Užėmė, kad panaudotų šantažui
Antrąją karo savaitę rusija užėmė Zaporižės AE (ZAE), gaminančią iki penktadalio Ukrainos energijos. Prieš užimdami stotį ir Energodaro miestą, kuriame ji yra, okupantai ilgą laiką apšaudė teritoriją prie AE. Viename administracinių pastatų kilęs gaisras tuomet pasaulyje sukėlė didelį nerimą. Stotį užėmusi, Ukrainos žvalgybos ir Vakarų valstybių stebėtojų duomenimis, rusijos kariuomenė šaudė tiesiai iš atominės elektrinės teritorijos, o kai kurie vaizdo įrašai leido manyti, kad ir ginkluotę ji saugojo tiesiai elektrinės patalpose.
 
JAV valstybės sekretorius E.Blinkenas yra kalbėjęs, kad rusija naudoja ZAE kaip karinę bazę, idant apšaudytų ukrainiečius, suprasdama, kad jie neatsakys tuo pačiu: Černobylio tragediją išgyvenusi tauta tikrai neleis sau rizikuoti jokiu branduoliniu reaktoriumi.
 
BBC rašė, kad rusijos kariuomenė stoties teritorijoje dislokavo daugybę raketų paleidimo įrenginių, taip pat ir kitokią ginkluotę bei įrangą. Maskva tada pripažino savo kariškių buvimą ZAE, bet neigė smūgius iš stoties teritorijos ir kaltino Ukrainą keliant grėsmę branduoliniam objektui. Ukrainos „Energoatom“ vadovas Petras Kotinas savo ruožtu teigė, kad ZAE teritorijoje yra iki 50 rusų sunkiosios karinės technikos transporto priemonių, tarp jų ir „Uralas“ su sprogmenimis, ir iki 500 rusijos karių.
 
Ar atlaikys sviedinių pataikymus?
Hermetiškas apvalkalas, įrengtas ant kiekvieno ZAE reaktorius, turi ne tik išlaikyti spinduliuotę energetinio bloko viduje, bet ir apsaugoti patį bloką nuo išorinių poveikių – tai gali būti ir stichinės nelaimės, ir lėktuvų katastrofos, ir teroro išpuoliai bei sviedinių sprogimai.
 
Tačiau visai šiai apsaugai yra tam tikra riba. Jei apvalkalas gali atlaikyti lengvo orlaivio kritimą ar sprogimą šalia maitinimo bloko, pakankamai galingos kovinės galvutės, pavyzdžiui, raketos ar bombos, smūgis gali jį sugadinti. Ar korpuso pažeidimas reiškia, kad bus pažeistas ir jame esantis reaktorius? Aleksandras Kupny, 1988–2009 m. dirbęs Černobylio AE, taip pat keletą metų prižiūrėjęs dviejų jėgainių statybą ZAE, įsitikinęs, kad apgadinus izoliaciją reaktorius nebus iš karto sugadintas.
 
„Norint sugadinti reaktorių, reikia kelis kartus smogti į tą pačią vietą didelio tikslumo sviediniais, pirmasis vienas ar du sviediniai pramuša izoliaciją, o kitas, įskridęs į tą pačią skylę, gali sugadinti reaktorių, – aiškina A.Kupny. – Jei radioaktyviųjų medžiagų išmetimas įvyktų pro apvalkale padarytą skylę, jis bet kokiu atveju bus mažesnis nei Černobylyje.“
 
Katastrofa, bet...
„Žinoma, pačioje elektrinės zonoje tai reikš radiacinę taršą, – pabrėžia branduolinis fizikas. – Tačiau tai bus vietinio masto, o ne pasaulinė katastrofa. Gali nukentėti žmonės, pirmiausia stoties darbuotojai, Energodaro, Kamensko-Dneprovskio rajono ir Nikopolio gyventojai. Priklausomai nuo to, kur pučia vėjas.“ Jam akivaizdu, kad didžiausias radioaktyvus išmetimas įvyktų, jei visų šešių ZAE blokų apvalkalai bus pažeisti, o reaktoriai – nukentės. Tokio pažeidimo pasekmės, jo nuomone, priklausys nuo vėjo greičio ir krypties: „gali nukentėti tiek Rytų Europos šalys, Baltarusija, tiek rusijos pasienio regionai, taip pat Krymas.
 
