- Gerbiama Kristina, trumpai papasakokite, kaip jūs dirbate?
- Mes patys save sukūrėme, savo strategiją, ieškome finansavimo per rėmėjus, rašome projektus. Per tuos dvidešimt vienerius metus susiformavo veiklos kryptis teikti specializuotą pagalbą prekybos žmonėmis ir išnaudojimo aukoms, kurias tenka ne tik identifikuoti, bet ir joms advokatauti.
Iš kitų mus išskiria teisinė pagalba. Dirbame neformaliai: siekiame, kad nusikaltėliai būtų nubausti, prireikus kreipiamės į Europos žmogaus teisių teismą. Mes – paprasta socialinių darbuotojų komanda. Kad geriau pasiektume periferiją, turime po keletą žmonių šešiuose padaliniuose Lietuvoje. Savęs neįsivaizduojame be partnerių – teisininkų, psichologų, psichoterapeutų.
 
- Su aukomis esate kartu nuo pagalbos šauksmo iki galutinio verdikto teisme. Kodėl tai svarbu?
- Nėra taip, kad randame auką, padedame jai parašyti pareiškimą policijai ir tada sakome: „Na, ate, sėkmės tau, laikykis!“. Taip padarius, auka grįžtų į ankstesnį gyvenimą, o nusikaltėliai toliau klestėtų. Norint realiai padėti ir ištraukti auką iš ankstesnio gyvenimo, reikia kartu eiti iki galo: spręsti buitinius, psichologinius, sudėtingus biurokratinius reikalus, mindyti instancijų slenksčius. Ką bekalbėti apie teisinius procesus, aukos saugumą – jai grasinama, kerštaujama, siekiama vėl įtraukti į nusikalstamą veiklą, kankintojai daro spaudimą nutraukti bylą.
 
- Gan karti jūsų patirtis ir teisinėje Lietuvos sistemoje...
- Nelengva rasti kvalifikuotus advokatus, kurie sutiktų atstovauti aukoms. Valstybės garantuojama nemokama teisinė pagalba gera tik savo idėja. Realybėje tai – silpnas teisinis veiksmas. Retai tenka sutikti valstybės lėšomis skiriamą advokatą, kuris iš tiesų norėtų įsigilinti į aukos situaciją. Siekdami nesužlugdyti bylos ieškome teisininkų ir jiems mokame. Aišku, tie pinigai dešimt kartų mažesni negu kad nusikaltėlių advokatų, tačiau turime idėjinius žmones. Per tiek metų pastebėjau, kad advokatai gyvena iš nusikaltėlių gynybos. Buvę teisėjai, autoritetingi Mykolo Romerio universiteto dėstytojai, prie kurių pavardžių prirašyti moksliniai titulai, gina nusikaltėlius ir iš to puikiai uždirba. Dėl to dar labiau reikia įvertinti mūsų teisininkų pasiaukojimą dirbti su aukomis. Jie įsipareigoja, kad kol bendradarbiauja su KOPŽI, negins nusikaltėlių, o bylos trunka ir iki penkiolikos metų. Vien ikiteisminis tyrimas gali tęstis ketverius metus. Tačiau dauguma prekeivių ir nusikaltėlių pereina į teisiamųjų suolą.
 
- Žmonės, esantys šalia aukų, dažnai jų neatpažįsta.
- Klausiame, negi bendruomenė nematė šio žmogaus? Išgirstame: „Žinome, bet gi tai prostitutė, vagis...“ Net socialiniai darbuotojai priklausomi nuo stereotipinio aukos vaizdinio: norima, kad ji verktų, skųstųsi, būtų nuolanki. O jei turi prastą reputaciją, yra agresyvi, žalojasi, tyli – tokių žmonių tradiciškai aukoms nepriskiriame.
Mūsų pagalbos numeris veikia visą parą. Gauname pranešimus iš policijos komisariatų, kreipiasi britų, vokiečių, italų pareigūnai, artimieji. Apie pusė jų pranešimų pasitvirtina, bet ir tai nėra mažas skaičius. Lankomės prieglobsčio prašytojų vietose, vaikų globos įstaigose... Aukos skambina retai. Neįsivaizduojate, koks jausmas sulaukti skambučio vidurį nakties ir girdėti pagalbos šauksmą kur nors iš Londono. Tu sėdi Kaune, o auka klausia, ką jai daryti, kur eiti. Gavę bent kokį signalą, čiumpam ir nepaliekam, kol neišsiaiškiname.
 
