- Kunige, kaip jūsų akimis žvelgiant, pasikeitė pasaulis per pastaruosius porą metų, pandemijos, o taip pat ir karo Ukrainoje kontekste?
- Pokyčiai yra būtini, ne tik pageidautini. Tačiau kelia nerimą mintis, kieno sąskaita tai daroma? Kalbėti užuolankomis nebegalime. Kalbame ne tik apie gyvybės rūšių išnykimo negrįžtantį procesą, bet ir apie žmonių išnykimo grėsmę. Pandemija ir karas Ukrainoje skausmingai palietė kiekvieną mūsų planetos gyventoją. Grėsmės akivaizdoje negalime tylėti. Mes visi priklausome vienas nuo kito. Džiaugiuosi lietuvių išradingumu prisidėti nelaimėje ištikusiai Ukrainai. Pasaulis visuotinai solidarizuojasi. Tai man didysis artėjančių Kalėdų stebuklas.
Esu vienuolis, man norisi kalbėti be užuominų. Kaip nebūtų keista, mus labiausiai skaldo mūsų menkas ir paviršutiniškas supratimas apie šio pasaulio šventumą. Klausykite tautos... Jis – Dievo sukurtas. Dar daugiau – Kūrėjo meilės pagimdytas. Norėčiau, kad kurtieji politikai išgirstų, o aklieji vergvaldžiai praregėtų: Dievas mūsų neteisia. Jis nesiunčia žemės drebėjimų, karų ir ligų žmonėms už jų nuodėmes naikinti. Nekalbėkite daugiau apie tai. Jeigu galvoji priešingai ir sakai, kad siunčia, reiškia dar turi svarstyti, ir dar kartą svarstyti. Pats blogis yra nuodėmingos žmogaus veiklos pasekmė. Štai kokia yra geroji Evangelisto Mato žinia. Jis rašo: Jėzus krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Tokiu būdu išvalomi mūsų kluonai nuo pelų ir sudeginami medžiai be vaisių. Ugnis mūsų nesunaikina, ji – Dievo meilės ugnis ir mus perkeičia į dievišką gyvenimą jau čia, žemėje.
 
- Įkūrėte Šv. Pranciškaus Onkologijos centrą, kasdien dirbate su sergančiaisiais onkologinėmis ligomis. Ko labiausiai trūksta kovojant su netikėtai užklupusia liga?
- Mus dažniausiai terorizuoja mūsų pačių mintys ir kuriami vaizdiniai. Gyvename minčių pasaulyje. Jos ateina ir išeina. Pajuokausiu: net maldos metu jos iš kažkur išnyra ir, žinot, lengvai neišeina. Toks yra žmogus. Norėtųsi, kad visada mūsų mintys būtų sveikos ir švarios, nukreiptos į gėrio kūrimą, į gimimą bei sergančiųjų išgydymą. Bet mintys kuria ir gėrį, ir blogį, todėl svarbu išmokti analizuoti ir valdyti savo mintis, vaizduotę: surasti jų kilmės šaltinį, priežastį ir vietą.
Klausiate ko labiausiai trūksta kovojant su netikėtai užklupusia liga? Atsakysiu klausimu: kodėl taip staigia pasikeičiame išgirdę diagnozę vėžys? Trūksta teisingos pradžios. Kiekvienas žmogus turi teisę oriai gyventi ir būti laimingas. Todėl ypač svarbu, kaip gydytojas informuoja ligonį apie ligą. Per dvidešimt metų man teko išklausyti daug sergančiųjų onkologinėmis ligomis liudijimų apie tai, kaip jiems buvo pristatyta liga. Noriu ir aš paliudyti, kad dialogas tarp gydytojo ir ligonio gerėja. Nuo pirmojo pokalbio priklauso, ar ligonio pasaulis praras spalvas, skonį, magiją, grožį, dieviškumą, ar ne.
 
