- Rugsėjis šeimoms visada intensyvus. Kaip jūsų šeimai sekasi įsivažiuoti į naują sezoną?
 
- Pas mus šiemet viskas harmoningai dėliojasi – darbai, būreliai, veiklos.
Turbūt todėl, kad vasarą gerai pailsėjau. Daug keliavome, leidau sau mažiau dirbti ir daugiau būti su šeima, daryti tai, ką noriu. Dabar esu taip pasiilgusi darbų, kolegų, rutinos, kad su džiaugsmu keliuosi ir einu į visas veiklas be jokio nuovargio.
 
- Bet naviguoti tarp visų vaidmenų – aktorės, dainininkės, mamos, žmonos – turbūt nelengva?
 
- Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad viskas sekasi puikiai ir visos sritys sulaukia vienodai dėmesio.
Rudens, žiemos sezonas man būna itin darbingas. Jokia ne paslaptis, kad viską suderinti – tiesiog neįmanoma. Jeigu skiri daug laiko, energiją bei dėmesį darbui – žibi, bet kita istorijos pusė liūdnesnė: tavęs ilgisi artimieji.
Kaltės jausmas tikriausiai puikiai pažįstamas kiekvienai mamai. Kita vertus, devynerius metus derindama mamystę ir veiklas, supratau, kad kaltė ir saviplaka niekur neveda. Dabar stengiuosi kitaip – jeigu jau dirbu, tai dirbu su malonumu. Tas džiaugsmas ir gera energija leidžia grįžus namo kokybiškai praleisti laiką su vaiku ir taip transliuoti dukrai, jog darbas mane daro laimingą.


 
- Dukra Gilė stebi mamą, kuri myli savo darbą, daug dirba, panašu, kad viską spėja ir turi „supergalių“...
 
- Ji tikrai žino, kad ne viską spėju ir ne viską galiu – tai komunikuoju atvirai. Bet man svarbiau, jog ji mato tikrą gyvenimą, su iššūkiais ir kad visada yra daugybė būdų juos spręsti.
Su vyru esame įsivedę nerašytą taisyklę – aptarinėdami tai, kas pasisekė ir kuo džiaugiamės, būtinai aptariame ir nesėkmes, baimes, nuogąstavimus. Su Gile atvirai dalinamės, kad ji žinotų – mes nesame tie, kurie viską puikiausiai padaro, kuriems viskas pavyksta be klaidų ir pastangų. Vaikui nėra šoko, kai mama sako „aš pavargusi“, „aš pasimetus“ ar „aš bijau“. Manau, jog gebėjimas sau ir kitiems įvardinti, kaip jautiesi, yra raktas į sveiką santykį su savimi ir pasauliu.
 
- Mokykla trečiokei – stresas, kontroliniai, socialiniai iššūkiai?
 
- Gilė tuoj pat pataisytų žodį „kontrolinis“ – mokykloje, kurią ji lanko, tokių žodžių nėra. Jei pasakyčiau „testas“, sakytų: „Mama, mes jokių testų nerašome, tiesiog pasitikriname žinias.“ (Juokiasi.) Atrodo gi tas pats, tik kitaip pavadinta – ir įtampos nesukelia.
Mano laikais būdavo „kontrolinis“ ir mes taip jaudindavomės, „kaldavome“. Pats žodis „kontrolinis“, rodos, versdavo įsitempti. Sakytum, tik žodis, bet kokį pokytį jis gali padaryti.
Esu dėkinga mokyklai už draugišką, saugią ir sveiką aplinką, kurią formuoja vaikams.

- Pačiai patiko mokykla vaikystėje?
 
- Aš norėjau būti pirmūnė. Gal tikslieji mokslai ir ne taip gerai sekėsi, bet visuomet kėliau sau tikslą klasėje būti prie geriausiųjų. Buvau tokia perfekcionistė – jeigu nubraukdavau ką nors sąsiuvinyje, nepagailėdavau laiko imti naują ir viską perrašyti dailyraščiu. Man būdavo negražu, kad kažkur nubraukta.
O mūsų dukra kitokia – jai nesvarbu. Gali pamiršti, nubraukti, kampus užlankstyti – ir nemato jokios problemos. Tada man reikia truputį pakvėpuoti, nusiraminti ir priminti sau, kad sąsiuvinis ne mano. (Juokiasi.) Mes skirtingos, ir tai nuostabu.

