Įtraukusis ugdymas – svarbus šiuolaikinės mokyklos principas, tačiau jo įgyvendinimas reikalauja ne tik gerų ketinimų, bet ir tinkamai veikiančios pagalbos sistemos. Šiandien turime atvirai kalbėti apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria mokytojai, kaip užtikrinamas visų klasės mokinių saugumas ir kodėl dalis atsakomybės už sistemines problemas vis dar tenka vienam pedagogui.
Apie mokyklą, kurioje kiekvienas vaikas turi galimybę mokytis, tobulėti, jaustis priimtas ir gauti jo poreikius atitinkančią pagalbą, kalbame kaip apie savaime suprantamą šiuolaikinio švietimo siekiamybę.
Tačiau kalbėdami apie įtraukųjį ugdymą pernelyg dažnai apsiribojame deklaruojamais tikslais ir formaliais įgyvendinimo rodikliais. Kur kas rečiau nagrinėjame, kaip šie principai įgyvendinami kasdienėje mokyklos praktikoje: ar kiekvienoje klasėje pakanka specialistų, ar mokytojas turi realias galimybes suteikti individualią pagalbą skirtingų poreikių turintiems vaikams, ar užtikrinamas visų mokinių saugumas ir ar pačiam mokytojui sudaromos sąlygos dirbti emociškai bei fiziškai saugioje aplinkoje?
Manau, kad būtent šie klausimai turėtų tapti diskusijos apie įtraukiojo ugdymo kokybę pagrindu, nes tik įvertinę realią mokyklų kasdienybę galime suprasti, ar deklaruojami tikslai iš tiesų įgyvendinami.
Saugumas ir gerovė – visos mokyklos bendruomenės atsakomybė
Mokyklos bendruomenę sudaro įvairios grupės – mokiniai, jų tėvai, mokytojai ir administracija. Kiekvieno bendruomenės nario savijauta ir galimybė tinkamai atlikti savo vaidmenį turi tiesioginės įtakos ugdymo proceso kokybei.
Mokyklų kasdienybėje pasitaiko situacijų, kai dėl mokinių elgesio ir emocijų sunkumų kyla rimtų iššūkių. Mokytojai gali patirti fizinius sužalojimus, psichologinį smurtą, jų asmeniniai daiktai gali būti sugadinami. Pamokų metu pasitaiko intensyvių elgesio protrūkių, kuriems suvaldyti reikia papildomų kompetencijų, laiko ir specialistų pagalbos. Tokie įvykiai veikia visus tiesiogiai juose dalyvaujančius asmenis. Jie sutrikdo pamokas, didina kitų mokinių emocinę įtampą, apsunkina mokymosi procesą, keičia visos klasės mikroklimatą ir kelia tėvų susirūpinimą.
Svarbu suprasti, kad tokiose situacijose nėra vienos pusės, kurios interesai būtų svarbesni už kitų. Vaikas, patiriantis elgesio ar emocinių sunkumų, turi teisę į tinkamą pagalbą. Kiti klasės mokiniai turi teisę į saugią mokymosi aplinką. Mokytojas turi teisę į saugią darbo vietą ir galimybę vykdyti savo profesines pareigas.
Tai tarpusavyje susiję dalykai. Jeigu neužtikriname vieno iš jų, ilgainiui nukenčia visa mokyklos bendruomenė. Deja, praktikoje dažnai susiduriama su situacija, kai mokytojui tenka atsakomybė už visų šių interesų suderinimą ir planuojamą rezultatą, nors tam nėra suteikiama pakankamai priemonių – trūksta su vaikais parengtų dirbti mokinio padėjėjų, finansų, psichologų, psichiatrų.
Kai pagalbos vaikui procesas sustoja dėl suaugusiųjų nesutarimų
Viena sudėtingų problemų, apie kurią kalbama nepakankamai, – atvejai, kai vaiko poreikių įvertinimas ir reikalingos pagalbos organizavimas stringa dėl tėvų ir mokyklos nesutarimų.
Tarkime, mokytojas ir mokyklos specialistai pastebi, kad mokiniui kyla didelių elgesio ar emocinių sunkumų, kurie trukdo mokytis jam pačiam bei daro neigiamą įtaką kitų mokinių ugdymosi sąlygoms. Mokykla pradeda pokalbius su tėvais, siūlo kreiptis į specialistus, inicijuoti išsamų vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) įvertinimą. Tačiau tėvai nesutinka, delsia priimti rekomendacijas arba nepritaria siūlomiems sprendimams.
