Stengiasi apgauti gydytoją
„Dažniausiai asocialūs žmonės, norėdami pakliūti į ligoninę, stengiasi apgauti gydytoją, - pasakoja Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Priėmimo –skubios pagalbos skyriaus vedėja Božena Markevič. – Medikai, kurie priima tokius pacientus, sutvarko jų žaizdas, pakeičia tvarsčius, tačiau benamiai nelabai vertina mūsų darbą. Ne vienas atvejis yra pasitaikęs, kuomet toks žmogus įsipila į batą vandens ir kiša ką tik švariai sutvarstytą koją. Kodėl? Panašu, tam, jog po kelių dienų vėl galėtų kreiptis į kitą ligoninę – gal ten paguldys dėl tų pačių žaizdų? Ir taip vyksta visais metų laikais.
Benamiai gali apsimesti sergą bet kokia liga, tačiau dažniausiai simuliuoja neurologines, pavyzdžiui, sutriko kalba. Norint įrodyti, kad žmogus nekalba dėlto, jog būtų paguldytas į ligoninę, reikia pakankamai daug investicijų. Pasitaiko atvejų, kad tik atsigulęs į stacionarą toks pacientas, kuriam yra „sutrikusi“ kalba, iš karto pradeda kalbėti.
Paaiškėja, kad tai paprasčiausiai buvo socialinės problemos...“
O kiek dar atvejų, kuomet tokį pacientą reikia gražiai ir maloniai išprašyti iš gydymo įstaigos. Nes sužinojęs, jog nebus paguldytas į stacionarą, jis ne juokais supyksta ir medikus išvadina „gražiausiais“ epitetais.
„Vieną asocialų žmogų paguldėme į stacionarą, nes buvo sunku atskirti, ar jis rimtai serga, ar simuliuoja. Kai paaiškėjo, kad nieko rimto nėra, kilo problemų dėl jo išrašymo. Žmogus neturėjo paso. Tiksliau, turėjo rusišką, nepaisant to, kad jau daugiau nei dvidešimt metų gyvename nepriklausomoje valstybėje. Tuomet teko daktarei, beje, savo lėšomis, sutvarkyti jo asmens tapatybės kortelę. Po to, kadangi neturėjo kur eiti, benamis buvo perkeltas į slaugos ligoninę. Atsisveikindamas jis dar paklausė: „Daktare, o pinigų neduosite?..“ Būtų juokinga, jei nebūtų graudu... Tokių pacientų buvo ir bus. Tačiau padėti jiems išspręsti socialines problemas galimybių praktiškai nėra, neturime socialinių darbuotojų, nepakanka nakvynės namų, nėra kam pasirūpinti tokiais žmonėmis“, - liūdnai konstatuoja medikė.
 
Savivaldybės reikalas

„Medikas iš tikrųjų turėtų gydyti, o socialines problemas tik padėtų spręsti, - sako žinomas kardiologas profesorius Pranas Šerpytis (nuotr.). – Iš tikrųjų ligoninėse trūksta vadinamųjų „lovų menedžerių“. Nes dabar medikai, kurie dirba Intensyviosios terapijos skyriuje, nemažai laiko skiria derindami pacientų iškėlimo ir dalį kitų socialinių klausimų. Net konsiliumuose gaištamas laikas sprendžiant, kur pacientą patalpinti.
Savivaldybėse turėtų dirbti ir socialiniai darbuotojai, ir tam tikri skyriai galėtų būti kuriami. Benamių yra nemažai. Ypač dažnai jų socialines problemas sprendžia Skubios pagalbos skyriai, nors iš tikrųjų tai yra savivaldybės reikalas.“
Galbūt miesto valdžia žada imtis drastiškesnių priemonių?
„Benamių skaičius Vilniaus centre per pastaruosius porą metų išaugo. Policija juos gali „pašalinti“ iš gatvės, neleisti įeiti į centrą, juos iš ten vyti ar kur nors išvežti. Bet tai neišsprendžia problemos, - sako Vilniaus mero pavaduotojas Gintautas Paluckas. – Reikia stiprinti ir plėsti socialinių paslaugų apimtis, nes dabar Socialinės paramos centro darbuotojai, šalia kitų darbų, sprendžia ir asocialių žmonių klausimus. Nėra kryptinės orientacijos grynai darbui su benamiais. Tai susiję su finansavimu bei visuomenės požiūriu. Nes, kai pasakai, jog reikia daugiau pinigų skirsti socialinės rizikos šeimoms, benamiams, išgirsti: palaukite, mes ir taip turime kur pinigus išleisti. Bet tokie asmenys tikrai nesirūpina savo sveikata ir higiena, todėl kelia pavojų visuomenei.“
Anot vicemero, šitie klausimai yra sprendžiami keliais būdais ar etapais.
„Kodėl žmonės tampa benamiai? Vieni turi kokią nors psichikos negalią, kiti yra nukentėję nuo ekonominių aplinkybių pasikeitimo, treti - nuo žalingo gyvenimo būdo. Todėl mes dirbame keliomis kryptimis. Socialinės paramos centras konsultuoja, kur ir kaip jie gali susigrąžinti gyvenimo įgūdžius ir grįžti į darbinę veiklą. Kad turėtų kur prisiglausti, išlįstų iš šiluminių trasų ar kitų panašių vietų ir pradėtų vėl normaliai gyventi, tokie žmonės siunčiami į nakvynės namus. O tie benamiai, kurie akivaizdžiai turi psichikos negalią, keliauja į globos įstaigas, kur jiems teikiama speciali pagalba. Tokiais etapais žingsnis po žingsnio žmonės mėginami grąžinti į normalų gyvenimą.“
 
Komentaras
 Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas prof. Narūnas Porvaneckas:

- Benamių klausimas yra labai aktualus, nes traumų dažnis tarp asocialių pacientų yra daug didesnis. Dažniausiai tai būna kaulų lūžiai, uždegimai, žiemą – ir nušalimai.
Skaudu, kai medikai, naudodami brangias konstrukcijas, atlieka profesionalų darbą kaip ir privaloma, o vis tai, kaip ir rekomendacijos, kokio pooperacinio režimo pacientas turi laikytis, nueina perniek. Dėl to kyla didžiausios komplikacijos, pasibaigiančios galūnės amputacija. Tiesa, kartais asocialūs pacientai amputacijos nesibaimina, nes tokiu atveju turi daugiau šansų gauti pašalpą.
 
Tarp kitko
Daugelis benamių neturi Privalomojo sveikatos draudimo, nėra prisirašę prie pirminės sveikatos priežiūros įstaigos ir dėl to negali nemokamai gauti sveikatos priežiūros paslaugų. Siekiant pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų benamiams prieinamumą, iš Savivaldybės biudžeto lėšų yra apmokamos pirminės sveikatos priežiūros paslaugos asmenims, neapdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu. Siuntimus į sveikatos priežiūros įstaigą išduoda Vilniaus miesto socialinės paramos centras. Pernai metais siuntimų išduota šešiolikai asmenų.