Mo­ko­si iš ge­riau­sių­jų
Pir­mą kar­tą Klai­pė­do­je su­reng­tos Ma­yo kli­ni­kos moks­lo die­nos. Pa­sak uos­ta­mies­čio me­di­kų, tai - pui­ki ga­li­my­bė pa­si­sem­ti ži­nių bei pa­žvelg­ti, kaip ga­li at­ro­dy­ti ryt­die­nos me­di­ci­na. Ma­yo kli­ni­ka ne pir­mus me­tus pri­pa­žįs­ta­ma vie­na ge­riau­sių gy­dy­mo įstai­gų pa­sau­ly­je.

---

 
Apie kliniką
Ma­yo kli­ni­ką XIX a. Mi­ne­so­tos vals­ti­jos pa­kraš­ty­je, Ro­čes­te­ry­je, įkū­rė dak­ta­ras Vil­ja­mas V. Ma­yo ir du jo sū­nūs chi­rur­gai.
Ma­yo kli­ni­ka vie­na pir­mų­jų pa­sau­ly­je ėmė dirb­ti pa­gal moks­lo, stu­di­jų ir kli­ni­ki­nės prak­ti­kos vie­no­vės prin­ci­pą.
Šian­dien kli­ni­ka lai­ko­ma gy­dy­mo, moks­lo ir mo­ky­mo įstai­gos eta­lo­nu ne tik JAV, bet ir pa­sau­ly­je.

---

 
„Kad iš Ma­yo kli­ni­kos at­vy­ko to­kie me­di­ci­nos ko­ri­fė­jai, ku­rie ben­dra­dar­biau­ja su Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nės li­go­ni­nės me­di­kais, svar­bus lai­mė­ji­mas uos­ta­mies­čiui, o kar­tu ir Lie­tu­vai. At­ei­ty­je no­rė­tų­si, kad mū­sų įstai­ga tap­tų ro­bo­ti­nės chi­rur­gi­jos cen­tru ne tik Bal­ti­jos ša­ly­se, bet ir Ry­tų Eu­ro­po­je“, - kon­fe­ren­ci­jo­je tei­gė Klai­pė­dos mies­to me­ro pa­va­duo­to­jas Arū­nas Barb­šys.
Kaip tei­gia Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nės li­go­ni­nės vyr. gy­dy­to­jas prof. Vin­sas Ja­nu­šo­nis, ir pats lan­kę­sis Ma­yo kli­ni­ko­je, tai - gar­siau­sia ir ge­riau­sia pri­pa­žįs­ta­ma įstai­ga, pa­sau­ly­je tu­rin­ti pa­da­li­nių tin­klą. Pa­klaus­tas, ko vi­lia­si iš šios kon­fe­ren­ci­jos, va­do­vas sa­kė, jog pa­grin­di­nis tiks­las - su­ži­no­ti ką nors nau­jo bei nau­din­go, kad vė­liau tai bū­tų ga­li­ma pri­tai­ky­ti tei­kiant pa­slau­gas mū­sų pa­cien­tams. Pa­sak pro­fe­so­riaus, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nė li­go­ni­nė tu­ri stip­rias ko­lop­rok­to­lo­gų, chi­rur­gų ko­man­das, to­dėl kon­fe­ren­ci­ja - ne­ei­li­nis ren­gi­nys, su­tei­kian­tis ga­li­my­bę su­ži­no­ti nau­jo­ves.
 

„Tu­ri­me vi­zi­ją tap­ti vie­na ge­riau­sių li­go­ni­nių Bal­ti­jos ša­ly­se ir jos tiks­lin­gai sie­kia­me. Su­kū­rė­me aukš­to ly­gio molekulinę ge­ne­ti­nę la­bo­ra­to­ri­ją, ku­ri yra pa­grin­di­nė ba­zė  in­di­vi­du­a­li­zuo­tam gy­dy­mui kai kuriose srityse. Kol kas esa­me to­kie vie­nin­te­liai, tad mė­gi­nių su­lau­kia­me ir iš Kau­no, ir iš Vil­niaus ko­le­gų. Per­nai pir­mie­ji Bal­ti­jos ša­ly­se įdie­gė­me ro­bo­ti­nę chi­rur­gi­ją. No­ri­me bū­ti ge­riau­si, to­dėl ir mo­ko­mės iš ge­riau­sių­jų“, - sa­ko Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nės li­go­ni­nės vyr. gy­dy­to­jas prof. Vin­sas Ja­nu­šo­nis.