Mokykla atsiduria sudėtingoje situacijoje. Kol nėra atliktas išsamus SUP vertinimas ir nesuformuotos specialistų rekomendacijos ugdymui, gali būti neįmanoma skirti tokios pagalbos, kokios vaikui iš tiesų reikia. Pavyzdžiui, mokinio padėjėjo, kurio pagalba dažnai siejama su nustatytais specialiaisiais ugdymosi poreikiais ir atitinkamomis rekomendacijomis.
Žinoma, tam tikrais atvejais mokykla gali ieškoti laikinų sprendimų, tačiau jie ne visada išsprendžia problemą. Net ir galimybė skirti padėjėją ribotam, pavyzdžiui, trijų mėnesių laikotarpiui, praktikoje kelia papildomų iššūkių. Mokyklos vadovui reikia rasti darbuotoją, pasiūlyti jam tinkamą darbo krūvį ir apmokėjimą, nors darbo santykiai laikini.
Taigi atsiranda situacija, kai pagalbos poreikis yra akivaizdus, tačiau jos organizavimas priklauso nuo procedūrų, specialistų prieinamumo, finansinių galimybių ir tėvų bendradarbiavimo.
O kas vyksta tuo metu?
Mokytojas ir toliau kiekvieną rytą ateina į tą pačią klasę. Jis turi ne tik organizuoti ugdymo procesą, bet ir valdyti krizes, reaguoti į netinkamą elgesį, raminti kitus mokinius, bendrauti su tėvais, bendradarbiauti su administracija ir kartu užtikrinti, kad nė vienas vaikas neliktų nuošalyje, nes jo pareiga – mokyti pamokoje.
Tai didžiulė atsakomybė. Tačiau ar galime tikėtis, kad vienas žmogus, net ir turintis didelę profesinę patirtį, galės išspręsti problemas, kurioms būtinas kompleksinis specialistų įsitraukimas?
Manau, kad ne.
Dar svarbiau tai, kad pagalbos procesas neturėtų priklausyti vien nuo to, ar visi suaugusieji iš karto sutaria dėl problemos pobūdžio ir jos sprendimo būdų. Tėvų dalyvavimas yra būtinas, tačiau turi būti aiškiai apibrėžta, kaip elgiamasi tais atvejais, kai rekomenduojamas vaiko poreikių vertinimas vilkinamas, o mokyklos galimybės užtikrinti tinkamą pagalbą yra ribotos.
Tai nėra klausimas apie tėvų teisių apribojimą. Tai klausimas, kaip valstybė gali užtikrinti vaiko interesus, kai suaugusiųjų – tėvų ir mokytojų – pozicijos nesutampa, ir kartu nepalikti mokyklos be veiksmingų priemonių.
Kodėl problema dažnai lieka neišspręsta, nors dokumentų netrūksta?
Dar viena praktinė problema – tai, kaip mokyklose organizuojamas reagavimas į sudėtingas situacijas.
Įvykus rimtesniam incidentui, prasideda pokalbiai su tėvais, mokytojais, administracija, organizuojami Vaiko gerovės komisijos posėdžiai, rengiami dokumentai, fiksuojami įvykiai, teikiamos rekomendacijos. Kiekvienas veiksmas turi būti užregistruotas, kiekvienas sprendimas pagrįstas.
Toks dokumentavimas yra reikalingas. Jis leidžia įvertinti situaciją, nustatyti atsakomybę, stebėti pokyčius ir užtikrinti, kad priimami sprendimai yra savalaikiai. Tačiau problema atsiranda tuomet, kai dokumentų rengimas tampa pagrindiniu veiksmu, o reali pagalba taip ir nepasiekia klasės ir mokytojo.
Mokytojas gali ne vieną kartą dalyvauti posėdžiuose, rašyti paaiškinimus, fiksuoti netinkamo elgesio atvejus ir informuoti administraciją. Tačiau kitą dieną jis vėl grįžta į tą pačią situaciją, kurioje iš esmės niekas nepasikeitė.
Susidaro įspūdis, kad sistema pirmiausia siekia išsiaiškinti, ar visi tinkamai atliko procedūras, o tik paskui sprendžia, kaip padėti žmonėms, kurie kasdien susiduria su problema.
Mokytojas nėra teisininkas ar dokumentų rengimo specialistas. Jis neturėtų būti priverstas didelę dalį savo darbo laiko skirti įrodymų kaupimui, kad prireikus galėtų apsiginti nuo galimų pretenzijų. Administracinė atsakomybė už incidentų dokumentavimą ir teisinį procedūrų tikslumą turi būti paskirstyta taip, kad mokytojas galėtų susitelkti į tiesioginį darbą su mokiniais.