„Apskritai, reaktorius ir atominė elektrinė yra gana sudėtingas objektas. Ir yra nemažai nelaimingo atsitikimo galimybių. Ir tiesioginė žala reaktoriaus izoliacijai nėra vienintelė galimybė“, – pažymi Jungtinių Tautų nusiginklavimo problemų tyrimo instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Pavel Podvig.
 
Ne visi reaktoriai – aktyvūs
Iš viso ZAE yra šeši reaktoriai. Trys šiuo metu veikia, nors ir ne visų pajėgumu, be to, vienas jų, Ukrainos „Energoatom“ rugpjūčio 6 d. duomenimis, buvo sustabdytas dėl prieš dieną vykusio netoli jo susišaudymo. Likę trys blokai neaktyvūs ir nėra taip prisotinti radionuklidų, todėl jų emisija, pažeidus korpusą, bus mažesnė (Radionuklidai yra trumpaamžiai ir ilgaamžiai, jų pusinės eliminacijos laikas yra skirtingas. Pavyzdžiui, jodo-131, pavojingo radionuklido, galinčio sukelti vėžį, pusinės eliminacijos laikas yra aštuonios dienos).
 
Trumpaamžiai nuklidai trijuose neveikiančiuose ZAE reaktoriuose jau seniai suiro, todėl radiacijos lygis juose yra mažesnis. Rugpjūčio pradžioje dėl susišaudymo išjungtame energijos bloke dalis trumpaamžių nuklidų, pavyzdžiui, jodas-131, suiro, tačiau ne visi. Pavyzdžiui, cezio-134 pusinės eliminacijos laikas yra dveji metai, o cezio-137-30 – metų.
 
„Suprantama, kad atominė elektrinė suprojektuota atsparia tam tikram išoriniam poveikiui, bet nemanau, kad kas nors rimtai tikėjosi, jog reaktorius atsidurs karo zonoje, – sako Pavelas Podvigas. – Jei įvykis pakankamai rimtas, negalima atmesti galimybės, kad tokios avarijos pasekmės paveiks 100-200 km plotą. Kai kurie silpnesni foninės spinduliuotės padidėjimai gali jaustis ir daug toliau. Priklauso nuo vėjo. Nemanau, kad nuo susidariusio radioaktyvaus fono iškart puls mirti žmonės. Bet aišku, kad bus padaryta didžiulė ekonominė žala, nes atsiras visiškos izoliacijos zona. Pasekmės gali pasirodyti ne iš karto, bet ilgainiui jos gali būti išties rimtos.“

---

 
Specialisto komentaras
Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro Branduolinių tyrimų mokslininkė Marina Konstantinova:

- Zaporižės AE stovi naujesnės kartos, VVER tipo reaktoriai – saugesni, pagerinti atsižvelgus į Černobylio įvykius. Iš viso Zaporižėje jų yra šeši, tačiau, TATENA teigimu, šiuo metu veikia tik du. Ir, skirtingai nei Černobylije, jie vėsinami ne grafito strypais, o vandeniu. Černobylio reaktoriaus šerdyje buvo įrengta daug grafito strypų, veikusių kaip neutronų lėtintuvas. Dėl gedimo grafito apvalkale kilo gaisras, kuris prisidėjo prie radiacijos plitimo.
Dar vienas svarbus skirtumas tarp Zaporižės ir Černobylio elektrinių yra tas, kad pirmosios reaktorius visiškai izoliuotas sandaria daugiau nei metro storio betonine konstrukcija. Tad pats reaktorius tikrai sprogti negali, jam tiesiog nepalikta tokios galimybės.
 
Kitas reikalas – kad gali būti pramuštas vėsinamasis baseinas. Tą padaryti sunku, bet galima, manyčiau, kokia nors didelio galingumo bomba. Tokiu atveju iš jo gali nubėgti vandens su tričiu (sunkiuoju vandeniliu) ir branduolinio skilimo produktais, iš kurių pavojingiausi ilgai gyvuojantys plutonis, cezis-137 ir stroncis-90. Jie iš pažeisto baseino gali pakliūti į Dnipro upę, o su jos vandeniu – į Juodąją jūrą.
 
Oru iki Lietuvos gali atkeliauti nebent dujų pavidalo jodo-129 ir 130 izotopai, turintys maždaug aštuonių parų skilimo laiką. Bet jie į orą gali pakliūti tik pažeidus paties reaktoriaus betoninį kupolą. Kas, kaip jau minėjau, yra praktiškai nerealu.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!