- Kunige, dirbate slaugos ligoninėje, teikiate dvasinę pagalbą ligoniams. Kokia ta pagalba? Papasakokite apie savo kasdienybę.
 
- Sergantiems, gyvenimo sunkumų paliestiems žmonėms pirmiausia reikia išklausymo. Kunigo darbas ir prasideda nuo klausymo – tai pagrindas. Tik išgirdęs gali ką nors patarti, tik pažinęs žmogaus istoriją ir jo santykį su Dievu gali pasiūlyti sakramentus. Kartais tenka klausytis labai ilgai – nuo pat vaikystės. (Juokiasi.) Galbūt žmogus neturėjo progos arba tiesiog nori garsiai pamąstyti, išsikalbėti. O sakramentų teikimas, ko gero, yra pati paprasčiausia dalis. Kartu su jais žmogus priima ir Dievo malonę – sustiprinimą, paguodą, dvasinį gydymą.
 
- Kokias tendencijas pastebite – koks šiandien žmonių santykis su Dievu?
 
- Mūsų visuomenė labai skuba. Skubame, bėgame, o santykis su Dievu... Mes visi norime to artumo, norime bendravimo. Bet dažniausiai per skubėjimą tiesiog nerandame tam laiko. O tada, kai liga ar kita gyvenimo našta sustabdo, pažvelgi šiek tiek kitaip. Ir tas tikėjimas, kuris kažkur giliai buvo įskiepytas dar vaikystėje – arba, priešingai, tėvų ir senelių nebuvo perduotas – jis tiesiog suveši, ir žmogus pradeda ieškoti, eiti Dievo, maldos link. Ne veltui lenkai turi posakį: „Jak trwoga, to do Boga“ – kai baisu, kai liga, kai vargas, griebiesi bet ko, ir Dievas tampa didele atrama.
 
- O kaip žmogaus santykį su Dievu veikia akistata su mirtimi?
 
- Čia jau kas kita. Mirties neišvengiamumo suvokimas žmogų skatina daugiau mąstyti ir ieškoti gyvenimo prasmės. O pats mirties artumas žmogų baugina, ir baugina tiek, kad jis kartais nieko nenori – tik kaip tas strutis įkišti galvą į smėlį ir nieko nematyti. Kai žmogus tokios būklės, jeigu dar šnekantis, su juo įmanoma bendrauti. Tada reikia padėti jam tą galvą iš smėlio ištraukti…
 
- Ar ligoninės darbuotojams irgi teikiate dvasinę paramą?
 
- Jeigu žmogus prieina, visada išklausai. Iškilus abejonėms, klausimams – atsakai. Tai natūralu. Mūsų kunigiškas pašaukimas ir yra mokyti, aiškinti tikėjimo tiesas, gyvenimo realybes.
 
- O kas išklauso kunigus? Kolegos?
 
- Taip. Mes irgi galime turėti ir psichologinių, ir kitų problemų. Kai sunku, kreipiesi į kunigą, kurį pasirenki. Mums galbūt kiek sudėtingiau – kaip čia aš kreipsiuosi, juk pats turiu žinoti… (Šypsosi.) Bet tenka peržengti per save – irgi klaustis, kalbėti, būti išklausytam.
 
- Dirbate su skirtingomis bendruomenėmis – kuo kitoks šventinis laikotarpis slaugos ligoninėje?
 
- Mažiau triukšmo, mažiau bėgimo. Ligoniams neaktualu apibėgti daugybę parduotuvių ir prisipirkti dovanų, kurios neaišku, ar apskritai reikalingos. Bet troškimas tas pats – džiaugtis, būti aplankytam, nepamirštam per šventes.
 
- Ar pacientai lankomi? O gal šiuo laikotarpiu žmonių vienatvė tik sustiprėja?
 