Ne mažiau svarbu, kad dokumentavimas būtų susietas su konkrečiais veiksmais. Jeigu mokykla jau kelis kartus fiksavo tą pačią problemą, tačiau situacija nesikeičia, atsakingos institucijos turėtų ne prašyti, ką, per kiek laiko, su kuriais specialistais kas buvo nuveikta, o įvertinti, kodėl situacija nesikeitė nuo veiksmų inicijavimo pradžios.
Mokytojo saugumas – ne papildoma privilegija, o būtina darbo sąlyga
Diskutuodami apie mokyklos saugumą, pirmiausia paprastai kalbame apie vaikų apsaugą. Tai visiškai suprantama. Tačiau mokytojas taip pat yra žmogus, kuris turi teisę dirbti aplinkoje, nekeliančioje grėsmės jo sveikatai ir saugumui.
Jeigu mokytojas patiria fizinį ar psichologinį smurtą, jeigu dėl mokinio elgesio nukenčia jo sveikata ar sugadinamas asmeninis turtas, tokia situacija negali būti laikoma vien įprasta pedagoginio darbo dalimi.
Darbdavys turi pareigą reaguoti į darbuotojų saugumui kylančias grėsmes, įvertinti incidentus ir imtis priemonių jiems išvengti ateityje. Tačiau praktikoje mokytojas ne visada žino, kokios konkrečios pagalbos gali tikėtis, kas apgins jo interesus ir kaip bus sprendžiamas patirtos žalos atlyginimo klausimas.
Kartais mokytojas lieka vienas spręsti sudėtingus teisinius klausimus, bendrauti su tėvais, kurie nepripažįsta problemos, ir ieškoti būdų, kaip apginti savo vaiką, savo teises.
Negalime tikėtis, kad kiekvienas pedagogas turės finansinių galimybių samdyti advokatą ar laiko savarankiškai inicijuoti civilinius ginčus dėl patirtos žalos. Todėl mokyklų darbuotojams reikalingas aiškus teisinės ir psichologinės pagalbos mechanizmas.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad mokytojas galėtų atvirai kalbėti apie problemas, nebijodamas būti apkaltintas profesiniu nekompetentingumu ar nesugebėjimu dirbti su skirtingų poreikių vaikais.
Jeigu pedagogas praneša, kad situacija klasėje tapo sunkiai valdoma, administracijos reakcija neturėtų apsiriboti raginimu dar labiau pasistengti, ieškoti naujų metodų ar būti kantresniam. Pirmiausia būtina išgirsti, įvertinti aplinkybes ir pasiūlyti konkrečią pagalbą.
Pasitikėjimas mokytoju turi būti ne deklaruojama vertybė, o reali mokyklos kultūros dalis.
Ką turime keisti, kad įtraukusis ugdymas veiktų praktikoje?
Pirmiausia būtina sukurti aiškų reagavimo į sudėtingas situacijas mechanizmą. Po rimto incidento ar pasikartojančių mokinio netinkamo elgesio atvejų turi būti ne tik fiksuojamas įvykis, bet ir inicijuojamas konkretus pagalbos procesas. Turi būti nustatomi atsakingi asmenys problemai spręsti dalyvaujant tėvams, trumpesni veiksmų terminai, realios pagalbos priemonės ir jų veiksmingumo vertinimo tvarka.
Kartu turi būti parengiamas individualus pagalbos vaikui ir saugumo visai klasei planas. Jame svarbu numatyti, kokia pagalba reikalinga pačiam mokiniui, kokiu greičiu reaguojama į krizines situacijas, kas įsitraukia joms kilus ir kaip užtikrinamas kitų mokinių bei mokytojo saugumas.
Antra, būtina spręsti vaiko poreikių vertinimo prieinamumo problemą. Tais atvejais, kai mokykla mato aiškų poreikį specialistų pagalbai, tačiau tėvai nesutinka inicijuoti vertinimo arba ilgą laiką nebendradarbiauja, turi veikti aiški ir praktiškai įgyvendinama tarpinstitucinė tvarka. Joje turi būti apibrėžta mokyklos, savivaldybės, švietimo pagalbos specialistų ir, kai būtina, vaiko teisių apsaugos institucijų atsakomybė. Ir tai nėra kalba apie vienerius metus. Tai kalbama apie daug trumpesnį laiką, pvz., 1-2 mėn.
Svarbu ir tai, kad pagalba vaikui prasidėtų nelaukiant visų dokumentų ar galutinio vertinimo. Mokykla turi turėti realias galimybes taikyti pagalbos priemones pagal pastebėtą poreikį.
Trečia, reikia didesnio specialistų prieinamumo. Vien mokytojo kompetencijos ir dalyvavimo mokymuose nepakanka, kai klasėje kyla sudėtingų elgesio ir emocinių situacijų. Reikalingi specialistai, kurie galėtų ne tik konsultuoti, bet ir tiesiogiai dalyvauti sprendžiant problemas: stebėti situaciją klasėje, padėti mokytojui parinkti tinkamus metodus, konsultuoti tėvus ir kartu su mokykla įgyvendinti individualios pagalbos planą.
