Kuriamas naujas pagalbos modelis
 
Augantys psichikos sveikatos iššūkiai visuomenėje reikalauja naujų, į žmogų orientuotų sprendimų. Lyderystę šioje srityje rodo Šiaulių centro poliklinika, kuri ne tik išplėtė ir patobulino jau daugiau nei dešimtmetį veikiantį dienos stacionarą, bet ir ėmėsi bandomojo projekto savižudybių prevencijai. Apie projektus kalbamės su Šiaulių centro poliklinikos direktoriumi Mindaugu Maželiu ir vidaus kokybės vadybos koordinatore Renata Undže.
 

„Priėmėme visiškai naują Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos iššūkį ir žengėme į nežinomybę, – pasakoja kokybės vadybos koordinatorė Renata Undžė. – Naujojo projekto tikslinė grupė – pacientai, patiriantys savižudybės grėsmę. Iki šiol nebuvo jokios aiškios tvarkos ar aprašo, kaip reikėtų dirbti. Viskas kuriama nuo pradžių, bendradarbiaujant su kitais projekto partneriais bei Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Akreditavimo tarnyba) atstovais, remiantis užsienio šalių patirtimi bei geraisiais pavyzdžiais.“

 
O tokių pavyzdžių šiandien Šiauliuose – jau ne vienas. „Noriu pabrėžti, kad šią pacientų grupę pritraukti sudėtinga. Mūsų tikslas – per pusantrų metų padėti šimtui žmonių, patyrusių suicidinį elgesį ir (ar) mintis. Jau dabar turime per 80 dalyvių, o apie pusė šimto pacientų sėkmingai pabaigė projekto programą pagal nustatytus algoritmus, kai kurie net įsitraukė į visuomeninę veiklą, pradėjo dirbti“, – džiaugiasi R.Undžė.
 
„Vis dar esame aktyviame kūrybiniame procese, – priduria koordinatorė. – Reguliariai organizuojami susitikimai, pasitarimai, pasiektų rezultatų aptarimai su Akreditavimo tarnybos atstovais. Kuriamas atvejo vadybos, teikiant pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas ir vykdant projektą „Gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą“, tvarkos aprašas.“
 
Kas gali pretenduoti į atvejo vadybininko pareigybę? „To paties klausėme ir mes, – pradžioje gaubusią nežinią prisimena poliklinikos direktorius Mindaugas Maželis. – Tačiau per praktiką išryškėjo, jog geriausiai šias funkcijas, priklausomai nuo situacijos, atlieka socialiniai darbuotojai, psichologai, psichiatrai. Vieniems pacientams reikia padėti pildyti dokumentus, spręsti teisinius klausimus, kitiems dominuoja emocinės problemos, nerimas, nemiga. Atvejo vadybininkai aktyviai dalyvauja kuriant šios pareigybės metodiką ir standartus, kurie vėliau bus taikomi visoje Lietuvoje.“
 
Ekspertų komanda rengia vykdomo projekto metodikas ir aprašą, kurį vertins Sveikatos apsaugos ministerija. Patvirtinti aprašai taps praktiniu standartu visiems Lietuvos psichikos sveikatos centrams, kaip dirbti su asmenimis, kuriems būdingos suicidinės mintys, elgesys ar tokio elgesio rizika.


 
Svarbi kiekviena vieta
 

„Dar vieną projektą – psichiatrijos dienos stacionaro paslaugų plėtrą – jau beveik įgyvendinome, – sako Šiaulių centro poliklinikos vadovas Mindaugas Maželis. – Psichikos dienos stacionare iki šiol turėjome 25 vietas, dabar turėsime 37. Atnaujinome infrastruktūrą – gydytojų kabinetus, nupirkome naujos įrangos, baldų, inovatyvių priemonių stacionaro lankytojų veiklai. Ypač daug dėmesio skiriame terapinėms erdvėms. Sutvarkėme iki šiol nenaudotas patalpas, įrengėme modernų ir erdvų druskų kambarį.“

 
Šiaulių centro poliklinikos plėtra ypač svarbi: čia atvyksta ne tik Šiaulių miesto ir rajono gyventojai, bet ir kelmiškiai, radviliškiečiai, pakruojiečiai, kuršėniškiai. Pacientai poliklinikos Psichikos dienos stacionarą renkasi net turėdami kitų alternatyvų. „Paskambino mums iš Pakruojo, pasakė, kad turi gydytojo siuntimą atvykti. Kai pasiteiravome, ar Joniškis nebūtų arčiau, pacientas patikino, jog pasidomėjęs mūsų teikiamomis paslaugomis, nori lankytis būtent pas mus“, –pasakoja medicinos registratorė-psichikos sveikatos slaugytoja Danutė Morkūnienė.
 
Daug terapinių erdvių
 
Pasivaikščiojus drauge su D.Morkūniene ir gydytoja psichiatre Laima Šėporaitiene po stacionarą, akivaizdu kodėl. „Šiandien Psichikos dienos stacionare turime 36 lankytojus. Kiekvienam pacientui vidutiniškai paskiriami 4-6 skirtingi užsiėmimai per dieną. Turime didelę laisvalaikio ir terapinių erdvių įvairovę“, – sako gydytoja L.Šėporaitienė.
 
Muzikos terapeuto kabinete įrengta speciali vibracinė muzikinė kėdė, skirta individualiems užsiėmimams. „Pasitaiko, kad kam nors reikia pabūti individualiai, atsipalaiduoti, – pasakoja gydytoja L.Šėporaitienė. – Žmonės grupėje ne iš karto jaučiasi patogiai, ypač gydymo pradžioje. Todėl pradedame nuo individualių užsiėmimų, o vėliau, kai pacientas apsipranta, įsitraukia į grupines veiklas.“
Grupiniuose muzikos užsiėmimuose lankytojai turi galimybę muzikuoti skirtingais instrumentais, kurti muziką, socializuotis. Užsiėmimų metu stimuliuojamos smegenys, skatinamas kūrybiškumas, emocinė raiška, kuriama saugi ir žaisminga aplinka socialinei sąveikai.
 
Šaltuoju metų laikotarpiu lankytojų gausu šviesos terapijos kabinete. „Čia įrengtos specialios medicininės lempos, kurių dėka žmogaus organizme išsiskiria laimės hormonai endorfinai. Tyrimai rodo, kad šviesos terapija ypač efektyvi gydant sezoninę depresiją, miego sutrikimus ir bendrai gerinant nuotaiką tamsiuoju metų laiku. Pacientai jaučia realią naudą. Kai lauke trūksta šviesos, šiame kabinete jie gali pasisemti energijos, pagerinti nuotaiką“, – teigia gydytoja psichiatrė.
 
Dar viena itin pacientų mėgstama vieta – jau dešimtmetį veikiantis multisensorinis kambarys. Šioje erdvėje šviesos efektais, garsais, tekstūriniais paviršiais, aromatais stimuliuojami visi žmogaus pojūčiai – rega, klausa, lytėjimas, uoslė. „Tokia stimuliacija padeda reguliuoti emocinę būseną, gerina psichologinę savijautą“, – komentuoja specialistė.
 
D.Morkūnienė parodė šviesią, veidrodžiais papuoštą salę, kurioje kiekvienas rytas stacionaro lankytojams prasideda mankšta. „Į mankštą noriai įsitraukia visi: ir jaunesni stacionaro lankytojai, ir senjorai. Užsiėmimus veda darbuotojos – jos gerai pažįsta įstaigos lankytojus ir žino, koks krūvis, koks tempas kuriam tinka. Turime įvairių priemonių – čiužinių, kamuolių, netgi du dviračių treniruoklius“, – pasakoja psichikos sveikatos slaugytoja.
 
Centre taip pat įrengtos erdvės judesio, šokio terapijai, grupiniams pokalbiams, biblioterapijai. Erdvus užsiėmimų kambarys primena meno galeriją. Čia gausu rankdarbių: lėlių, paveikslų, kūrinių iš siūlų, molio ir kitų medžiagų.

„Pacientus stengiamės įtraukti į kuo daugiau veiklų, nes aktyvumas irgi gydo, – sako gydytoja psichiatrė Laima Šėporaitienė. – Jis veikia kompleksiškai – nuo biologinių procesų iki prasmės pojūčio kūrimo. Tai ypač svarbu psichikos sveikatai, kur į žmogų stengiamasi žiūrėti kaip į visumą – padedama ir jo kūnui, ir sielai.“

 
Kai gydo kvapai
 
Greta įrengta aromaterapijos erdvė, kurioje pacientams pagal gydytojo rekomendacijas taikomi individualiai pritaikyti seansai. „Aromaterapija, kaip ir kitos terapinės priemonės, turi savo specifiką skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, žiemos virusus suvaldyti mums padeda natūralūs eukalipto eteriniai aliejai. Vakar garinome raminantį poveikį turinčią levandą“, – pasakoja gydytoja.
 