  
Gy­dy­to­jas pri­pa­žįs­ta, kad Ma­yo kli­ni­kos fi­nan­si­nės ga­li­my­bės - kur kas ge­res­nės, ir mes per ar­ti­miau­sius me­tus to­kių tik­rai dar ne­tu­rė­si­me, ta­čiau, li­go­ni­nės va­do­vo įsi­ti­ki­ni­mu, pri­va­lo­me steng­tis. „Dar tu­ri­me kur to­bu­lė­ti. Pa­vyz­džiui, kal­bant apie ro­bo­ti­nę chi­rur­gi­ją, Ma­yo kli­ni­ko­je pro­sta­tos vė­žio ope­ra­ci­jos be­veik šim­tu pro­cen­tų at­lie­ka­mos ro­bo­tais. Jie tu­ri dvi­de­šim­ties me­tų pa­tir­tį, mes gi žen­gia­me pir­muo­sius žings­nius. Vis dėl­to mū­sų me­di­ci­na yra aukš­to ly­gio ir ei­lių pas mus, jei pa­ly­gin­tu­me su la­biau pa­žen­gu­sio­mis ša­li­mis, nė­ra. To­dėl pa­cien­tai ga­li jaus­tis ra­mūs ir sau­gūs bei pa­si­ti­kė­ti ša­lies me­di­kais.
 
Kaip Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nė li­go­ni­nė at­ro­do ki­tų gy­dy­mo įstai­gų kon­teks­te? La­bai ne­blo­gai: dau­ge­ly­je sri­čių esa­me pir­mi pra­dė­ję tai­ky­ti mo­der­nias tech­no­lo­gi­jas, tu­ri­me to­kių pa­slau­gų, ku­rias tei­kia­me vie­nin­te­liai ša­ly­je, teigia prof. V.Ja­nu­šo­nis ir pri­du­ria jog, li­go­ni­nė vi­suo­met in­ves­ta­vo į mo­der­nais tech­no­lo­gi­jas, lei­džian­čias tau­so­ti me­di­kų dar­bą bei teik­ti kuo ko­ky­biš­kes­nes pa­slau­gas. Tur­būt ne­la­bai kas ir pa­me­na, kad bū­tent Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nė li­go­ni­nė pir­mo­ji Lie­tu­vo­je pra­dė­jo nau­do­ti dau­gi­ni­mo apa­ra­tą, ku­ris už­ėmė pen­kias­de­šim­ties kvad­ra­ti­nių met­rų pa­tal­pą, pir­mie­ji pra­dė­jo nau­do­ti vien­kar­ti­nes medicinines pirš­ti­nes, ku­rias pa­tys ir ga­mi­no. Čia at­si­ra­do ir la­ze­ri­nė chi­rur­gi­ja, o ben­dra­dar­biau­jant su ko­le­go­mis iš Šve­di­jos vie­ni pir­mų­jų pra­dė­jo są­na­rių transp­lan­ta­ci­jas, per­nai pir­mie­ji Bal­ti­jos ša­ly­je pra­dė­jo ro­bo­ti­nę chi­rur­gi­ją. Pa­sak, prof. V.Ja­nu­šo­nio, sve­tur li­go­ni­nės, ku­rios ne­in­ves­tuo­ja į ro­bo­ti­nę chi­rur­gi­ją, net nu­nyks­ta. „Pa­sau­ly­je ro­bo­ti­nė chi­rur­gi­ja di­dė­ja ge­o­met­ri­ne pro­gre­si­ja, ji tampa „auksiniu standartu“, o pa­cien­tai ren­ka­si gy­dy­mo įstai­gas, siū­lan­čias šiuo­lai­kiš­kas pa­slau­gas“, - sa­ko prof. V.Ja­nu­šo­nis.
  