- Su kokiomis žmonių nuostatomis ir reakcijomis ligos akivaizdoje susiduriate profesinėje praktikoje?
- Kodėl aš susirgau? Ką blogo padariau? Kodėl nesusirgo blogesni už mane? Už ką mane baudžia Dievas? Už kokias nuodėmes? Nėra jokio Dievo? Šitos ir panašios mintys įkalina žmogų į uždarą, tarkim, sąmonės erdvę ir nebepaleidžia. Šios rūšies kaltinimai yra pavojingi. Juose nėra nieko pozityvaus. Žmogus nebemato perspektyvos. Jam dingsta noras gydytis; kartais atsiriboja nuo šeimos. Atsiranda baimė tęsti gyvenimą. Mintys veda į savižudybę. Visa tai, suprantama, užblokuoja galimybę augti ir išsilaisvinti iš nekrofilinių minčių. Kiekvienu atveju onkologiniam ligoniui reikalingas dvasinis palydėtojas, kurio artuma gydytų nesveikas, toksiškas mintis, padėtų įveikti baimę ir susitelkti gydymui.
 
- Kaip ištverti sunkios ligos naštą, nežinomybę, baimę?
- Mums reikalingos artimo žmogaus rankos, kurios mus pasitiko gimdymo metu. Dvi rankos. Sunkios ligos naštą lengviau nešti, jeigu tau padeda dvi artimo žmogaus rankos. Kalbu simboliškai, tos dvi rankos yra tavo santykis su aplinkiniu pasauliu. Žmogus be santykio su artimu, su kūrinija, su Dievu ir su savimi yra miręs. Nuo šių išvardintų santykių kokybės, apskritai, priklauso ar ištversi ir kaip ištversi užgulusią naštą, nežinomybę ir baimę. Mums reikalingi kiti, kurie mus augina kuriamo santykio dėka. Kas tie „kiti“? Taip. Vieni gali mus sužlugdyti, kiti – prikelti.
 
- Ko palinkėtumėte pacientams bei jų artimiesiems artėjančių Šv. Kalėdų proga?
- Linkiu naujo „atgimimo iš aukštybės“ (Jn 3, 3) ir malonės keletą kartų per dieną nustebti. Mūsų planetai puspenkto milijardų metų. Ko siekė Kūrėjas, kad mes atsirastume šioje žalioje planetoje? Kas tai žino, neturi laiko nuobodžiavimui ar būti nuobodus. Tam priešingybė yra mus ištikęs vienišumas, nusilpimas ir liūdnumas. Tik išsilaisvinę iš toksiškų mokymų, nustebsime, koks apstus ir turtingas yra mūsų gyvenimas. Štai ko jums visiems linkiu!

---

 
Dosjė
1984 m. Baigta Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu
1986 m. - iki dabar Pranciškonų vienuolis
1984 – 1989 m. Vykdė misijas Dušanbė, Šv. Juozapo katalikų parapijos klebonas
1990 – 1992 m. Studijavo dogminę teologiją Popiežiškajame Šv. Antano universitete Romoje
1992–1997 m. Apaštalinio nuncijaus Lietuvai, Latvijai ir Estijai sekretorius.
1997 - 2008 m. Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos
provincijolas, Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonas, Lietuvos vyrų vienuolijų aukštesniųjų
vyresniųjų konferencijos pirmininkas
Brolio Benedikto Jurčio iniciatyva Klaipėdoje inicijuotas „Vilties bėgimas“
Šv. Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje iniciatorius ir projekto vadovas
Klaipėdoje organizuojamo projekto „Šv. Magdalenos naktis“ idėjos autorius
Apdovanojimai:
2013 m. Klaipėdos miesto apdovanojimas už metų darbą
2003 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius
2008 m. įteiktas Santarvės fondo auksinis ženklelis
2022 m. suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas
2022 m. Išrinktas Metų klaipėdiečiu

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!