- Užsiminėte, kad ir pačios iš pradžių patyrėte kuriozų...
- Kai įsikūrėme, ant durų pasikabinome skelbimą, kviečiantį kreiptis nukentėjusiuosius. Užsirašėme darbo valandas nuo aštuntos iki septynioliktos ir pusę metų sėdėjome tuščiuose kabinetuose. Nesupratome, kad pačios turime išjudėti. Gatvės socialinis darbuotojas mūsų šalyje yra nesuprastas statusas. Tačiau jei nori iš tiesų rasti žmones, kuriems reikalinga pagalba, turi dirbti visai kitais metodais. Gal sėdėk ne darbo dieną, o į gatvę eik nuo vidurnakčio iki trečios valandos, prisiderink prie ritmo, kuriuo gyvena nusikaltėliai ir aukos.
 
- Koks jūsų požiūris į visuomenės sveikatą?
- Reikia galvoti apie jos stiprinimą, įtraukti saugiklius dėl pažeidžiamiausių grupių. Dabar tai palikta žmonių sąmoningumui. Tačiau vis tiek reikia orientuotis į tuos, kurie neateina iki medikų, neturi socialinio draudimo, buvę kaliniai, bedarbiai, neužsiregistravę užimtumo tarnyboje, migrantai. Turime daug infekcinių ligų, plintančių lytiniu ir nelytiniu keliu. ŽIV, hepatitai... Reikia ką nors daryti. Tame dar daug moralizavimo, o ne galvojimo apie priežastis ir sprendimus. Mes įtikinėjame, kad savivaldybės suteiktų paslaugas ir nedraustiems asmenims, bet jos negali skirti tiek lėšų.
 
- Į duris jau beldžia ir darbdavių išnaudojamų migrantų klausimas?
- Mūsų galvos skausmu tampa ir legaliai į šalį atvykę migrantai, tapę darbdavių išnaudojimo aukomis. Socialinio draudimo dokumentai nesutvarkyti, dirba visą parą, gydytojo nematę kelerius metus. Pūliuojančios žaizdos, užleistos lėtinės ligos... Psichologai, ginekologai, šeimos gydytojai šiems žmonėms neprieinami. Turėjome atvejį, kaip padėjome abiejų inkstų darbo vietoje netekusiam migrantui. Reikia įsisąmoninti: šių žmonių daugės, nes jie įsileidžiami į šalį. Atsivežami iš Nepalo, Indijos, Tailando, Afrikos. Jei mes suteikiame galimybę darbdaviams juos atsivežti, turime prisiimti ir jų problemas.

---

 
Apie centrą
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) nuo 2001 m. (iki 2017 m. kaip Lietuvos Caritas programa) veikia kaip specializuotas pagalbos centras prekybos žmonėmis, prostitucijos, seksualinės prievartos aukoms. Nukentėjusiems suteikiama socialinė, psichologinė pagalba, saugus būstas, parama integruojantis bendruomenėje. KOPŽI komandoje šiuo metu dirba 6 socialinės darbuotojos, 4 psichoterapeutės, būrys teisininkų. 2021 m. pagalba suteikta 362 asmenims, iš jų 70 proc. liudijo prieš prekeivius žmonėmis, sutenerius ir prievartautojus. Visą parą veikia SOS pagalbos numeris 8 679 61617.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!