„Ro­bo­ti­nė chi­rur­gi­ja gy­dant ko­lo­rek­ta­li­nes li­gas tam­pa ru­ti­ni­ne tiek Ma­yo kli­ni­ko­se, tiek ir dau­gu­mo­je ki­tų JAV kli­ni­kų. Per­nai Ma­yo kli­ni­ko­se pra­dė­tos ro­bo­ti­nės vie­no pjū­vio tie­sio­sios žar­nos na­vi­ko pa­ša­li­ni­mo ope­ra­ci­jos. Re­zul­ta­tai kol kas pui­kūs ir to­kių ope­ra­ci­jų at­lik­ta apie pen­kis šim­tus“, - sa­ko Ma­yo kli­ni­kos Ko­lo­rek­ta­li­nei kli­ni­kai va­do­vau­jan­tis dr. Da­vid Lar­son.

  
Šiai min­čiai pri­ta­ria ir vie­nas kon­fe­ren­ci­jos da­ly­vių dr. Da­vid Lar­son, ku­ris pri­pa­žįs­ta­mas kaip vie­nas ge­riau­sių ko­lo­rek­ta­li­nės ir ro­bo­ti­nės chi­rur­gi­jos spe­cia­lis­tų bei va­do­vau­jan­tis Ma­yo kli­ni­kos ko­lo­rek­ta­li­nei kli­ni­kai. „Li­go­ni­nės JAV ver­ti­na­mos pa­gal įvai­rius veiks­nius, įskai­tant pa­cien­tų mir­tin­gu­mo ro­dik­lį, slau­gą, gy­dy­to­jų ir slau­gy­to­jų per­so­na­lą, gy­dy­mo stan­dar­tus, pa­slau­gas pa­cien­tams, tech­no­lo­gi­jas ir re­pu­ta­ci­ją. Čia pa­cien­to in­te­re­sai tu­ri rū­pė­ti nuo­lat.
Šiuo­lai­ki­nės ko­lop­rok­to­lo­gi­jos kryp­tis – kuo ma­žes­ni pjū­viai, idant mak­si­ma­liai grei­tai pa­cien­tas ga­lė­tų už­si­im­ti įpras­ti­ne veik­la. Ro­bo­ti­nė chi­rur­gi­ja gy­dant ko­lo­rek­ta­li­nes li­gas tam­pa ru­ti­ni­ne tiek Ma­yo kli­ni­ko­se, tiek ir dau­gu­mo­je ki­tų JAV kli­ni­kų. Per­nai Ma­yo kli­ni­ko­se pra­dė­tos ro­bo­ti­nės vie­no pjū­vio tie­sio­sios žar­nos na­vi­ko pa­ša­li­ni­mo ope­ra­ci­jos. Re­zul­ta­tai kol kas pui­kūs ir to­kių ope­ra­ci­jų at­lik­ta apie pen­kis šim­tus“, - sa­ko dr. D.Lar­son.

---

 
Interviu
Į klau­si­mą, kaip at­ei­ty­je gy­dy­si­me on­ko­lo­gi­nes li­gas, Tarptautinės kolorektalinių chirurgų draugijos išrinktasis prezidentas, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nės li­go­ni­nės Chi­rur­gi­jos de­par­ta­men­to va­do­vas prof. ha­bil. dr. Na­ri­man­tas Eval­das Sa­ma­la­vi­čius at­sa­kė: „Ma­nau, kad at­ra­si­me pro­tin­ges­nius bū­dus šioms pro­ble­mos spręs­ti. Da­bar gy­do­me pa­sek­mes, at­ei­ty­je, ti­kiuo­si, ga­lė­si­me gy­dy­ti prie­žas­tį.“
 
