- Paprastai žinomi žmonės, išgyvenę depresiją, apie tai viešai prabyla tik tada, kai iš negandų jau išsikapsto. Jūs gi kalbate, kai žaizda dar kraujuoja. Drąsus.
- Arba jie tiesiog keičia elgesį. Apie tai žino tik artima aplinka. Žmonės, kuriuos dažnai matome scenoje, atvirkščiai, stengiasi tai hyperkompensuoti kitokiu elgesiu. Turintieji depresinių nuotaikų bando atrodyti linksmi, kad tik neišsiduotų, kas vyksta jų viduje.
Bet kuris gydytojas pasakys – tai nėra išsigelbėjimas. Tai tik savo būklės gilinimas. Už tai visuomenė labai nustemba, kai iš gyvenimo pasitraukia tokie pozityvūs žmonės kaip amžinatilsi Vytautas Šapranauskas. Žmonės nė neįsivaizduoja, kiek daug mums iš ekranų žinomų veidų vaikšto netoli tos ribos, prie kurios priėjo jis.
Kalbant apie drąsą, esu gana privilegijuotoje pozicijoje – nelabai turiu rūpesčio dėl savo reputacijos ir to pasekmių buitiniam gyvenimui. Turiu daug veiklų, bet esu laisvai samdomas kūrybininkas. Viskas būtų kiek kitaip, jei būčiau, tarkime, atsakingas VMI pareigūnas. Jie turi rimto pagrindo jaudintis dėl viešo pasisakymo apie psichoterapiją – tai gali būti karjeros rimbas. Tokio vargo neturiu.
 
- Bet ir jus stebint socialiniuos tinkluose sunkiai galima patikėti, kad šis aktyvus, savimi pasitikintis šaunuolis grumiasi su depresija... 
- Žmonės kitų vaizduojamą gyvenimo modelį supranta, kad tokia jų kasdienybė: viskas sekasi, nuolat keliauja, gyvena tiesiog glamūrinį gyvenimą. Turime išmokti suprasti, kiek tai atspindi tikrovę. Nepaisant to, kad mano gyvenimas turi daug spalvų ir įspūdžių, manęs daug socialiniuose tinkluose, aš vis tiek stebėdamas kitų gyvenimą, tarkime, Jogailos Morkūno, Orijaus Gasanovo, save pagaudavau galvojant: „Žiūrėk, kiek daug žmonės keliauja, o ką aš? Nieko.“ Tai - mąstymo klaida.
 
- Leiskite tiesiog tiesmukai paklausti - dėl ko užpuolė tamsiosios jėgos? Pažink priešą, kaip sakoma. Ar čia ir yra didžioji užduotis, kad savijauta imtų gerėti?
- Kai kurie dalykai atėjo iš vaikystės, nors ji ir nebuvo tokia traumatiška, kad taip stipriai atsilieptų. Su gydytoja jau septynerius metus analizuojame – kaltas sprogiminis mano statuso pasikeitimas, kai iš Didžiosios Britanijos grįžau į Lietuvą. Po šešiolikos metų biurokratinio darbo BBC ir gana anoniminės aplinkos, grįžęs į Lietuvą, kur buvau žinomas tik siaurai auditorijai, ir ėmęs vesti TV laidą, greitai tapau žmogumi, apie kurį visi turėjo nuomonę. Privatumas visiškai išsitrynė. Tai stipriai paveikė ir šeimą - negalėjome ramiai išvykti į Palangą ar Nidą, nes jiems tai buvo nepakeliama. Santuoka ėmė griūti. Nežinojau, kaip man su tuo gyventi, nuo didelio streso atsirado nerimo priepuoliai, depresinė simptomatika.
O aplinkiniai apie šitą situaciją galvoja maždaug taip: „Atvažiavo, sužvaigždėjo ir pavažiavo stogas. Čia - ne depresija. Čia - žvaigždžių liga. Nusileisk ant žemės, susirask fizinį darbą, eik kapot malkų ir viskas praeis.“
 
- Neseniai facebook‘e pasidalinote įžvalga, kad žmonės akivaizdžiai pranašesniam, siekiančiam daugiau dažnai siūlo „susipaprastinti“, bet tai esą tik bandymas save pateisinti, kodėl pats yra „ištižėlis“. Komentatoriai akivaizdu tam pritarė, bet...
- Viena lietuvių bėdų – valstietiška pagarba paprastumui ir panieka profesionalumui. Tai matyti ir kalbant apie skiepus, kai bet kuris baigęs google akademiją ir perskaitęs porą straipsnių jau yra ir virusologas, ir epidemiologas. Tai matyti ir tėvams bendraujant su pedagogais – „motinos širdis geriau žino“. Nepelnytai liaupsiname liaudiškas priemones, esą viską pagydyti gali arba šimtas gramų šnapso, arba karšta arbata su medumi. Mano tėvas, onkologinę ligą užuot gydęsis pas specialistus, patikėjo ją visokiems ekstrasensams. Tai jį pribaigė sulaukus vos 53-ejų.
O psichiatras, kad gautų licenciją, baigia sudėtingus ir ilgus mokslus, bet žmonės vis tiek į psichoterapiją rimtai nežiūri – mano, kad tai lengvatikių mulkinimas, kaip ir mus vis apgaudinėjanti farmacijos mafija.
 
- Psichoterapiją lankote septintus metus. Valstybė gi kompensuoja dešimt seansų ir jau manyk sveikas.
- Dešimt valandų pakanka tik susipažinti su specialistu ir įeiti į kontekstą. Konsultacijų valandos turėtų būti skaičiuojamos šimtais, nes tai - itin lėtas gydymo procesas. Be abejo, tai kainuoja didelius pinigus. Kad galėtum sau tai leisti, pajamos turi būti didesnės nei vidutinės. O lietuviams viskas, kas per brangu, yra nesąmonė. Be to, mums būdinga manyti, kad pagalbos ieško tik silpni. Bet juk nesakome, kad tas, kuris eina pasidaryti dantų higienos ar išsitraukti supūliavusio danties, yra ištižėlis ir mėmė. Tačiau kai tai susiję su psichine sveikata, žmonės bijo pasirodyti aplinkiniams silpni. Tai sugrąžina mane prie pirmojo jūsų klausimo, iš kur ta drąsa kalbėti apie depresiją, kai dar bandau su ja susidoroti. Noriu, kad pagaliau pakeistume šį mentalitetą.
 
- Visiems mielas nebūsi: per kukliai apsirengsi – prasčiokas, išsipustysi – kas per pachazucha... 
- Tai akivaizdžiai pastebiu nuolat važinėdamas į JAV. Ten tavo skirtumai – tavo stiprybė. Jie visų pirma nori parodyti savo išskirtinumą. Nėjimas su minia ten yra tavo medalis. Lietuviai šlovina paprastumą, net kalbant apie darbą su savo dvasiniu pasauliu. Nekreipk dėmesio, maždaug. Lyg būtų įmanoma. Bet ne šarvus reikia užsiauginti, o savyje surasti kambarėlį, į kurį galėtum įsileisti tuos neigiamus, nerimą keliančius dalykus, neigiamas emocijas, baimes ir juos saugiai apžiūrėti, susipažinti. Tačiau, kad jį įsirengtum ir išmoktum priartėti prie tų dalykų, kurie atrodo tokie baisūs, reikalinga specialisto pagalba. Labai mažai žmonių turi įgimtą emocinį intelektą, kad tai sugebėtų patys.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!