Atsako specialistė
Psichologė praktikė Ramunė Žėlionienė (www.psichologeramune.lt)

- Labai svarbu suprasti tėvams ir visiems suaugusiems, kad vaikai yra linkę atkartoti tai, ką jie mato gyvai ar televizorių ekranuose. Štai čia ir yra didžioji suaugusiųjų atsakomybė. Jie turi pasirūpinti, kad artimoje vaikui aplinkoje jis matytų kuo geresnį elgesio pavyzdį. Viską, ką mes darome, kai vaikai yra šalia, labai didelė tikimybė, kad vaikai ims ir atkartos. Tuomet jau nėra prasmės ką nors aiškinti, nes atžala susidarys dviprasmišką įspūdį. Taip gali net išmokti meluoti, apgaudinėti, turėti nereikalingas kaukes. Kai vaikas yra mažas jo vaidmenų kiekis yra nedidelis, tačiau ilgainiui jis jų įgis vis daugiau.
 
Tam, kad ateityje žmogaus nevargintų nereikalingi vaidmenys, geriausia, kai tėvai yra visur mandagūs, visur išlaikyti. Viską galima padaryti kultūringai. Yra mamų, kurios kreipiasi: „Ką man daryti? Vaikas daro tai, ką vyras.“ Yra vienintelis atsakymas – turite kaip nors įkalbėti savo vyrą daryti tam tikrus dalykus ne vaiko akivaizdoje arba prašyti to nedaryti vardan vaiko. Tokį reiškinį būtų galima įvardyti tėviškuoju dosnumu.
 
Psichologai dažnai aiškina tėvams, kad pirmiausia pasikeisti reikėtų jiems. Žinoma, tėvai dažnai atkerta, kad jie taip pat žmonės ir jiems reikia atsipalaiduoti. Tačiau tuomet supranti, kad suaugusieji atsipalaidavimo ieško tuose dalykuose, kurie kažkodėl gali būti žalingi vaikams. Reiškia mes nekeliame sau aukštesnės kartelės, bet vaikų norime labai tvarkingų. Pavyzdžiui, tėtis po darbo gali išmėtyti savo purvinas kojines bet kur, tačiau jeigu vaikas išmėtys – blogai. Mama gali puodą su sriuba palikti ir išplauti tik rytoj, bet jeigu vaikas neišsiplaus lėkštės – blogai. Suaugusieji vaikų auklėjime taiko daug dvigubų standartų, o vaikai juos natūraliai vis primena.
 
Jeigu tėvai galvoja, kad vaikai labiausiai atkartoja jų elgesį – tai nėra tiesa. Tyrimais nustatyta, kad vaikai dažnai nusižiūri nuo šešeriais septyneriais metais vyresnių vaikų. Jei vaikas vienas šeimoje, kurį laiką kai kuriuos elgesio niuansus jis nusižiūri tik nuo mamos ir tėčio. Toliau jis auga, susitinka su bendraamžiais, iš kurių atkartodamas taip pat gali daug ko išmokti. Vėliau gali imti mokytis ir iš vyresnių. Tuomet jau svarbus aplinkos parinkimo vaikui klausimas. Labai gerai, jei mažesni vaikai, bendraudami su vyresniais vaikais turėtų tarpininką – suaugusįjį.
 
Jei vaikas ką nors „pasigavo“ iš tėvų. Reikia būti pačiam labai budriam ir priimti tai kaip „veidrodį“. Tuomet natūralu - suaugusieji turi elgtis kitaip, kad tame „veidrodyje“ būtų kitas atspindys. Jei matome, kad vaikas netinkamą elgesį „atsineša“ iš kitos aplinkos, reikia kelti klausimą, kokioje aplinkoje vaikas dažnai būna, kokie jį supa bendraamžiai. Būtina gerai apmąstyti, ar ta aplinka vaikui yra tinkama. Geriausia su vaiku atvirai pasikalbėti, paskatinti jį susimąstyti. Taip pat svarbu stiprinti šeimos statusą vaikui, kad kita aplinka nebūtų didesnis autoritetas. Jei vaiko elgesys kinta ir namuose, tai būtent ir gali reikšti, kad ta kita aplinka yra jam svarbesnė. Tačiau bet kokiu atveju prasta reakcija – pykti, bausti, rėkti. Mes negalime pykti ant vaikų, nes jiems prisitaikyti prie bendraamžių yra gyvybiškai svarbu.