- Pra­dė­kim nuo to, kaip kie­čiau­sia pa­sau­lio kli­ni­ka su­si­do­mė­jo to­kia ne­di­de­le ša­li­mi kaip Lie­tu­va?
- Taip, Ma­yo kli­ni­ka yra pa­sau­li­nės me­di­ci­nos Me­ka. O vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad prieš try­li­ka me­tų lai­mė­jau pres­ti­ži­nį Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų ko­lo­rek­ta­li­nių chi­rur­gų draugijos ap­do­va­no­ji­mą. Man tai bu­vo di­de­lė gar­bė. Lai­mė­jęs ga­lė­jau pa­si­rink­ti sta­žuo­tę bet ku­rio­je JAV li­go­ni­nė­je.     Pa­si­rin­kau Ma­yo kli­ni­ką.
 
- Kaip su­pran­tu, bu­vo­te pir­mas lie­tu­vis, lai­mė­jęs to­kį ap­do­va­no­ji­mą, ir pir­mas lie­tu­vis, ku­ris sta­ža­vo­si Ma­yo kli­ni­ko­je. Ko­kį įspū­dį pa­li­ko li­go­ni­nė ir kaip už­si­mez­gė to­les­nis ben­dra­dar­bia­vi­mas?
- Įspū­dį pa­da­rė pa­ky­lė­ta aka­de­mi­nė dva­sia. Be to, bu­vau nu­ste­bęs, kad žmo­gus, at­vy­kęs iš ne­di­de­lės ša­lies, ir tuo­met dar ga­na jau­nas chi­rur­gas, bu­vo pri­im­tas aukš­čiau­siu ly­giu. Ga­lė­jau do­mė­tis, kuo tik no­rė­jau. Ben­drau­jant su tuo­me­ti­niu Ma­yo kli­ni­kos Ko­lo­rek­ta­li­nio vė­žio pa­da­li­nio va­do­vu Bru­ce Wolff ki­lo min­tis, o ko­dėl gi ne­trans­for­ma­vus kli­ni­kos spe­cia­lis­tų ži­nių lo­by­no į mū­sų ša­lį? Taip po me­tų (2007 m. - red. past.) įvy­ko pir­mo­sios Ma­yo kli­ni­kos die­nos Lie­tu­vo­je, ku­rios bu­vo itin sėk­min­gos.
 
- Klai­pė­da Ma­yo kli­ni­kos die­noms pa­si­rink­ta pir­mą kar­tą. Koks jų tiks­las?
- Kas po­rą me­tų su­tei­kia­me ga­li­my­bę gy­dy­to­jams iš Lie­tu­vos su­ži­no­ti nau­jie­nas, šiuo at­ve­ju sto­ro­sios žar­nos vė­žio chi­rur­gi­jos sri­ty­je, ne­iš­vyks­tant iš ša­lies. Be to, try­li­ka me­tų trun­kan­tis ben­dra­dar­bia­vi­mas lei­džia mū­sų gy­dy­to­jams vyk­ti į sta­žuo­tes Ma­yo kli­ni­ko­je. Tai nė­ra taip pa­pras­ta, kaip ga­li pa­si­ro­dy­ti iš šo­no. Da­bar yra dau­giau nei de­šimt gy­dy­to­jų, ku­rie sta­žuo­tė­je šio­je kli­ni­ko­je pra­lei­do me­tus, pus­me­tį ar ke­lis mė­ne­sius. Gau­tas ži­nias jie re­a­li­zuo­ja Klai­pė­dos, Kau­no, Vil­niaus li­go­ni­nė­se. Ma­no nuo­mo­ne, tai ypač svar­bi ben­dra­dar­bia­vi­mo da­lis. To­kios die­nos Lie­tu­vo­je vyks­ta jau penk­tą kar­tą, o Klai­pė­do­je, kaip tei­sin­gai pa­ste­bė­ta, - pir­mą. Tie­sa, kas po­rą me­tų vyks­tan­čios kon­fe­ren­ci­jos evo­liu­cio­na­vo. Mums pa­vyks­ta pri­trauk­ti ir spe­cia­lis­tus iš Eu­ro­pos, ku­rie sta­ža­vo­si Ma­yo kli­ni­ko­je, o grį­žę dirb­ti na­mo ta­po ko­lo­rek­ta­li­nės chi­rur­gi­jos ly­de­riais. Tai, ma­nau, ren­gi­niui su­tei­kia tam tik­rą ko­lo­ri­tą. Tie žmo­nės - tar­si kli­ni­kos auk­lė­ti­niai. Be­je, Lie­tu­vo­je taip pat au­ga Ma­yo kli­ni­kos auk­lė­ti­nių. Per try­li­ka me­tų dau­giau nei de­šimt ša­lies gy­dy­to­jų sta­ža­vo­si šio­je kli­ni­ko­je. Pa­grin­di­nis tiks­las yra kei­ti­ma­sis ži­nio­mis bei šios sri­ties po­pu­lia­ri­ni­mas.
 
