Skaičiai
Valstybinės ligonių kasos duomenimis, 2020 m. ortopedijos techninėms priemonėms (OTP) iš PSDF lėšų skirta 13,6 mln. eurų. 2019 m. iš PSDF tam skirta apie 12,1 mln. eurų.

---

 
- Pažiūrėjus į jus iš šalies, sunku įtarti, kad turite dešinės kojos protezą... 
- Žinau, pasistengęs net einu nešlubuodamas. Vasarą kojos protezas matyti iš karto, nes nevengiu dėvėti šortų. Nekompleksuoju - kojos protezą paverčiau dar vienu savo privalumu. Prieš metus stipriai pakeičiau gyvenimo būdą. Sureguliavau mitybą, pradėjau dar daugiau sportuoti. Per kelis mėnesius numečiau dvylika kilogramų. Nemažai važinėju dviračiu, nuolat vaikštau į sporto klubą, mėgstu žaisti stalo tenisą. Priklausau ir neįgaliųjų sėdimojo tinklinio klubui „Feniksas“. Pastebėjau, kad numetus svorio, daug rečiau pritrina pats protezas.
 
- Tikriausiai ne kiekvienas taip džiaugiasi gavęs kojos protezą, vietoje sveikos kojos?
Matyt, esu optimistas - kiekvieną savo trūkumą stengiuosi paversti privalumu. Ir taip elgiuosi visą gyvenimą.
Būdamas Gran Kanarijoje lipau per tvorą su strypais ir pasismeigiau ant vieno jų tiesiai per kelio arteriją. Draugai ir operatyviai atvykusi greitoji pagalba išgelbėjo nuo nukraujavimo. Viskas turėjo baigtis gerai, tačiau begyjant į blauzdą įsimetė infekcija, atsivėrė didelės žaizdos, kurias teko išpjauti, puvo audiniai. Galiausiai išpjovė pusė blauzdos. Ligoninėje gulėjau du mėnesius. Tad sužinojęs, jog man teks amputuoti koją, nesijaudinau. Tiesą sakant, net prašiau, kad ją amputuotų kuo greičiau, nes koja jau nebuvo panaši į koją. Kentėjau stiprius skausmus.
Dabar manau, kad gyvenimas man atvėrė naujų perspektyvos. Vokiečių firma „Oto bock“ sukūrė protezą, kuris skirtas snieglenčių ir vandenlenčių sporto šakoms. Esu keletą kartų jį išbandęs. Dabar su protezuotoju bandome suderinti projektą, kad tokį protezą man kompensuotų. Mainais įsipareigočiau kurį laiką treniruotis ir siekti rezultatų snieglenčių krose. Tuomet galėčiau dalyvauti varžybose Europoje, vėliau ir Žiemos paralimpinėse žaidynėse. Būčiau toks pirmasis Baltijos šalyse. Snieglenčių sporte tikrai turiu potencialo, nes ir anksčiau čiuoždavau, nebijau greičio.
 
- Turite hidraulinį kelio sąnarį ir kojos protezą, tačiau tai, palyginti su kitomis Europos šalimis, nėra moderniausias protezas, tiesa?
- Tiesa, užsienyje yra gerokai didesnės ir geresnės galimybės valstybės lėšomis gauti modernius elektroninius kelio sąnarius. Lietuvoje tai dar nėra įmanoma.
Mano hidraulinis kelio sąnarys, palyginti su elektroniniu kelio sąnariu, turi daug mažiau funkcijų. Elektroninis prisitaiko prie ėjimo greičio, leidžia įveikti didesnį atstumą, mažiau pritrina koją. Yra specialus režimas ėjimui, slidinėjimui, stalo tenisui. Visa tai reguliuojama specialios programėlės telefone pagalba. 
Bet negaliu skųstis - mano gyvenimo būdui puikiausiai tinka ir hidraulinis. Jis kainuoja apie devynis tūkstančius eurų, jį kompensuoja valstybė. Tik norėdamas turėti sportui pritaikytą pėdą turėjau pats primokėti šiek tiek daugiau nei tūkstantį eurų. Gerai, kad šis protezas patvarus, nereikia saugotis kiekviename žingsnyje. Galiu net nardyti, nes jis atsparus vandeniui, važinėti dviračiu, sportuoti. Su šia „roboto“ koja galiu gyventi absoliučiai normalų gyvenimą - protezas susidėvi per trejus ketverius metus.
 
- Lietuvoje sunku gauti galūnės protezą, kuris būtų pakankamai tvarus ir modernus? 
- Kaip čia pasakius. Atrodytų, kad kompensuojama pakankamai, tačiau... su žvaigždute. Komisijoje reikia įrodyti, kad esi aktyvus ir tau tikrai reikia hidraulinio, o ne paprasto mechaninio protezo. Turi būti tinkamas kūno masės indeksas, neturėti antsvorio. O be pažangaus protezo papildomo svorio atsikratyti yra dar sunkiau. Taip pat žmogus privalo turėti darbą. Neturi darbo – negauna geresnio, naujesnio, modernesnio protezo.
Pinigų valstybei kaip ir užtenka tiek moderniems protezams, tiek jiems kompensuoti, tačiau pati jų gavimo ir skyrimo tvarka yra mažų mažiausiai keista ir tikrai nepalanki neįgaliajam. Trūksta ir galimybių vaikams, kurie patiria traumas. Vaikams protezai taip pat turėtų būti suteikiami tokie, kurie leistų gyventi visaverčiai ir sportuoti, jeigu vaikas turi tokį norą ir polinkį.

---

 
Komentarai
Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas:

- Žmonės nėra patenkinti ortopedinių priemonių aprūpinimo tvarka ir kokybe. Mano pavyzdys rodo, kad pasitempti šioje srityje mūsų valstybei dar yra kur. Pats dėl pėdos nejautrumo esu priverstas dėvėti ortopedinę avalynę, tačiau man valstybė kompensuoja tik vieną batų porą per metus. Kartais esu priverstas su žieminiais praleisti ir visą vasarą, nes būna, kad pagamintoji pora yra tiek nekokybiška - koja srūva krauju.
Kai kas sako, jog skirti kokybišką kojos protezą už kelis tūkstančius eurų valstybei yra prabanga. Bet, manau, turi būti užtikrintas kompensavimas gauti kokybišką ortopedinę avalynę ar protezus net, jei šie valstybei kainuotų kelis tūkstančius eurų. Juk kuo labiau pavyks kompensuoti žmogaus negalią, tuo mažiau jis bus priklausomas nuo kitų, galės produktyviai dirbti, bus geresnė psichologinė savijauta.
 
Ortopedijos ir medicinos pramonės įmonių asociacijos prezidentas, UAB „Pirmas žingsnis“ vadovas  Algimantas Astrauskas: 

- Negalime lygintis su Vokietija, Švedija, pritaikančia protezus kiekvienam pagal asmeninius sporto ar meno poreikius, nes pragyvenimo lygiai yra skirtingi ir net atlyginimai skiriasi kelis kartus. Kita vertus, mes tikrai protezams perkame tik kokybiškas, geras dalis ir medžiagas, tokias, kokias gamybai naudoja pasaulis.
Kiekvienam pacientui protezuotojai sako, kad jeigu kyla nesklandumų dėl protezo, jo naudojimo, skauda, reikia kreiptis į protezą gaminusią įmonę ir problema bus sprendžiama. Jeigu pacientas skundžiasi ne specialistams, lieka neišgirstas. Tad nebijau pasakyti, jog kartais Lietuvos neįgaliųjų problemos dėl protezavimo galimybių yra šiek tiek išpučiamos.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!