Atkuria menkiausias detales
Agnė Trikšienė – klinikinė logopedė, dirbanti LSMU Kauno ligoninės Reabilitacijos klinikoje ir V.Tumėnienės vardo vaikų ankstyvosios raidos centre. Tačiau kartu ji – rytietiškų šokių trenerė ir tautodailininkė, kurianti unikalų meną – miniatiūrinį lietuvišką kaimą.
Jos darbus galima išvysti iki vasario pabaigos vykstančioje personalinėje parodoje „Lietuviško kaimo istorija miniatiūrose“. Ji eksponuojama Lietuvos tautodailininkų sąjungos dailės galerijoje Vilniuje.
 
A.Trikšienės nameliai sukurti 1900-1960 m. stilistika masteliu 1:12, besižvalgant į senas nuotraukas ir stengiantis kuo tiksliau atkurti net smulkiausias detales tiek namukų išorėje, tiek viduje. Agnės kūriniai įtraukti į Lietuvos dizaino registrą, patentuoti.
Į ranką drąsiai telpantys nameliai sudaro kaimelį, kuriam Agnė davė pavadinimą – Minis. Jame gyvena žmonės, gyvūnėliai, auga augalai, yra bažnyčia, knygynas, vaistinė...
 
Kodėl pasirinktas istorinis stilius? A.Trikšienė teigia, kad meilę senovei įkvėpė šeima – tėvų ir senelių pasakojimai apie kadaise gyventus vienkiemius, medines trobas. Moteris jaučia silpnybę architektūrai, internete ieško senų nuotraukų, kur galima išvysti to meto Vilniaus, Kauno statinius, senamiesčio vaizdus.
 
Prasidėjo nuo žaidimų su vaikais
Hobį konstruoti senovinius namelius medikė atrado prieš šešerius septynerius metus žaisdama su vaikais. „Iš pradžių kurti lėlių namelius buvo savotiškas žaidimas, bet pastaruosius trejus metus tiesiog tuo gyvenu. Galiu drąsiai tai pripažinti“, – „Lietuvos sveikatai“ pasakojo A.Trikšienė.
 
Agnę jau spėjo apsupti ir gerbėjų būrelis. „Jų ne tiek daug, bet nuoširdūs ir ištikimi“, – šypsosi pašnekovė, savo kūrinių nuotraukomis pasidalinanti feisbuko paskyroje „Kaimelis Minis“, kur visi norintys gali pamatyti, kaip vyksta kūrybinis procesas, kaip kaimelis auga ir keičiasi.
 
Nameliai gaminami iš dėžučių, pačios surinktų pagaliukų, naudojamas kartonas, molis, ir kitos medžiagos, kurios paskui klijuojamos, dažomos. A.Trikšienė pasakoja, kad prie to prisideda ir atžalos – tai puikus būdas ne tik leisti laiką kartu, bet ir lavinti vaikus.
 
O per kiek laiko pagaminamas namelis? „Per mėnesį ir ilgiau, ypač jei darau pagal nuotrauką. Pavyzdžiui, arbatinę kūriau apie du mėnesius“, – atskleidė pašnekovė.
 
Kaimelyje nėra skaudulių
Šalia arbatinės – jaukus kiemelis, suoliukai, čia skamba porcelianiniai puodeliai, o miniatiūriniame samovare kunkuliuoja arbata... Autorė preciziškai atkuria ne tik buitį, bet ir atmosferą, į kasdienybę atnešdama pasaką.
 
„Viskas kaimelyje atrodo tikra ir gyvenimas čia tarsi verda. Jame nėra skaudulių, visi žmonės bendrauja ir gražiai sutaria. Vaikams seku pasaką, kad Minyje gyvena moteriškė, kuri, jei ištinka kokia bėda, visiems padeda, tiesiog neša gėrį aplinkui“, – kalbėjo A.Trikšienė.
 
„Kūrybos procesą vadinu bendravimu – su popieriumi, medžiu... Reikia jausti medžiagas, susikalbėti su skirtingais peiliukais...“ – kalbėjo A.Trikšienė.
„Aš net nežinau, iš kur išmokau. Tiesiog darydama, – paklausta, kaip atsirado šis sugebėjimas, reikalaujantis ne tik kruopštumo, bet ir žinių. – Kai žiūriu į pirmąjį savo namelį, truputėlį juokinga. Bet labai jį gerbiu, nes nuo to viskas ir prasidėjo. “
 
Atėjus pavasariui nameliai kuriam laikui iškeliauja į jų laukiančias dėžes su užrašais „Gyvūnai“, „Apšvietimas“ ir t.t., o grįžta likus mėnesiui iki Kalėdų. Tuomet jos vėl atveriamos ir prasideda rimtas darbas, kol kaimelis atgimsta.
 
„Šiemet trukau apie tris dienas, savaitgalį atsitraukiant vien pavalgyti. Čia daug smulkių detalių, kurios užima daug laiko... Prisipažinsiu, net buvo kilusi mintis – o gal šiemet nereikia?“ – atskleidžia Agnė. Tačiau juokiasi: šeimos nariai užprotestavo. Tai jau ne šiaip kaimelis – tai šeimos simbolis, be kurio neįsivaizduojami jaukūs žiemos vakarai.
 
Vienas puikiausių dalykų gyvenime
„Nameliai – vienas nuostabiausių dalykų, kuriuos esu atradusi gyvenime. Tai – savirealizacija, kuri neša įkvėpimą, atsipalaidavimą ir džiaugsmą“, – kiekvienam gyvenime atrasti panašų malonumą linkėjo A.Trikšienė.
 
Pajuokavus, kad hobis tampa rimtu konkurentu profesijai, neleidžia suabejoti – medikės pašaukimo neiškeistų į nieką. „Nameliai – mano laisvalaikis, bet labai myliu žmones ir gyvenime nešu kitokią misiją“, – kalbėjo pašnekovė.
Save A.Trikšienė vadina užsispyrusia ir mokančia skaičiuoti laiką. „Turiu discipliną, tikslų, kurie nuolatos auga. Stengiuosi taip sudėlioti dieną, kad spėčiau viską. Gyvenimo pagrindas – pabūti kartu su vaikučiais, šeima. Tikrai neturiu laiko tokiems dalykams kaip serialai. Kartais net ir kviečiančioms kavos draugėms tenka atrašyti: „Šiandien neturiu kada... Bet užtat labai jus myliu!“ – šyptelėjo pašnekovė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!