- Kei­ti­ma­sis ži­nio­mis, ži­no­ma, pui­ku. Ta­čiau šios kli­ni­kos me­ti­nis biu­dže­tas pri­lygs­ta Lie­tu­vos biu­dže­tui. Tai­gi šiuo at­ve­ju ky­la klau­si­mas, kiek tų ži­nių ga­li­te pri­tai­ky­ti prak­ti­ko­je?
- Gal­būt at­ro­do, kad ko­le­gos iš Ma­yo kli­ni­kos pa­teik­da­mi pa­vyz­džius kal­ba tik apie sa­vo pa­tir­tį, bet iš tik­rų­jų, ka­dan­gi jie yra avan­gar­di­nė li­go­ni­nė, ta jų pa­tir­tis lai­kui bė­gant ta­po mū­sų vi­sų pa­tir­ti­mi. Dau­ge­ly­je sri­čių bū­tent jie pra­dė­jo tai­ky­ti nau­jo­ves, gal­būt kar­tais ne­ti­kė­tus spren­di­mus ar at­ra­di­mus. Pa­vyz­džiui, kon­fe­ren­ci­jos me­tu mi­nė­ti at­ve­jai dėl opi­nio ko­li­to ar ta pa­ti ro­bo­ti­nė chi­rur­gi­ja. Dau­ge­liu at­ve­ju bū­tent jie yra tų me­to­dų, ku­riuos šian­dien uni­ver­sa­liai pri­pa­žįs­ta­me, at­ra­dė­jai. Ži­no­ma, jų fi­nan­si­nės ga­li­my­bės yra kur kas di­des­nės nei mū­sų. Bet mums tai yra sie­kia­my­bė. Tiek fi­nan­siš­kai, tiek tech­no­lo­giš­kai jie yra prie­ky­je mū­sų, bet šių kon­fe­ren­ci­jų tiks­las pa­ro­dy­ti, ko­kia ga­li bū­ti ryt­die­na.
 
