- Kada, jūsų manymu, buvo skaudžiausiai suklysta bandant suvaldyti viruso plitimą šalyje? 
- Bandymas suvaldyti virusą, pavadinkime, taškiniu būdu – lokaliai – nebuvo klaida. Tačiau tokia tapo, nes operacijų vadovas ir Vyriausybė, skelbdami tokį karantiną, nepagalvojo, ar savivaldybės mokės jį įvesti. Pavyzdžiui, ar mokės Radviliškis visiškai užsidaryti, ar mokės Raseiniai dviem savaitėm be jokių išlygų ir išvedžiojimų sustabdyti judėjimą. Tenka pripažinti, kad nemokame elgtis su tokia situacija kaip masinė infekcinė nelaimė, su kuria dar nebuvome susidūrę. Šiuo atveju merai, matyt, buvo tie asmenys, kurie tam tikrų veiksmų nedrįso imtis lokaliai. Ir rezultatas gana liūdnas - lokalus karantinas buvo butaforinis.
Kita klaida – savalaikis visų galinčių dirbti ir padėti Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui neįtraukimas. Juk buvo aišku, kad čia pajėgumų, didėjant skaičiams, trūks. Apie tai nepagalvota per visą vasarą.
 
- Karantiną sugriežtinote. Tikite, kad to pakaks?
- Jeigu sugebėsime apriboti judėjimą, sumažinti žmonių srautus, tikiuosi, virusą pavyks sustabdyti. Juk didžioji dalis žmonių laikosi karantino. Ir tai džiugina. Žinoma, liko ir tokių, kuriems kalk į galvą ką nori, jie vis tiek aiškins, kad COVID-19 – sąmokslo teorija. Jiems atrodo, kad tai - sąmoningas bandymas pakenkti jų gyvenimui, uzurpuoti teises. Jeigu tai nekeltų grėsmės kitiems, sakyčiau leiskim sau tokiems ramiai gyventi. Tačiau šiuo atveju jie gali tapti COVID-19 viruso nešiotojai. Todėl tenka pasakyti, kad su jais tvarkysimės per baudas ir administracines priemones. Policija geba būti mandagi, bet jeigu šie elgsis piktybiškai, teks pasakyti, kad mums žmonių gyvybės yra svarbiau. Jeigu nori neklausyti – mokėk baudą.
 
- Nepaprastoji padėtis ir komendanto valanda. Kiek realu, kad to sulauksime?
- Galiu drąsiai pasakyti, kad dabar tai nesvarstoma. Tai - grėsmė valstybingumui. Panašūs dalykai įvedami visiškos suirutės visuomenėje metu.
Tik vakar (trečiadienį – red. past.) įsigaliojo priemonės, kurias priėmė Vyriausybė. Jų efektyvumą geriausiu atveju pajausime apie Kalėdas. Tik tada bus galima pradėti galvoti apie kitas priemones, ką daryti toliau, ko dar galbūt neišnaudojome.
 
- Jūs kaip psichiatras tikriausiai jau įžvelgiate didelę pandemijos grėsmę psichologinei būklei. Kaip ši situacija žaloja mūsų sveikatą? Ir kokie galimi ilgalaikiai padariniai?
- Pirmiausia, ką jau matau iš visuomenės elgsenos, tai - pyktis. Vieni pyksta dėl to, kad kažkas nesiima veiksmų arba nesiėmė laiku. A.Verygą, S.Skvernelį norima patraukti vos ne baudžiamojon atsakomybėn. Kita dalis lygiai taip pat pyksta, kad veiksmų imamasi per aštriai – esą mes Grinčai, kurie atima Kalėdas. Yra tam tikra visuomenės dalis, kurios patiriamas nerimas prasiveržia kaip pūlinys – per pykčio akcijas. Tokias kaip „man nusispjaut“, kai svarbiau nusipirkti kokį nors žaisliuką parduotuvėje, negu galvoti apie tai, kad galbūt jau rytoj artimasis turės būti vežamas į reanimaciją. Nepagalvojama, kad galbūt joje jau nebebus vietos. Tokį emocinį smegenų užtemdymą, kada neigiama ir nenorima girdėti, galima pastebėti jau dabar.
Didžiulis nerimas kyla ir tiems, kurie turi psichologinių problemų. Neapibrėžtumo sąlygomis jie nemoka prie tokių aplinkybių prisitaikyti. Ir dėl to jaučia frustraciją. Dėl jos gali atsirasti būklių – nuo liūdesio iki depresijos. Turėsime tokių, kuriems prireiks ir ilgalaikės pagalbos.
 
