- Simonai, įdomios dienos kultūrininkams... Kaip vertinate pokyčius Kultūros ministerijoje?
 
- Dar galvoju, kaip reaguoti į visą šį farsą, kuris vyksta. Trumpai – nesąmonė, pasityčiojimas lygioje vietoje.
Buvau prie Prezidentūros. Žmogus, kuris turėjo parodyti stuburą, dar kartą pademonstravo, kad jo neturi. Bet tai nėra netikėta. Tiesa, porą kartų buvo nustebinęs, kai pagrūmojo savo nedideliu kumštuku. Bet dabar vėl... Reikia skambinti Daliai, nes be tvirtos vyriškos rankos nieko čia nebus.
 
- Kokie pokyčiai politinėje arenoje bevyktų, darbai vietoje nestovi. Pats esate repeticijoje, artėja spektaklio premjera. Gal išduosite, kas laukia žiūrovų salėje?
 
- Salėje žiūrovų lauks vienas pasimetęs žmogus, vaidinsiantis keturiasdešimt skirtingų personažų. (Šypsosi.)
Tai istorija apie bedarbį aktorių, kuris visą dieną atsiliepinėja telefonu populiariame restorane, į kurį mėgina patekti visas elitas. Mes, žinoma, pritaikėme spektaklį prie Lietuvos aktualijų, pakeitėme visus personažus į gerai pažįstamas pavardes iš mūsų aukštuomenės, jei galima taip vadinti: politikų, sportininkų, visuomenės veikėjų, influencerių. Visi desperatiškai nori pakliūti į tą restoraną. Juk kartais taip atsitinka gyvenime – visiems kažkur būtinai reikia būti. Ir jie bandys visokiais būdais paveikti tą vargšą žmogų – papirkinės, grasins…
Bet spektaklis ne tik apie tai. Liečiame bendražmogiškas temas – santykius su artimaisiais, profesinius reikalus. Pagrindinis veikėjas žongliruoja tarp darbo ir asmeninio gyvenimo ir mėgina neįkristi į tą mums visiems gerai pažįstamą rutiną – apsimeta, kad darbas svarbiausia, o visa kita palauks. Asmeniniai santykiai, artimieji – viskas nustumiama į šoną. Kartais nutinka taip, kad tie žmonės nepalaukia. Arba dar liūdniau – nesulaukia.
Noriu, kad žiūrovai salėje ne tik pasijuoktų ir tuoj pat pamirštų, bet dar ilgai mąstytų apie spektaklį ir ką jame išgirdo.


 
- Keliasdešimt personažų vienam aktoriui – skamba kaip rimtas iššūkis. Ar jums patinka toks vienišo aktoriaus scenoje formatas?
 
- Tiesą sakant, spektaklyje vienas esu pirmą kartą. Jau praėjau kelis etapus – buvo apėmusi euforija, artėjant premjerai – panika. (Juokiasi.) Ir tokių lengvų šizofrenijos apraiškų pasitaikė, kai vidury nakties atsikeliu ir galvoju, kas toliau turi skambinti…
Bet man patinka toks formatas. Visai kitas jausmas nei įprastai scenoje. Kai turi partnerį, jautiesi pakankamai saugiai – gali į jį atsisukti, jis iš akių pamatys, kad tau „baltas lapas“, ir pames frazę ar veiksmą, sugrąžins tave. O kai esi vienas ir kas nors pasimiršta, tarp tų telefonų stovi kaip dykumoje. Tada prasideda aktorinis meistriškumas – kaip tu toliau plauksi.
 
- O gyvenime vienatvė jums reikalinga? Juk visada esate tarp žmonių – teatras, televizija, renginiai.
 