 
- O kaip vaidybos studijos? Jautėtės savo vietoje?
 
- Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, kas tai yra. Mano aplinkoje nebuvo kalbama apie meną, literatūrą, klausomasi klasikinės muzikos, aš nemačiau spektaklių. Buvau kaimo vaikas, į didmiestį atvažiavęs motoroleriu, numuštais keliais, ką tik išbraidžiusi visas pievas ir miškus…
Tiesa, lankiau dramos būrelį Subačiuje, kur gyvenau. Bet daugiau kaime mes mažai ką matėme. Atrodė, kad aktorystė yra tai, ką matai per televiziją.
Bet darbo niekada nebijojau, stengiausi išmokti, suprasti. Esu laiminga, kad viskas sėkmingai susiklostė – pirmąjį vaidmenį spektaklyje gavau dar būdama antrame kurse. Čia mokiausi iš patyrusių profesionalių aktorių. Iškart po studijų mane pastebėjo Oskaras Koršunovas, suvaidinau „Išvaryme“. Taip viskas prasidėjo. Niekada nebuvo tarpo, kad neturėčiau darbų ir galvočiau – kodėl pasirinkau vaidybą?
Be to, esu baigusi amatą – profesionaliai grimuoju. Tai man padėjo ir pandemijos metu – dirbau filmavimo aikštelėje. Visą pandemiją pradirbau su „Netflix“ projektais. Mano kolegės grimerės iki šiol parašo: „Oneida, gal nori prisijungti?“ Kartais keliuosi ryte, nuvažiuoju, padedu grimuoti – iš didelio dėkingumo, kad tada mane priėmė ir turėjau darbo.
 
- Augote Kupiškio rajone, Subačiuje, – esate tikras autentiškos Lietuvos vaikas. O kita paveldėta puse – angoliškąja – domitės?
 
- Negaliu apie tai negalvoti, ignoruoti. Labai noriu susitikti su savo tėčiu. To dar nepadariau, bet noriu nuvažiuoti ir jį pamatyti.
Gilės gimimas į mano mąstymo lauką atnešė naujų temų. Pradėjau kitaip vertinti mamos ir tėčio dalyvavimą, svarbą, ryšį. Pati augau tik su mama, o paskui, kai man buvo keturiolika, mama išvažiavo į Ameriką, ir mes su sese viena kitą auginome – jai buvo devyneri, man – keturiolika. Tada mintys buvo apie išgyvenimą, emociniams svarstymams nebuvo erdvės.
Kai gimė mano dukra, pradėjau kitaip mąstyti. Metai terapijos dovanojo naujų suvokimų. Iš pradžių atrodė, kad nejaučiu jokių jausmų tėvui – jo tiesiog nėra. Bet tai buvo bandymas apsisaugoti, apgauti save, neleisti jausti pykčio, apleistumo. Terapeutės kabinete leidau sau pakelti visus jausmus, su jais pabūti.
Dabar liko tik noras susitikti. Ne sąskaitoms suvesti ar klausti „kodėl?“ Tiesiog mes čia neamžini. Kol turiu galimybę pamatyti, gyvai susitikti su tėčiu, išgirsti balsą, pažiūrėti į akis, pajusti, ką reiškia, kai tave apkabina tėtis… Būtų kvaila įsivelti į aukos ar ego žaidimus ir neleisti sau patirti tų dalykų.
Taigi, išsikėliau sau tikslą pasimatyti. Žinau savo pavyzdžiu – kur mano dėmesys, kur energija, ten viskas sužydi ir būtinai įvyksta. Siunčiu šią žinią, manifestuoju – tai būtinai įvyks. Tai tik planavimo klausimas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!