- Dėl namiškių kartais matome liūdną tendenciją – žmonės nori pakeliauti, šventes praleisti savaip, ir slaugos ligoninėje prieš šventes atsiranda pacientų, kuriuos artimieji tarsi kokią naštą nusiima nuo pečių. Bet iš kitos pusės – bendruomenės stengiasi užpildyti tą tuštumą. Mūsų parapijos sutvirtinimo grupelė jau lankėsi pas slaugos pacientus, planuojama eiti ir į nakvynės namus. Svarbu parodyti šiems žmonėms, kad jie kažkam rūpi.
Advento laikotarpiu gimsta tradicijos. Vienais metais vienos, antrais – kitos. Pavyzdžiui, rytoj į slaugą atvyks euroskautų būrelis – atveš Betliejaus ugnį. Kitaip tariant, šilumą, meilę ir malonią šviesą šiai bendruomenei.
 
- Koks jūsų asmeninis santykis su didžiosiomis metų šventėmis – apie ką jos jums?
 
- Jos yra prasmingos, gyvos. Bet, deja, kunigams tai ir sunkus darbo laikotarpis. (Šypsosi.) Labai daug įsipareigojimų, daug pageidavimų. Kartais tenka „pasiplėšyti“, kad spėtum visur, kur tik nori ir kur reikia.
Tiesa, krikštų sumažėjo, nes ir vaikų šalyje mažiau. Vestuvių žiemą niekas nenori – visi renkasi šiltus, patogius laikotarpius. Bet darbo užtenka – atsiranda eilės prie klausyklų: juk kaip prieš šventes namus valome, taip ir sielą reikia išvalyti. Slaugos ligoninėje irgi turėjau nemažai išpažinčių. Žmonės jau seniai sakė: norėsime prieš šventes.

- O po švenčių? Turbūt irgi antplūdis – ateina nusidėję, persivalgę…
 
- (Juokiasi.) Po švenčių būna nuovargis. Žmogus pavargsta, pinigus išleidžia, pradeda taupyti. Sakome, kad tada mums ateina poilsio laikas – tik ekstriniai atvejai, o visi kiti ilsisi nuo visko, taip pat ir nuo Dievo.
O persivalgymas, beje, tikrai yra nuodėmė. Kas geriau už medikus žino, kad persivalgydamas žmogus kenkia sveikatai? O viskas, kas kenkia mūsų sveikatai, yra nuodėmė prieš įsakymą „Nežudyk“ – persivalgydami po truputį žudome save. Žinoma, prie šventinio stalo užvaldanti pagunda stipresnė – ir protas, ir Dievo įsakymai nueina į antrą planą…
 
- Bet visada po to galima ateiti išpažinties..?
 
- Tikrai taip. Dievas neatstumia nė vieno, jei tik žmogus gailisi. Net didžiausio nusidėjėlio.
 
- Kunige, ar turite naujametinių pažadų? Ar tikite jais?
 
- Kaip tik tam ir yra adventas prieš Kalėdas, gavėnia prieš Velykas – apmąstymo laikas, kai skaičiuojame, kiek įsipareigojome Dievui ir žmonėms. Apgalvojame, pripažįstame, apgailime ir darome naujus pasiryžimus. Tai būdinga visiems – kunigams taip pat.
Apmąsčiau ir šiemet, tik laikausi vienos taisyklės: nežadėk nei sau, nei Dievui to, ko negali garantuoti, kad ištesėsi. Pažadėti galima daug ką, o ištesėti – sunkiau.
 
- Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams sulaukus Naujųjų?
 
- Šviesos! Ieškoti gyvenime šviesos ir net niūriausią dieną atrasti bent porą akimirkų, kuriomis galima pasidžiaugti – kad ir smulkmenomis. Jei širdy nebelieka šviesos ir džiaugsmo, gyvenimas tampa pilkas. O nuolat niūrus, liūdnas žmogus anksčiau ar vėliau pasiligos – ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai.
Ir tai šiandien būdinga ne tik jaunimui. Dažnai sutinkame vyresnių žmonių, kurie sėdi namuose prie televizorių, ieško parduotuvėse nuolaidų ir nesugeba gyvenime įžiūrėti nieko šviesaus. Jie ne tik niūrūs, bet ir pikti. Ypač tie, kurie nepraktikuoja tikėjimo. Šventojo Rašto skaitiniai, kuriuos žmogus girdi atėjęs į Mišias, kiekviena malda kreipia ieškoti džiugių akimirkų – tų mažų Dievo stebuklų kasdienybėje. Tai pagerina ir nuotaiką, ir savijautą.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!