- Medikų depresiškumo ir nerimo rodikliai, galima sakyti, žiaurūs: didelė dalis svarsto apie darbo ar net veiklos pakeitimą. Ar jau svarstoma, kaip bus rūpinamasi jų psichologine sveikata? 
- Ko nors žadėti šią akimirką negaliu. Situaciją žinome, tačiau kaip tą pagalbą medikams užtikrinti, kol kas neįsivaizduoju. Žinote, pagalbą suteikti galima. Prašom. Galimybė bus atvira. Tačiau ar ja naudosis? Dažnai kuo labiau perdegęs žmogus, tuo jis daugiau aiškina, kaip pats susitvarkys. Pas mus nėra tokios sistemos – griežtai nurodom ir toliau negali dirbti, kol neapsilankysi pas psichologą. Amerikiečiai taip daro su policininkais. Iš jų atimamas ginklas ir pasakoma, kad jo neatgaus, kol psichologas neparašys, kad gali jį turėti.
Turime sugalvoti, kaip gražiai pasiūlyti profesionalo pagalbą ir ką padaryti, kad ji iš tiesų būtų suteikta. Tai - nemenkas galvos skausmas, nors teoriškai tai nesudėtinga: medikui tereikia to norėti. Jam kaip ir kiekvienam Lietuvos piliečiui priklauso dešimt ligonių kasų apmokėtų psichologo konsultacijų per metus pasirinktame psichikos sveikatos centre. Kiek iš jų pasinaudojama, jau kitas klausimas.
 
- Ko palinkėtumėte žmonėms šių „suvaržytų“ Kalėdų proga?
- Šių metų Kalėdos bus istorinės. Aš tuo garantuotas. Bus turbūt vienintelės per visą žmonių gyvenimo istoriją Kalėdos tokioje izoliacijoje. Tai galima priimti net kaip savotišką atrakciją. Tokios pandemijos pasaulyje kartojasi kas šimtą metų. Vadinasi, nei aš, nei, ko gero, mano vaikai ir anūkai tokios pandemijos gyvenime nesulauks. Tikėkimės. Mes sėdėsime užrakinti, užsidarę, o vėliau galėsime pasakoti, kokios tai buvo Kalėdos ir kaip tai atrodė. Todėl, jei žmonės sveiki ir neturi didesnių problemų, pasakyčiau elementariai – pasidžiaukite jūs tomis Kalėdomis.
Na, o medikams palinkėsiu – būkit sveiki, stiprybės! Ir drąsiai išsakykite savo poziciją. Mes, kurie šiandien esame atsakingi už valstybės priimamus sprendimus, esame pasiryžę, kad ir ką žmonės pasakytų, kad ir kokius skundus beišreikštų, jų už tai nebausime. Mes ieškosime sprendimų.

---

Dosjė
1996 m. Vaikų ir paauglių psichiatras, Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas.
2008 m. Vadybos ir ekonomikos magistras, ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas.
1997-1999 m. Pavaduotojas, Vaikų telefono linijos koordinatorius, Respublikinė universitetinė ligoninė, Vaiko raidos centras.
1999-2005 m. Direktorius, Respublikinė universitetinė ligoninė, Vaiko raidos centras.
2005-2007 m. Vadovas (Vyriausiasis gydytojas), Klaipėdos priklausomybės ligų centras.
2008-2020 m. Vaikų ir paauglių psichiatras, Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras.
Išrinktas į LR Seimą 2020-2024 m. kadencijai. Sveikatos reikalų komiteto narys.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!