ekonomika iš krizės išsikapstytų greičiau. Bet žmonės, lyg tyčia, tokie keisti, kad krizės akivaizdoje ima taupyti, nes nėra tikri dėl ateities. Naivu tikėtis, kad žmonės kaip skruzdėlės turi visuotinį protą, kuris juos visus sugravituoja į vieną makroekonominį tikslą. Taip nėra, žmonės siekia savo tikslų ir naudos sau. Į pasakymą: „Ei, chebra, dabar visi darysime taip ir pasieksime tokį rezultatą“ žmogus atsakys: „Aš turiu savų tikslų ir rinksiuosi tai, kas geriausia man.“