Žurnalistas, redaktorius, televizijos žmogus. Henrikas ne vienerius metus dirbo „Lietuvos sveikatos“ redakcijoje, kiekvieną ketvirtadienį pristatydamas skaitytojų pamėgtas apžvalgas, kurios vėliau virto vienintele jo knyga „Felčerio užrašai“.
 
Jo šilti, šiek tiek ironiški interviu su sveikatos pasaulio specialistais, reportažai buvo išskirtiniai autorine plunksna. Taigi, netekome nepamainomo bendradarbio, nuoširdaus draugo, jautraus žmogaus.
Spalio 11-ąją Henrikas išėjo, eidamas septyniasdešimt aštuntuosius metus.
 
Per ilgus darbo metus jis tapo vienu atpažįstamiausių Lietuvos žurnalistikos veidų. Tačiau išvardinti jo darbus būtų per mažai. Henrikas buvo gerokai daugiau nei jo biografija ar profesiniai nuopelnai.
 
Jis priklausė tai žurnalistų kartai, kuriai profesija nesibaigdavo užvėrus redakcijos duris. Smalsumas jam nebuvo pareiga. Tai buvo būdas matyti pasaulį ir jame būti. Todėl redakcijoje laukdavome ne tik tekstų, bet ir jo gebėjimo į savaitės įvykius pažvelgti kitaip, pastebėti tai, kas praslysdavo pro kitų akis, o svarbiausia sudėlioti mintis taip, kad skaitytojas ne tik suprastų, bet ir nusišypsotų.
 
Jo apžvalgos turėjo savitą ritmą ir balsą. Jose buvo ir pastabumo, ir tos ypatingos ironijos, kuri ne žeidė, o padėdavo geriau pamatyti tikrovę. Henrikas mokėjo juoktis – iš aplinkinių, iš gyvenimo paradoksų, o labiausiai iš savęs. Jo humoras kartais būdavo kandus, kartais netikėtai švelnus, bet visada atpažįstamas. 
 
Todėl sunkiausia susitaikyti su mintimi, kad daugiau nebebus mūsų pokalbių, netikėtų jo pastebėjimų, tų trumpų ir taiklių replikų, kuriomis jis sugebėdavo nuginkluoti net pačią rimčiausią situaciją.
 
Jis tikriausiai ir apie šį atsisveikinimą turėtų ką pasakyti. Gal net papriekaištautų dėl pernelyg didelio sentimentalumo, dėl per ilgų sakinių ar per liūdno tono.
Bet šį kartą, Henrikai, teks atleisti.
 
Kai išeina žmogus, su kuriuo dalijomės ne tik darbu, žodžių visada pritrūksta. Lieka dėkingumas. Už ketvirtadienio apžvalgas, straipsnius. Už pokalbius. Už juoką. Už pastabumą, kuris mokė matyti daugiau. Už draugystę. Užtat, kad buvai.
Sudie, Henrikai.