Čia pat naujai įrengtose patalpose įkurtas teigiamą poveikį viršutiniams kvėpavimo takams turintis druskų kambarys. Derinant druskų terapiją su aromaterapija, poveikis stiprėja – eukaliptų, levandų ar kitų eterinių aliejų aromatai papildo gydomąjį druskų kambario efektą. „Smulkios druskos dalelės valo kvėpavimo takus, gerina plaučių funkciją, ramina nervų sistemą. Taigi čia bus dar viena profilaktinė vieta atsipalaiduoti, pakvėpuoti ir pasistiprinti“, – sako L.Šėporaitienė ir priduria, kad šios terapinės erdvės ypač naudingos pažeidžiamesniems, įvairiomis gretutinėmis ligomis sergantiems vyresnio amžiaus pacientams.
 
Gydytoja svarsto, kad ateityje šias paslaugas būtų galima pasiūlyti ir kitų sričių specialistams.


 
Auga kartu
 
Eidami toliau, kino peržiūrų erdvėje sutinkame Psichikos dienos stacionaro lankytojus. Kasdien stacionare apsilankantis 58-erių pacientas pasakoja, kad gyvenimo be šios erdvės neįsivaizduoja: „Turėjau daug problemų gyvenime… Namuose vienas gyventi negaliu, labai nuobodu. O čia turime daug bendrų užsiėmimų, analizuojame muziką arba filmus, turime biblioterapiją, kur analizuojame tekstą pagal gyvenimą. Čia geriau.“
 
Greta sėdinti pacientė, šiemet paminėjusi 50 metų jubiliejų, atvirauja, kad atšalus orams, ją aplanko stipri depresija. „Tokiu metu man pablogėja. Namuose rutina ir tie patys vaizdai slegia. Nesinori ten būti vienai. Kiekvieną rudenį šešioms savaitėms atvažiuoju į stacionarą. Einame į mankštą, į muzikos terapiją, draugaujame visi, filmą pasižiūrime, su psichologu pasikalbame. Man tie pokalbiai labai padeda. Galvoje susidėlioju, ką daryti, ko ne, kaip būti toliau“, – pasakoja moteris.
 
Grupinę terapiją ką tik pravedusi stacionaro psichologė Eglutė Linkevičienė sako, kad universalios technikos padėti visiems pacientams nėra. „Tiesą sakant, su sunkiosiomis psichikos sutrikimų diagnozėmis, tokiomis kaip šizofrenija, dirbti daug lengviau: tu žinai ligos apibrėžtį, supranti, kur yra ribos ir kaip gali dirbti. Man sunkiausia dirbti su žmonėmis, kurių diagnozės yra nežinia kas: nerimas, depresija… Čia nėra jokios aiškios apibrėžties – šaknys glūdi labai įvairiuose dalykuose. Ir tu turi tai atskleisti“, – atvirauja psichologė.
 

Vis dėlto 35 metų darbo patirtį sukaupusi psichologė Eglutė Linkevičienė darbą su stacionaro lankytojais laiko ypatingu: „Taip stebuklinga, jog gali paimti ir vesti, lydėti žmogų per gyvenimą, kad jam būtų geriau. Juk su pacientais pirmiausiai dirba ne metodas, bet žmogus. Norėdamas padėti kitam, turi gerai pažinti save, atsakyti sau į daugybę klausimų, augti. Tik tuomet kiti patiki tuo, kas tu esi, kaip tu dirbi, ką neši, ką kalbi.“

 
„Stipriausiais psichologais ar psichiatrais jautėmės tikriausiai tuomet, kai baigėme mokslus. Tačiau daug metų dirbdamas ir stebėdamas tą misteriją, kas yra žmogus ir kas yra gyvenimas, tu taip sumažėji – ne savivertės prasme, bet tampi kur kas kuklesnis ir paprastesnis“, – apie asmeninę transformaciją dirbant šioje srityje kalba psichologė.
 
Mažėja stigma
 
Psichiatre nuo 1985 metų dirbanti L.Šėporaitienė pastebi, kad metams bėgant stacionare ėmė lankytis vis įvairesnio amžiaus, skirtingų lyčių pacientai. „Pačioje pradžioje buvo išties sunku. Ilgą laiką pacientai vengė kreiptis pagalbos. Džiaugiamės, kad stigmos mažėja – ateina jauni žmonės, ateina vyrai. Turime aštuoniolikmečių ir pacientų, vyresnių nei 80 metų“, – sako gydytoja.
 
„Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai atskleidžia, kad psichikos ligos – tiek šizofrenija, tiek depresija – yra susijusios su konkrečiais pokyčiais smegenyse, – teigia L.Šėporaitienė. – Tai nėra kažkas efemeriško ar įsivaizduojamo. Tai – realūs smegenų veiklos sutrikimai, lygiai tokie pat kaip kitų organų ligos.“
 
Gydytoja paaiškina: kaip kasa nustoja gaminti insuliną, sergant cukriniu diabetu, taip smegenys gali gaminti nepakankamai serotonino – neurotransmiterio, kurio trūkumas sukelia depresiją. „Kai žmogus supranta, kad tai yra biologinis procesas, kurį jis ne visada gali kontroliuoti, stigmatizacija mažėja“, – pabrėžia psichiatrė.
 
Ji akcentuoja, kad psichikos ligos yra tokios pat medicininės būklės kaip ir kitos ligos ir gali būti gydomos. „Tai nėra žmogaus silpnumas ar charakterio trūkumas. Tai yra organų sistema, kuri kaip ir bet kuri kita gali susirgti ir kuriai reikia profesionalios medicininės pagalbos. Pagaliau mes dirbame kaip normalūs kitų kūno specializacijų gydytojai“, – teigia L.Šėporaitienė.
 
Komanda – kasdienybės herojai
 

Dvidešimt metų slaugos srityje dirbanti Danutė Morkūnienė pasakoja į Psichikos sveikatos centrą atėjusi dirbti iš Naujagimių skyriaus. „Ir čia pacientai man kaip kūdikėliai. Mano vaikiukai. Smagu, kai be penkiolikos minučių aštuonios, – nors durys atsidaro tik aštuntą, – jie jau galvytes kiša, prašosi vidun – taip jiems pas mus gera“, – pasakoja specialistė, komandos narių meiliai vadinama bite motinėle, aplink kurią sukasi visa stacionaro kasdienybė.

 
„Merginos ne tik su pacientais užsiima, bet ir šventes organizuoja. Iki pat dabar Helovyno dekoracijų nenuėmėme – tokios gražios“, – šypsosi psichologė E.Linkevičienė.
 
„Visoms šventėms ruošiamės, šv. Kalėdas taip pat paminėsime su dainomis, žaidimais ir pokalbiais prie arbatos, sausainių“, – užsimena D.Morkūnienė.
 
Socialinė darbuotoja Aušra, čia dirbanti nuo pat Psichikos sveikatos centro atidarymo, pabrėžia, kad darbas su psichikos sveikatos sunkumų turinčiais pacientais skirtas ne visiems: „Čia lieka tik tie, kas išties gimę padėti žmogui. Turime slaugytojas, meno terapeutus, psichologus, psichiatrus. Mūsų komanda ypatinga – visuomet randame sutarimą, nes visiems nuoširdžiai rūpi žmogus.“
 
Stacionaro darbuotojos pripažįsta: lengva – ne visada. „Visko yra buvę. Teko ir policiją kviesti ir suktis iš įvairių padėčių. Bet svarbiausia – nebijoti žmogaus ir norėti jam padėti. Tik suprasdamas pacientą jauti, kad tavo darbas turi prasmę“, – sako medicinos registratorė-psichikos sveikatos slaugytoja Danutė Morkūnienė.
 
„Mūsų profesijoje nėra jokio įmantrumo – tai patarnaujančios profesijos, – papildo E.Linkevičienė. – Man pačiai padeda atskirti dvi sąvokas – kas yra empatija ir atjauta. Kai empatizuoji, tu susilieji su žmogumi ir negali jam deramai padėti, patarnauti. Jeigu atjauti, tu nepraryji kito kančios, bet gali eiti su kito kančia per gyvenimą. Atjausdamas gali būti šalia ir padaryti dėl žmogaus labai daug.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!