- Na, tech­no­lo­giš­kai gal ir esa­me ne­blo­gai ap­si­šar­va­vę. Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nė li­go­ni­nė taip pat tu­ri ro­bo­ti­nę chi­rur­gi­ją, dėl ku­rios ky­la įvai­riau­sių kal­bų, esą tai ir per bran­gu, ir ne­su­ku­ria to­kios pri­dė­ti­nės ver­tės. Ko­kia mū­sų pa­tir­tis?
- Ko­le­gos iš JAV nau­do­ja Da Vinci  ro­bo­ti­nę sistemą, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nė li­go­ni­nė tu­ri­ Senhance  robotinę sistemą.  Mums ji lei­džia ope­ra­ci­jas at­lik­ti ne­daug vir­ši­jant li­go­nių ka­sų nu­ma­ty­tą ope­ra­ci­jų įkai­nį. Ta­čiau svar­biau­sia tai, kad dėl šios no­va­to­riš­kos chi­rur­gi­jos ga­li­me teik­ti ko­ky­biš­kes­nes svei­ka­tos pa­slau­gas gy­ven­to­jams. Taip pat trum­pin­ti li­go­nių hos­pi­ta­li­za­ci­jos truk­mę, ma­žin­ti po­ope­ra­ci­nių kom­pli­ka­ci­jų skai­čių, už­tik­rin­ti grei­tes­nę re­a­bi­li­ta­ci­ją ir grį­ži­mą prie įpras­ti­nės veik­los, ma­žin­ti ne­dar­bin­gu­mo lai­ką ir vis daž­niau iš­veng­ti il­ga­lai­kio ne­įga­lu­mo. O on­ko­lo­gi­jos sri­ty­je, be mi­nė­tų pri­va­lu­mų, dar ir pa­ge­rin­ti re­zul­ta­tus, pail­gin­ti iš­gy­ve­na­mu­mą. Kol kas mes dar kau­pia­me pa­tir­tį ir su­dė­tin­gų iš­pli­tu­sių li­gos at­ve­jų ne­ope­ruo­ja­me, ta­čiau, kaip ro­do Ma­yo kli­ni­kos gy­dy­to­jų pa­tir­tis, tai tu­ri di­de­lės per­spek­ty­vos. Reikš­min­ga ir tai, kad at­si­ve­ria di­džiu­liai ho­ri­zon­tai plė­to­jant me­di­ci­nos moks­lą, at­lie­kant nau­jus kli­ni­ki­nius ty­ri­mus ir taip pri­si­de­dant prie pa­sau­lio me­di­ci­ni­nės li­te­ra­tū­ros lo­by­no. Ne­abe­jo­ju, kad per ke­le­rius at­ei­nan­čius me­tus ro­bo­ti­ne chi­rur­gi­ja ga­lės pa­si­džiaug­ti ir ki­tos Lie­tu­vos gy­dy­mo įstai­gos. Tai tie­siog ne­iš­ven­gia­ma.
 
- Mes daž­nai sa­ve mėgs­ta­me nu­ver­tin­ti sa­ky­da­mi, kad sve­tur vis­kas ge­riau. Ar ato­trū­kis tarp Va­ka­rų me­di­ci­nos ir mū­sų la­bai di­de­lis?
- To­bu­lė­ja­me mes spar­čiai. Ge­rė­ja on­ko­lo­gi­nių vais­tų pri­ei­na­mu­mas, chi­rur­gi­ja, tad tas ato­trū­kis jau tik­rai ne­be toks ryš­kus, kaip bu­vo prieš tris­de­šimt me­tų. Ži­no­ma, chi­rur­gi­jo­je, kaip ir vi­so­je me­di­ci­no­je, svar­bu vis­kas: tech­no­lo­gi­jos, fi­nan­sa­vi­mas. Ta­čiau šiuo at­ve­ju yra svar­bes­nė min­tis, tai yra, kad mes į tą pa­tį re­zul­ta­tą ga­li­me pa­siek­ti ir su šiek tiek kuk­les­nė­mis ga­li­my­bė­mis. Ko­le­gos iš Ma­yo kli­ni­kos yra kur kas ge­riau fi­nan­siš­kai ap­gin­kluo­ti, bet ir mes ga­li­me pa­siek­ti pa­na­šių re­zul­ta­tų. Kon­fe­ren­ci­jos me­tu kal­bė­ta apie chi­rur­gi­nes in­ter­ven­ci­jas pa­si­te­kus ro­bo­ti­nę chi­rur­gi­ją esant pir­mi­niam, iš­pli­tu­siam ar re­ci­dy­vuo­jan­čiam vė­žiui. Tą ga­li­me pa­da­ry­ti ir be ro­bo­to, tie­sa, šiek tiek la­biau trau­muo­da­mi pa­cien­tą, tai yra il­gin­da­mi gi­ji­mo lai­ką. Vis dėl­to es­mė ta, kad or­ga­ni­zuo­tų Moks­li­nių die­nų me­tu nu­sa­ko­mos gai­rės, kur link tu­ri­me ei­ti. Be to, ap­ta­ria­mos me­to­di­kos lei­džia at­kreip­ti dė­me­sį, ko­kių re­zul­ta­tų ga­li­me pa­siek­ti nau­do­da­mi vie­ną ar ki­tą bū­dą. Dar vie­nas svar­bus mo­men­tas - kon­fe­ren­ci­jų me­tu ga­li­me pa­si­tik­rin­ti, ar ei­na­me tei­sin­gu ke­liu. Gy­dy­to­ja Hei­di Chua pri­sta­tė pra­ne­ši­mą, ap­iman­tį spren­di­mo bū­dus dėl su­dė­tin­gų ir re­tų fis­tu­lių ope­ra­ci­nių me­to­di­kų. Jie vis­ką at­lie­ka pa­na­šiai kaip ir mes. Kai pa­tir­tis su­tam­pa, ga­li bū­ti tik­ras, jog ei­ni tei­sin­gu ke­liu.
 
- Ko­kie mū­sų ro­dik­liai kal­bant apie sto­ro­sios žar­nos vė­žį? Gal tu­ri­me kuo pa­si­džiaug­ti?
Iš es­mės tu­ri­me vie­ną ne­pa­lan­kų da­ly­ką – sto­ro­sios žar­nos vė­žio at­ve­jų skai­čius pa­ma­žu au­ga. Nors šiuo me­tu vi­suo­se mies­tuo­se vei­kia pre­ven­ci­nė sto­ro­sios žar­nos vė­žio pro­gra­ma. Ži­no­ma, jos re­zul­ta­tų mus rei­kės pa­lauk­ti de­šimt­me­tį. Di­džiau­sia pro­ble­ma, kad di­dži­ą­ją da­lį su­sir­gi­mų diag­no­zuo­ja­me li­gai jau pa­žen­gus – tre­čios, ket­vir­tos sta­di­jos. Tuo­met tiek chi­rur­gams, tiek on­ko­lo­gams dar­bas tam­pa ke­lis kar­tus su­dė­tin­ges­nis ir vi­sa tai le­mia pras­tes­nius re­zul­ta­tus. Ta­čiau kar­tu su ko­le­go­mis iš skir­tin­gų li­go­ni­nių at­lik­tas ty­ri­mas ro­do, kad bent di­džio­sio­se li­go­ni­nė­se si­tu­a­ci­ja ge­rė­ja. Pa­ly­gi­nus šian­die­nos ir prieš de­šimt­me­tį su­rink­tus duo­me­nis ma­ty­ti, kad re­zul­ta­tai ge­rė­ja. Va­di­na­si, ge­riau gy­do­me, to­bu­lė­ja ir chi­rur­gi­ja. Tai­gi čia tu­ri­me kuo ap­si­džiaug­ti. 

---

 
Komentaras
Prof. Bru­ce Wolff, Ma­yo kli­ni­ka:

- Pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se dėl vei­kian­čių ko­lo­nos­ko­pi­jos pa­tik­ros pro­gra­mų nu­sta­to­ma anks­ty­vų li­gos at­ve­jų, ku­rie ga­na leng­vai gy­do­mi. Ar­ba gy­dy­to­jai tu­ri pla­tes­nes ga­li­my­bes pa­dė­ti pa­cien­tams. No­riu pa­sa­ky­ti, kad sto­ro­sios žar­nos vė­žys, jei lai­ku diag­no­zuo­ja­mas, yra iš­gy­do­mas. Ta­čiau ten­den­ci­jos ro­do, jog ser­ga­mu­mas sto­ro­sios žar­nos vė­žiu au­ga dau­ge­ly­je ša­lių. Tai su­si­ję su dau­ge­liu as­pek­tų: ge­res­ne diag­nos­ti­ka, be­si­kei­čian­čia mi­ty­ba, pa­si­kei­tu­siu gy­ve­ni­mo bū­du ir dau­ge­liu ki­tų da­ly­kų. Tai­gi ir šios kon­fe­ren­ci­jos vie­na da­lių yra ta, kad da­li­ja­mės pa­tir­ti­mi, ben­drai ieš­ko­me spren­di­mų. Ma­yo kli­ni­ko­je mes vi­si kar­tu ieš­ko­me ge­riau­sių ope­ra­ci­jos bū­dų, ta­čiau ne­ven­gia­me nu­ro­dy­ti ir tų, ku­rie ne­pa­si­tei­si­no, nes vi­si dir­ba­me ben­dram tiks­lui.

