„Jeigu kiekviena mama savo vaikams atiduotų tiek, kiek atiduodu aš, gal niekas ir nebeklaustų, ar moteris su negalia gali būti gera mama“, – sako du sūnus auginanti Živilė Bagdonavičiūtė. Įgyvendinti didžiausios svajonės – tapti mama – jai nesutrukdė nei nuo vaikystės lydinti negalia, nei aplinkinių nuogąstavimai.
„Kartais atrodo, tarsi mano liga yra ne mano, o visų gydytojų ir visos visuomenės, ir jie gali imti ir nuspręsti už mane. Bet kai vaikas naktį verkia, neatvažiuoja nei medikai, nei kaimynai. Sprendimą priėmiau pati, ir rūpinuosi pati“, – sako du sūnus auginanti Živilė Bagdonavičiūtė.
Nuo vaikystės svajojo būti mama
Iš Panevėžio kilusi Živilė Bagdonavičiūtė diagnozę išgirdo anksti. Pirmuosius ligos ženklus mama pastebėjo, kai dukrai buvo pusantrų metų. „Man pradėjo skaudėti čiurną, naktimis verkdavau. Mama ieškojo priežasties, vedžiojo mane pas gydytojus, kol viena reumatologė, atlikusi tyrimus, nustatė jaunatvinį reumatoidinį artritą. Gydytojai labai stebėjosi, nes reumatoidiniu artritu dažniausiai serga vyresni žmonės, o čia susirgo toks mažas vaikas“, – pasakoja Živilė.
Dėl sąnarių ir akių pažeidimų Živilė vaikystėje dažnai gydėsi Vilniaus ligoninėse, o vienuolikos metų jai buvo atlikta klubo operacija. „Po jos visus metus pragulėjau sugipsuota. Naktimis žadindavau mamą, kad padėtų apsiversti, nes gulint vienoje padėtyje viską skaudėdavo. Į mokyklą tais metais nevaikščiojau – mokytoja ateidavo pas mane į namus“, – prisimena ji.
Į klasę Živilė grįžo ketvirtokė, jau vežimėliu. „Kartą mokytoja paklausė, kuo norime tapti užaugę. Viena klasės draugė atsakė, kad mama, ir mokytoja nusijuokė – tai ne profesija. O aš kaip tik ruošiausi pasakyti tą patį, man atrodė, kad būti mama yra svajonių darbas. Tad kai priėjo mano eilė, nusprendžiau neberizikuoti ir pasakiau, kad būsiu namų šeimininkė“, – juokiasi pašnekovė.
Svajonė būti mama ją lydėjo ir vėliau. Su lėlėmis Živilė teigia žaidusi iki keturiolikos metų, o kai mama, dirbusi aukle, išeidavo pas gydytojus, prižiūrimą berniuką palikdavo sergėti dukrai.
Atsakomybę prisiėmė pati
Baigusi mokyklą, dvidešimt vienerių Živilė išvyko į Radviliškį mokytis vairuoti. Ten ji susipažino su būsimu pirmojo sūnaus tėčiu. „Pradėjome draugauti, ir gana greitai supratau, kad laukiuosi. Jam ši žinia buvo šokas, jis nesitikėjo, kad viskas įvyks taip greitai. Tada pasakiau: jei tu dar nepasiruošęs, nieko tokio. Aš prisiimu atsakomybę ir vaiką auginsiu viena“, – pasakoja Živilė.
Nerimo neslėpė ir jos artimieji. „Sesuo paklausė: „Ar tau pavyks? Ar tu galėsi pasirūpinti kūdikiu?“,“ – prisimena moteris.
Palaikymo ji nesulaukė ir iš medikų. „Reumatologė, išgirdusi, kad laukiuosi, tik dūsavo: „Tokius vaistus gerdama… Na, bet ką jau dabar padarysi.“ Jeigu būčiau jos klaususi iš anksto, tikrai būčiau išgirdusi, kad nesąmonė galvoti apie vaikus, kai sergi tokia sunkia liga“, – sako Živilė.
Pašnekovė pasakoja neseniai bendravusi su socialine darbuotoja, kuri, išgirdusi Živilės istoriją, nustebo: „Ji manęs paklausė: „Tai tau gydytojai leido gimdyti?“ Net sutrikau, nes jų niekada ir neklausiau. Paaiškėjo, kad ji pažįsta moterį su negalia, kuri atsiklausė gydytojos ir išgirdo, kad gimdyti nereikėtų.“
„Kartais atrodo, tarsi mano liga yra ne mano, o visų gydytojų ir visos visuomenės, ir jie gali imti ir nuspręsti už mane. Bet kai vaikas naktį verkia, neatvažiuoja nei medikai, nei kaimynai. Sprendimą priėmiau pati, ir rūpinuosi pati“, – teigia Živilė.
Savarankiškumo moteriai netrūko ir laukiantis pirmagimio. Ji persikėlė iš Panevėžio į Kauną, kur gyveno vaiko tėtis, ir viskuo rūpinosi pati – net gimdymo namuose apsiėjo be mamos pagalbos. Ar susitvarkys, Živilė nesuko galvos – ieškoti išeičių ją nuo mažens mokė gyvenimas su negalia.
„Dar vaikystėje, gulėdama ligoninėje, negalėdavau pasiekti šviesos jungiklio, tad įsijungdavau jį ramentu. Batų su lipdukais tada dar nebuvo, o pasilenkti ir užsirišti raištelių negalėdavau. Todėl užsirišdavau juos iš anksto ir į batą tiesiog įsispirdavau. Visą gyvenimą ieškau sprendimų, todėl ir laukdamasi neabejojau, kad galėsiu pasirūpinti savo vaiku“, – pasakoja ji.