Tam būtinas tiek valstybės, tiek savivaldybių finansavimas. Negalima tikėtis, kad mokykla pati išspręs specialistų trūkumo problemą, jeigu jai nesuteikiami finansiniai ištekliai.
Ketvirta, būtina užtikrinti realią mokytojų apsaugą. Turi būti aišku, kokių veiksmų mokykla privalo imtis, kai darbuotojas patiria smurtą, kokia pagalba jam suteikiama, kai tiriami incidentai ir sprendžiamas žalos atlyginimas. Mokytojas neturi likti vienas su teisiniais klausimais ar patirto incidento pasekmėmis.
Penkta, reikia mažinti perteklinę biurokratiją. Incidentų fiksavimas turi būti paprastas, aiškus ir proporcingas situacijai. Mokykloms būtina suteikti administracinę pagalbą, kad pedagogams nereikėtų vis daugiau laiko skirti dokumentų rengimui ir savo veiksmų teisėtumo įrodinėjimui.
Šešta, būtina stiprinti mokytojo profesinę autonomiją. Mokytojas, kasdien dirbantis su mokiniais, gerai pažįsta klasės mikroklimatą, mato vaikų tarpusavio santykius ir pastebi mokinių sunkumus. Jo profesinis vertinimas turi būti svarbi sprendimų priėmimo dalis. Tai nereiškia, kad mokytojas turi vienas priimti visus sprendimus, tačiau jo patirtis negali būti ignoruojama ar nuvertinama.
Galiausiai reikia reguliariai atlikti anoniminius mokytojų savijautos ir darbo aplinkos tyrimus. Juose reikėtų vertinti ne tik bendrą pasitenkinimą darbu, bet ir konkrečias problemas: ar pedagogai patiria fizinį arba psichologinį smurtą iš tėvų ir (ar) mokinių, ar sulaukia pagalbos sudėtingose situacijose, ar turi galimybę efektyviai ir kokybiškai dirbti su specialistais, ar jaučiasi saugūs išsakydami savo nuomonę.
Tokie tyrimai neturėtų tapti dar viena formalia ataskaita. Jų rezultatai turi būti naudojami priimant sprendimus dėl specialistų poreikio, darbo organizavimo ir mokytojų apsaugos. Tik anonimiškumas gali sudaryti sąlygas pedagogams atvirai kalbėti apie problemas, nebijant neigiamų pasekmių.
Mokytojų savijauta – svarbus švietimo sistemos kokybės rodiklis
Tarptautinio TALIS 2024 tyrimo duomenimis, Lietuvoje 73 proc. pagrindinio ugdymo mokytojų nurodo patiriantys stresą dėl atsakomybės už mokinių pasiekimus, o 72 proc. – dėl nuolat besikeičiančių valdžios institucijų reikalavimų.
Tai rodo, kad mokytojų darbo aplinkos ir emocinės savijautos klausimai turi būti vertinami rimtai. Papildomą nerimą kelia ir tai, kad kas antras jaunesnis nei 30 metų mokytojas svarsto per artimiausius penkerius metus atsisakyti šio darbo.
Šie signalai turėtų paskatinti ne ieškoti būdų, kaip dar daugiau atsakomybės perkelti pedagogams, o įvertinti, kokiomis sąlygomis jie šiandien dirba ir kokios pagalbos iš tiesų sulaukia.
2026 metų Valstybės kontrolės audito išvados, kaip nurodoma pateiktoje medžiagoje, taip pat atkreipia dėmesį į problemas, dėl kurių pagalbos vaikams procesai stringa: tėvų nesutikimą ir specialistų trūkumą. Tai dar kartą įrodo, kad įtraukiojo ugdymo įgyvendinimas negali būti paliktas vien mokyklos ir mokytojo atsakomybei.
Švietimo politikos formuotojai turi atsakyti į esminį klausimą: ar sukūrėme sistemą, kuri ne tik įpareigoja mokyklas įgyvendinti įtraukųjį ugdymą, bet ir suteikia tam reikalingas priemones?
Iš mokytojo negalima reikalauti atsakomybės už tai, ko jis neturi galimybių kontroliuoti. Akivaizdu, kad įtraukiajam ugdymui nebuvo tinkamai pasiruošta ir šiandien valstybė neužtikrina būtinųjų sąlygų kokybiškam, saugiam ir visų mokinių poreikius tenkinančiam ugdymui.
Eimantas Gajauskas, teisininkas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys