Kartelė žemiau

Karinės medicinos ekspertizės komisijos pirmininkas majoras Vilius Kočiubaitis (nuotr.) sako, kad menamos ligos – anokia naujiena. Tačiau nuo karinės tarnybos šiųmečiai šauktiniai bus atleisti tik dėl rimtų sveikatos sutrikimų. „Keliamų reikalavimų slenkstis yra žemesnis nei anksčiau. Pirmiausia atsižvelgsime į širdies ir kraujagyslių ligas: širdies ydas, ritmo sutrikimus, arterinę hipertenziją. Kliūtimi tapti kariu gali būti ir virškinamojo trakto, akių ligos, sunkiai koreguojama trumparegystė. Svarbios ir skeleto raumenų ligos, plokščiapadystė. Tačiau jos turi būti trečio ar antro laipsnio. Bus kreipiamas dėmesys ir į bronchų astmą, lėtines alergines, psichikos, neurologines ligas, intelekto sutrikimus bei epilepsiją“, – vardija karo medikas. Netinkami bus ir pernelyg nutukę ar labai mažą svorį turintys jaunuoliai.
Tiesa, kai kurių ligų atvejais šiemet padaryta išimčių. Anksčiau į karinę tarnybą nebuvo šaukiama, esant širdies ydai, vadinamai mitralinio vožtuvo prolapsu, arba hipertenzijai. Dabar su šia širdies yda, jei ji nėra ryškiai išreikšta, ar sergantys pirmo laipsnio hipertenzija jaunuoliai tarnauti galės. Taip pat karo prievolei bus tinkami ir sirgusieji astma, jeigu per pastaruosius penkerius metus dėl šios ligos nė karto nesikreipė į medikus.
Žiniasklaidoje pasirodė įvairių prognozių, kiek savanorių negalės atlikti pilietinės pareigos dėl sveikatos problemų. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininkas majoras Žygimantas Adamonis yra minėjęs, kad jų tinkamų kariuomenei būna tik apie trisdešimt procentų. Tačiau anot majoro Viliaus Kočiubaičio, tokią informaciją reikia patikslinti. „Žmonių, kurie eina savanoriais, motyvacija - aukšta, tad jų tinkamumas apie devyniasdešimt procentų“,– įsitikinęs jis.
 
Telieka susitaikyti

Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos skyriaus Psichologinės paramos įguloms poskyrio viršininkas kapitonas Andrius Jurgaitis (nuotr.) pritaria, kad ruošiantis į šauktinių kariuomenę, svarbiausia jauno žmogaus motyvacija ir nusiteikimas. „Tuomet galima įveikti didžiausias kliūtis. Kitu atveju gimsta pesimistinės mintys, formuojasi neigiamas požiūris“, – mano A.Jurgaitis.
Tačiau motyvacija, kai esi verčiamas atlikti karinę tarnybą, ko gero net „nekvepia“? „Politinis sprendimas yra priimtas toks, koks yra. Natūralu, kai viskas įvyko labai greitai. Septynerius metus šauktinių kariuomenės nebuvo, tad dabartinė ateities vizija neatitinka kurtų planų. Tačiau su tuo reikia susitaikyti“, – sako jis.
Ir priduria, kad nereikia įsivaizduoti, jog jaunas žmogus tik atėjęs į kariuomenę turės tapti šaltakraujis žudikas. „Per devynių mėnesių tarnybą bus įvairių mokymų, kad būtų įgyta tam tikrų žinių ir gebėjimų. Ar, pavyzdžiui, pacifizmas bus kliuvinys tarnauti kariuomenėje? Tam ir yra patikra. Tikrinama ne tik sveikata, bet ir intelektas, būsimo kario asmeninės savybės. Kiekvienu atveju sprendžiama individualiai“, – teigia psichologas.
Pasak jo, ir anksčiau bandymų išsisukti nuo karinės tarnybos būdavo įvairių. „Tekdavo susidurti su manipuliacijomis. Dažniausiai jaunuoliai imituodavo kokią nors ligą. Ko gero pasiskaitydavo tarptautinę ligų klasifikaciją ir berdavo „kaip žirnius į sieną“ simptomus apie neaiškius jausmus, persekiojimus. Išradingumui ribų nėra“,– sako A.Jurgaitis.
Nors kapitonas pastebi, kad ankstesnė šaukimų praktika rodo, jog daugiau būdavo skundžiamasi fiziniais, o ne psichikos sveikatos sutrikimais. Pastarųjų kariškis jaunuoliams imituoti irgi nepataria. „Medicina dabar aukšto lygio, tad išsisukti nepavyks. Mintis būtų geriau nukreipti į būsimą tarnybą ir kaip ją sėkmingai atlikti, o ne kaip jos išvengti. Ta vyriškumo mokykla iš pradžių gali atrodyti sunki ir bauginanti, tačiau net patys didžiausi skeptikai gali tapti geriausi kariai. O po penkerių ar dešimties metų džiaugsis ir didžiuosis savimi, kad pasirinko kario kelią“, – mano A.Jurgaitis.

---

 
Komentaras
Psichologas dr. Marius Daugelavičius:

- Psichologiškai šauktinių kariuomenė – ne pats geriausias variantas. Iš šauktinio, kuris visiškai nenori to daryti, nauda bus mažesnė. Tokio žmogaus motyvacija silpnesnė nei samdomo kario, kuris, sąmoningai pasirinkęs, tarnauti eina kaip į darbą. Tuomet ir visai kiti įgūdžiai įgyjami. Tačiau klausimas ne vien iš psichologinės pusės sprendžiamas. Tad nuo konkretaus žmogaus valios šioje situacijoje ne tiek daug ir priklauso. Su tuo, ko negalime pakeisti, tenka tiesiog susitaikyti.
 
Nuomonės
Kokia Jūsų nuomonė apie privalomąją karinę tarnybą?
Vytautas M.
- Savanoriškai einu į šauktinių kariuomenę. Šiuo metu baigiu aukštąją mokyklą ir dar nesu tikras, kuo noriu užsiimti. Tad tikiu, kad devyni mėnesiai tarnaujant bus naudingi ir duos laiko pačiam save pažinti, sustiprėti ir užsigrūdinti. Išgirdęs, kad galimai vėl bus šauktinių kariuomenė, pasidomėjau. Rėmiausi kitų brandesnių valstybių pavyzdžiais ir suvokiau, kad savo šaliai tarnauti - garbė. Be to, tai yra mūsų visų pareiga, nurodyta Konstitucijoje. Galiausiai suprantu, kad prieš dvidešimt penkerius metus su dideliu ryžtu pasitraukėme iš sąjungos, kurioje atsidūrėme prieš mūsų pačių valią. Pasirinkome vakarietišką gyvenimo būdą, kur viskas paremta laisvu apsisprendimu. Man taip gyventi patinka, todėl reikalui esant, noriu už tai kovoti.
 
Laurynas J. L.
- Su Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga prieš pusantrų metų, prasidėjus Ukrainos įvykiams, surengėme mitingėlį prie Rusijos konsulato Klaipėdoje. Suvokdamas, kad tai yra ir grėsmė Lietuvai, ten laikiau plakatą, kuriame buvo parašyta: „Olekai, grąžink šauktinius“. Prisikalbėjau. Dabar savanoriškai eisiu į šauktinių kariuomenę. Tai yra pilietinė pareigą, kurią atlikti privalu. Esu nevedęs, vaikų neturiu, darbo, kuris negalėtų palaukti, - taip pat. O už tuos, kurie visais įmanomais būdais bando išvengti karinės tarnybos, bėga, slepiasi, man gėda.
 
Artūras S.
- Šiuo laiku pasakyti, kad yra šauktinių kariuomenę – didelis nusikaltimas. Tačiau džiaugiuosi, kad į sąrašą nepatekau. Dabar dirbu perspektyvų darbą, su drauge įsigijau butą su paskola. Jai padedu plėtoti verslą. Galvoju ne tik apie save, bet ir apie antrąją pusę. Jei turėčiau viską mesti devyniems mėnesiams, jai būtų labai sunku. Girdėjau sakant, kad vienas vaikas šeimoje taip pat ne kliūtis būti pašauktam į kariuomenę. Tuomet pagalvoju apie draugų šeimas ir suvokiu, kad tos vargšės moterys būtų devyniems mėnesiams paliktos it vienišos mamos. Manau, kad priimtas politinis sprendimas nėra pats tinkamiausias. Senoji tvarka, kai į kariuomenę jaunuoliai būdavo šaukiami po mokyklos, jei niekur nestoja, buvo kur kas tinkamesnė.