- Man ji būtina. Ar tenka joje pabūti? Ne tiek, kiek norėčiau. Bet man svarbu persikrauti.
Esame darboholikų karta. Esame įpratę varyti tol, kol nukrentame. Tada atsikelti ir vietoje to, kad pailsėtume, vėl varyti. Kita karta, dabartiniai dvidešimtmečiai, jie tokie – ai, nenoriu, neisiu, nedarysiu. Nori viską pasiekti lengvai ir greitai. Aišku, daug pavyzdžių aplinkui – nusifilmavo, išgarsėjo ir viskas, gyvena. Bet tokių atvejų yra vienas, du arba penki. Nereiškia, kad kiekvienam taip pavyks.
O mes tokie – dirbsim, varysim kaip arkliai. Mums reikia mokytis ilsėtis. O tai kitai kartai, apie kurią kalbėjau, man atrodo, reikia mokytis dirbti daugiau. (Juokiasi.) Tik kaip tą viduriuką rasti?
 
- Su žmona auginate du sūnus. Ar ieškant balanso tarp darbų, vienatvės ir šeimos kyla iššūkių? Moterys dažnai kalba apie kaltės jausmą. Vyrams jis būdingas?
 
- Išgyvenu lygiai tą patį. Manau, tai – universalus tėvų jausmas, gal net instinktas. Visada nori vaikams palengvinti gyvenimo kelią, padėti jiems, tiesiog pabūti kartu, skirti dėmesį. Vienas sūnus jau eina į antrą klasę, tai kyla įvairių sunkumų mokykloje – visko daug: emocijų, mokslų. O aš to dėmesio galiu skirti gana mažai, ypač kai ruošiuosi spektakliams. Kaltės jausmas neišvengiamai lydi.


 
- Kalbant apie šeimą, negaliu nepaminėti jūsų šviesaus atminimo tėčio, žymaus šalies aktoriaus Arūno Storpirščio. Ar gedėjimas kada nors pasibaigia?
 
- Aš gal tai vadinčiau ilgesiu – ilgesys niekada nepraeina. Manau, kuo artimesnis žmogus palieka šią žemę, tuo labiau jį prisimeni. Nemanau, kad tai praeis. Ar lengviau truputį? Turbūt taip.
 
- Kada jo ilgitės labiausiai?
 
- Mes turėjome tokį santykį – kai būdavo kažkaip neramu ar sunkiau, visada skambindavau tėčiui. Dabar, kai neturiu kam paskambinti, labiausiai jo ir pasigendu. Kai artėja premjera, kai išgyvenu dėl dalykų, dėl kurių neturėčiau išgyventi. Arba šeimoje nesusikalbu su vaikais, kyla kažkoks ginčas. Visada turėdavau tokį pagalbos telefoną. Dabar jo nebėra.
 
- Pasirinkote tą pačią profesiją kaip tėtis. Alternatyvas aktorystei svarstėte?
 
- Buvo toks principinis mėginimas pabėgti. Kokioje dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje sugalvojau – eikit šikt su savo aktoriniu, aš būsiu žurnalistas! Pusę metų pabandžiau, kažką mokyklos frontui parašiau ir supratau, kad žurnalisto neprivaidinsiu.
Ir šiaip – reikia gerai mokytis, jeigu nori kur nors kitur stoti. O tai nebuvo mano stipriausias arkliukas.


 
- Pasirinkęs aktorystę, turbūt nuolat buvote ir esate lyginamas su Storpirščiu vyresniuoju. Kaip reaguojate?
 
- Dabar jau nebežinau, bet anksčiau visada norėjau nuo to pabėgti. Žmonės mėgsta lyginti – nori nenori. Čia nuo manęs niekas nepriklauso. Manau, ir mano vaikai, jeigu pasirinks tą pačią profesiją, lyginimų neišvengs.
Gavau tokią pavardę. Mano tėtis buvo Arūnas Storpirštis. Ir man reikia tai pripažinti – aš niekada nebūsiu toks kaip jis.
Kai tik pradėjau aktorystės kelią, buvo sunku. Akademijos laikai, pirmieji vaidmenys... Visą laiką – ne, tai ne Arūnas, jis buvo kitoks. Taip, jis buvo kitoks. Tai ką man dabar daryti? Džiaugtis reikia, kad jis toks buvo – unikalus. Aišku, ir man norėjosi savo vardą atrasti, o ne tik būti Arūno sūnumi.
 
- Atradote?
 
- Taip, dėl to nebeišgyvenu. Didžiuojuosi ir savo pavarde, ir vardu.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!