Motyvacija stipresnė už skausmus
Nors skausmas Živilę lydi jau beveik 41 metus, motinystė, jos įsitikinimu, įkvepia nepasiduoti net sunkiausiomis dienomis. „Prisimenu, sūnui buvo metukai ir jam reikėjo išvirti košės. O man užėjo toks skausmas, kad sėdėjau ir negalėjau pajudėti. Pradėjau sau kartoti: nueiti, įpilti vandens, įberti kruopų. Nueiti, įpilti vandens, įberti kruopų. Supratau – kai skausmą paverčiu veiksmu, ypač dėl vaikų, galiu viską“, – sako moteris.
Interviu
Vis dėlto daliai visuomenės moters su negalia motinystė vis dar kelia abejonių – tą patvirtina ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakytos visuomenės apklausos. Apie tai kalbamės su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Diskriminacijos prevencijos ir komunikacijos grupės patarėju Mariumi Morkevičiumi:
- Ar Tarnyba sulaukia skundų iš moterų su negalia, kurios jaučiasi diskriminuojamos dėl to, kad laukiasi, augina vaikus ar nori tapti mamomis?
- Tokių skundų praktiškai negauname. Tiesa, galima paminėti nustatytos diskriminacijos atvejį, kai mama su judėjimo negalia ilgą laiką negalėjo savarankiškai patekti į vieno Vilniaus vaikų darželio patalpas, kuriose ugdomas jos vaikas. Pastatas nebuvo pritaikytas žmonėms, judantiems vežimėliu, todėl moteris buvo priversta likti darželio bendruomenės nuošalyje.
- Tyrimai rodo, kad daliai visuomenės sunku įsivaizduoti, kaip moteris su negalia gali išnešioti ir pagimdyti vaiką. Kas, jūsų nuomone, skatina visuomenę taip mąstyti?
- Moterų su negalia prigimtinė laisvė kurti šeimą ir turėti vaikų visuomenėje iš tiesų stipriai kvestionuojama. Ypač tai akivaizdu kalbant apie intelekto ir psichosocialinę negalią. Prieš dvejus metus Tarnybos užsakytas visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad beveik pusė šalies gyventojų mano, jog moters su intelekto negalia nėštumą galima nutraukti be jos sutikimo, o daugumos nuomone, tokioms moterims apskritai nederėtų gimdyti. Net 70 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad moterys su intelekto negalia elgiasi neatsakingai, nusprendusios susilaukti vaikų. Kai kalbama apie psichosocialinę negalią, taip mano 54 proc. gyventojų.
Tokios nuostatos paremtos įsisenėjusiais stereotipais. Didelė dalis gyventojų smarkiai abejoja moterų su negalia savarankiškumu, todėl linkę jį riboti arba tokiems ribojimams pritaria. Labiausiai liūdina ir šokiruoja paplitęs požiūris į abortą be moters sutikimo. Tai būtų fundamentalus žmogaus teisių pažeidimas.
Iš dalies tokį požiūrį lemia ir tai, kad žmonės su negalia nėra matomi viešajame gyvenime. Per trečdalį Lietuvos gyventojų nepažįsta nė vieno žmogaus su negalia, o tarp moksleivių ir studentų tokių net 60 proc. Kol nebus didesnės įtraukties švietime, darbe ir viešojoje erdvėje, tol išliks rizika, kad žmonės su negalia bus stumiami į paraštes. Vis dar gajus ir senas medicininis požiūris, kai į žmogų žiūrima tik per jo kūną, kaip į kliūtį ar mažiau vertingą asmenį. Toks reiškinys vadinamas eiblizmu.
- Kur moterys su negalia dažniausiai susiduria su diskriminacija, kai planuoja šeimą ar augina vaikus?
- Kadangi konkrečių skundų beveik neturime, sunku įvardyti konkrečias vietas. Svarbiau tai, kad mūsų visuomenėje moterys su negalia apskritai retai matomos kaip būsimos mamos, ir tokia nuostata gali atsispindėti visose viešosiose paslaugose – nuo gydymo įstaigų iki savivaldybių. Aktualios ir praktinės kliūtys: nepakankamai pritaikyti būstai ir vaikų darželiai, trūksta individualios pagalbos.
- Kas turėtų keistis, kad moterys su negalia nepatirtų dvigubos diskriminacijos?
- Kaip itin pažeidžiamai visuomenės grupei, moterims su negalia turi būti sudarytos geresnės sąlygos gauti visapusę pagalbą. Čia reikia kompleksinio požiūrio valstybės mastu. Dauguma moterų su negalia geba įgyti išsilavinimą, kurti prasmingus santykius, gimdyti ir auginti vaikus, dirbti. Kliūtis joms kelia nepritaikyta aplinka – nuo diskriminacinių įsitikinimų, toleruojančių net smurtą prieš moteris, iki individualios pagalbos stokos ir nelanksčių darbo sąlygų. Pašalinus šias kliūtis, sparčiau gerėtų ir žmonių su negalia teisių padėtis, ir visuomenės požiūris į juos.
Tyrimai rodo, kad nuostatos moterų su negalia atžvilgiu keičiasi menkai, ypač kai kalbama apie jų teisę į motinystę. Todėl būtina ir šviesti visuomenę, ir sudaryti geresnes sąlygas gauti visapusę pagalbą.
.jpg)
Projektas „Nepasiduodantys negaliai“
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 9 tūkst. eurų
Partneriai: