Jolita Vaitkutė: „Prie pietų stalo Grybauskaitės nepiešiu“

Aigustė Tavoraitė
2016-01-18
Jaunoji menininkė Jolita Vaitkutė (20) – dizainerė, komiksų, drabužių, iliustracijų kūrėja. Ji dalyvauja ne tik kūrybinėse dirbtuvėse – savo nuomonę tiesiai šviesiai dėsto ir viešosiose diskusijose. Nenuostabu, baigusi mokyklą Jolita galvojo apie politikės karjerą. Tačiau labiausiai iš Joniškio kilusi mergina išgarsėjo drąsiais piešiniais iš maisto. Siūlydama valgyti daugiau meno kūrėja sako: „Jei kuriama tik dėl to, kad norima išsilieti, tokia meno paskirtis man atrodo menkavertė. Geriau kurti tai, kas kalba, buria, socialiai įpareigoja ir kultivuoja daugiau nei estetinę naudą.“
Jolita Vaitkutė: „Prie pietų stalo Grybauskaitės nepiešiu“
„Mano demonstruojami kūriniai nėra jausmų išliejimas. Tai nėra skundas, mano liūdni meilės išgyvenimai ar nesėkmės. Šitai įdomu ir reikalinga tik man pačiai, o publikai man patinka kalbėti aktualiai ir įdomiai“, - sako menininkė Jolita Vaitkutė.

- Maisto produktais pieši istorines asmenybes, šiandienos žymių žmonių portretus. Kokios reakcijos sulauki, kai šalies vadovą pavaizduoji šaltibarščiais ar duonos trupiniais?
Kai iš šaltibarščių nupiešiau mūsų prezidentę, išreiškiau jai palaikymą, kadangi tuo metu dar negalėjau balsuoti. Taigi jokio neigiamo konteksto nebuvo. Nors kartą, vieno renginio metu, kuriame dalyvavo prezidentė, darbą teko cenzūruoti ir pašalinti iš galerijos.
 
Kai piešiau Putiną, sulaukiau aštresnės reakcijos. Gavau asmeninių žinučių: „Mergaite, niekas Rusijos mylėti tau neliepė“. Mane „užpuolė“ troliai. Tačiau „sveikiesiems“ mano darbai patiko ir kaip tik sulaukiau palaikymo, skatinimo.
 
- Piešiamų asmenybių nesieki pateikti vien su aštriu padažu?
Tikrai ne. Bet visada yra pozicija. Kuriu dėl to, kad noriu kalbėti, išreikšti nuomonę, ir tai yra mano būdas pasiekti žiūrovo akį ar ausį. Kiek ta pozicija būna teigiama, kiek neigiama, sunku pasverti. Juk nėra tik juodo ir balto. Kūryba siekiu kvestionuoti, žiūriu ironiškai ir savikritiškai.
 

Jei vienus žmones piešdama naudoju šokoladą, o kitus – arbatžoles ar trupinius, jokiu būdu nereiškia, kad juos vaizduoju prasčiau ir paprasčiau. Dažniausiai produktus renkuosi pagal asmenį, spalvinę gamą, temą, aplinkybes.
 
- Kaip apskritai kilo sumanymas piešti produktais? 
Mama niekada neleido žaisti su maistu, o aš nuolat maištavau (juokiasi). Juokauju, tiesiog ieškojau naujų piešimo formų. O po ranka tuo metu pasitaikė šokoladas.
 
Matyt, šie mano darbai tiek daug dėmesio ir sulaukė, nes buvo kažkas nauja, šmaikštu ir aktualu. Tai – visomis prasmėmis vartojamas menas.
 
- Laikinumas būdingas šiuolaikiniam menui. Nenori, kad tavo kūriniai išliktų ilgesnį laiką? 
Sunku pasakyti, kas šiandien turi išliekamąją vertę. JPG failas ar bet kokios kitos meno formos kūrinys. Mano kūriniai yra visiškai vartojami, aktualūs ir tinkami sklaidai medijose.
 
Manau, kad meno paskirtis šiandien nesikeičia, tiesiog daugėja formų ir jo panaudojimo būdų. Kai kas yra sukurta žavėtis, kai kas – nustebinti, kai kas – suprasti, vartoti, naudoti, valgyti...
 
Mano demonstruojami kūriniai nėra jausmų išliejimas. Tai nėra skundas, mano liūdni meilės išgyvenimai ar nesėkmės. Šitai įdomu ir reikalinga tik man pačiai, o publikai man patinka kalbėti aktualiai ir įdomiai.
 
Jei kuriama tik dėl to, kad norima išsilieti, tokia meno paskirtis man atrodo menkavertė. Geriau kurti tai, kas kalba, buria, socialiai įpareigoja ir kultivuoja daugiau nei estetinę naudą.
 
- Tavo kūriniai atpažįstami jau ir už Lietuvos ribų, rudenį atstovavai mūsų šaliai „Expo 2015“. Ar greita sėkmė nesvaigina?
Nesijaučiu padariusi nieko, dėl ko galėčiau „perdegti“. Viskas, kas vyksta mano gyvenime – tiesiog didelė pradžia. Sakydama didelė, turiu omenyje, kad daug dalykų patiriu, išbandau pirmą kartą.

 
O maži perkaitimai – kūrėjo dienotvarkės dalis. Tik juos greičiau vadinčiau informacijos kaupimo dienomis. Neįmanoma nuolatos kurti – paraleliai reikia rasti vaizdų, įspūdžių, jausmų, kurie leistų generuoti idėjas.
 
- Sprendžiant iš darbų nesi abejinga savo šaliai. Ką norėtum čia pakeisti?
Būti patriotiškai – tai rūpintis ateitimi ir bendruomene. Man atrodo, kad tai – svarbi mūsų identiteto savybė. Puoselėti savo šalį lygu mylėti save. Laukiu to laiko, kai dabartinius politikus pakeis jaunimas.
 
Mane labiausiai liūdina baimė ir konservatyvumas, visiškas cinizmas ir vangumas švietimo temomis. Sunku suvokti, kodėl valstybės valdyme taip įsišaknijusi bažnyčia, o lytinis švietimas yra labiau moralinė nei sveikatos tema...
 

- O kas tau sudaro sveikatos esmę?
Kartą gulėdama ir medituodama floatariume pagalvojau, kad kūnas tėra įrankis, ir reikia stengtis, kad jis negestų. Priešingu atveju, būni mažiau atviras, ir tavo pagrindinė, esminė energija ir tai, kas tu esi, yra apsunkinama.
 
Taigi, į sveikatą žiūriu taip: ji – pati svarbiausia žmogui. Tiek emocine, tiek fizine prasme. Pati nevartoju kofeino, nikotino, riboju vyno taures renginiuose ir atlieku bent minimalią mankštą. Kurį laiką bėgiojau, dabar ieškau naujų aktyvių pramogų.
 
- Tau veikla – darbas ar kūryba?
Kai kas yra darbas, tačiau didžiąja dalimi man malonu daryti tai, kuo užsiimu, juk tuo gyvenu. Mėgstu kūrybiškai „išprotėti“, bet asmeniniame ir neviešame gyvenime esu visiškai normali. Ir prie pietų stalo nepiešiu Grybauskaitės.
 
Kaip atrodo tavo pietūs? 
Mano pietūs – įvairūs. Mėgstu gaminti ir stengiuosi, kad tai būtų sveika, bei, žinoma, estetiška. Vengiu riebalų, kiaulienos, jautienos. Stengiuosi, kad daržovės sudarytų didžiąją dalį raciono.
 
- Ar įmanoma mūsų krašte iš kūrybos sočiai pavalgyti?
Žinoma, bet reikia būti unikaliu, daug stengtis ir dirbti. Kartais daryti kvailus darbus, bet visada siekti, kad jų būtų kuo mažiau, ir kūrėjas liktų kūrėju.
 
- Pati jautiesi išskirtinė?
Taip, aš esu unikali. Turiu įvairių svajonių. Pamatysite, kai jos išsipildys.


Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    Istorijos dulkes nupūtus: kuo sirgo senojo Vilniaus gyventojai?

    Istorijos dulkes nupūtus: kuo sirgo senojo Vilniaus gyventojai?

    Prieš penkis septynis šimtus metų tomis pačiomis Vilniaus gatvėmis vaikščiojo žmonės. Jie dirbo, valgė, sirgo...
    Gama peilio centre – jau 2 tūkstančiai radiochirurginių operacijų

    Gama peilio centre – jau 2 tūkstančiai radiochirurginių operacijų

    Kauno klinikų Gama peilio centre per septynerius veiklos metus atlikta jau 2 tūkst. stereotaksinių radiochirurginių operacijų. Vie...

    Budinti vaistinė


    Namų vaistinėlės virsta atliekų sandėliu

    Namų vaistinėlės virsta atliekų sandėliu

    Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenimis, pernai Lietuvos gyventojai į vaistines utilizavimui grąžino daugiau nei 47,4 tonos pas...
    Vaistininkai: sąlygos mus verčia zombiais

    Vaistininkai: sąlygos mus verčia zombiais

    „Darbuotojams skauda“, – tokią darbdaviams adresuotą žinią siunčia Vaistinių darbuotojų profesinės sąjungos pirm...

    Sveika šeima


    Kur dėsime senus saulės modulius ir baterijas?

    Saulės jėgainių bumas Lietuvoje tęsiasi jau keletą metų. Tarptautinės atsinaujinančios energijos agentūros (IRENA) ekspertų skaičiavimais, pasaulyje iki 2050 metų gali baigtis beveik 80 milijonų tonų fotovoltinių plokščių eksploatavimo laikas. Kasmet tai gali sudaryti iki 6 milijonų tonų atliekų. „Lietuvos sveikata&ldquo...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Plaukų tyrimas Čilėje kainavo postą

    Čilės finansų viceministras Juanas Pablo Rodríguezas posto neteko po to, kai jo plaukų mėginyje aptikta narkotinių medžiagų pėdsakų. Po kelių dienų prezidentas José Antonio Kastas pasirašė Konstitucijos pataisos projektą, kuris leistų iš pareigų šalinti draudžiamas medžiagas vartojusius politikus. M...

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Garsas, kurio nenorime girdėti
    Henrikas Vaitiekūnas Garsas, kurio nenorime girdėti
    Ko trūksta, kad gimtų daugiau vaikų?
    Gediminas Navaitis Ko trūksta, kad gimtų daugiau vaikų?
    Kokia psichoterapija yra geriausia?
    Paulius Skruibis Kokia psichoterapija yra geriausia?

    Naujas numeris