---

 
Nuomonė
Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to chi­rur­gas on­ko­lo­gas doc. dr. Aud­rius Duls­kas: 

- Pa­si­da­li­nau mū­sų ša­lies pa­tir­ti­mi bei ap­žvel­giau re­zul­ta­tus ir pro­ble­mas, su ku­rio­mis su­si­du­ria­me. Tie­sio­sios žar­nos vė­žio gy­dy­mo auk­so stan­dar­tas yra ope­ra­ci­ja, ta­čiau maž­daug 90 pro­cen­tų žmo­nių po šios ope­ra­ci­jos tu­ri tuš­ti­ni­mo­si dis­funk­ci­ją. Ji pras­čiau­sia pir­mus dve­jus me­tus ir, kaip ro­do tiek mū­sų, tiek už­sie­nio ko­le­gų ty­ri­mų re­zul­ta­tai, pra­ėjus dau­giau nei pen­ke­riems me­tams po ope­ra­ci­jos pen­kias­de­šim­čiai pro­cen­tų pa­cien­tų tuš­ti­ni­mo­si dis­funk­ci­ja iš­lie­ka. Ką tai reiš­kia? Žmo­gus iki de­šim­ties kar­tų per die­ną ei­na į tu­a­le­tą. Daž­nu at­ve­ju iki jo ten­ka bėg­ti. Jei kaž­kur iš­va­žiuo­ji, tu­ri tiks­liai ži­no­ti, kur yra tu­a­le­tas. Tai la­bai ap­ri­bo­ja ir blo­gi­na žmo­nių gy­ve­ni­mo ko­ky­bę: vie­ni už­si­da­ro na­muo­se, ki­ti gi su­si­tai­ko - nau­do­ja įvai­rius kamš­čius. Tai - di­de­lė pro­ble­ma, to­dėl ir gims­ta pa­siū­ly­mai, kaip iš­sau­go­ti or­ga­nus. De­ja, kol kas vie­no spren­di­mo nė­ra, o vi­si siū­ly­mai su­si­ję su nau­jų me­to­dų ieš­ko­ji­mu. Tiek ame­ri­kie­čiai, tiek ir ko­le­gos pran­cū­zai, ku­rie ir da­ly­va­vo kon­fe­ren­ci­jo­je, šio­je sri­ty­je yra at­li­kę po­rą ran­do­mi­zuo­tų kli­ni­ki­nių ty­ri­mų, pa­ro­džiu­sių, jog ga­li­ma ban­dy­ti iš­sau­go­ti tie­si­ą­ją žar­ną. Tai nė­ra gy­dy­mo me­to­das, tin­kan­tis vi­siems pa­cien­tams, at­ei­ty­je rei­kia ieš­ko­ti ki­tų me­to­dų, ku­rie tik­tų di­des­nei da­liai pa­cien­tų, kad ga­lė­tu­me iš­veng­ti tie­sio­sios žar­nos ša­li­ni­mo. Vie­na iš nau­jo­vių, pri­sta­ty­tų kon­fe­ren­ci­jo­je, - Da­vid Lar­son vie­no pjū­vio ro­bo­ti­nė chi­rur­gi­ja. Tie­sa, mums to­kių ga­li­my­bių teks dar šiek tiek luk­te­lė­ti.  
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!