Rūpestis aktualus – toks, kad prieš Seimo rinkimus vykusiuose debatuose nesyk minėtas: vienas būsimųjų parlamento gigantų netgi garsino, kiek dešimčių milijonų eurų reikėtų norint, jog eilės prie magnetinio rezonanso ir kitos įrangos kelissyk sutrumpėtų.
 
Esama situacija galėtų kelti rūpestį, tačiau šio teksto autorius su lengva ironijos gaidele ragintų skaitytoją ieškoti stiprybės praeityje: jei pažvelgtumėme, kokia tragiška situacija šiuo klausimu Lietuvos gydymo įstaigose buvo susiklosčiusi pirmaisiais pokario metais, suprastumėme, kad dabartinė situacija – dar ne tokia tragiška, kokia galėtų būti.
 
Sostinė be elektrokardiografo
 
Tegul kalba dokumentai. 1946 m. lapkričio 30 d. LSSR sveikatos apsaugos ministras profesorius Banaitis paskelbė įsakymą Nr. 564, kurio tekstas daugiau nei iškalbingas: „Respublikos sostinėje Vilniuje nėra nė vieno elektrokardiografo ir tokiu būdu Vilniaus m. gydymo įstaigos nustoja galimybės naudotis brangiu ir svarbiu tyrimo metodu, kuriuo yra elektrokardiografas.“
 
Šis tuometinio sveikatos apsaugos ministro įsakymas gimė siekiant situaciją išspręsti – tą ryžtasi padaryti perskirstant: ministerijos žiniomis, Kauno ligoninėse tuo pat metu būta dviejų elektrokardiografų – vienas buvo Universiteto klinikose, o kitas – Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Be to, plito gandai apie paslaptingą trečiąjį Kauno elektrokardiografą, kuris galimai yra kažkokio privačiai praktikuojančio gydytojo rankose. Ministras Banaitis iš Vilniaus į Kauną komandiravo savo pavaldinį, kuris turėjo konkrečią misiją – paimti Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje buvusį elektrokardiografą ir atgabenti į Vilnių.
 
Tiesa, šiam planui nelemta buvo išsipildyti: ministerijos pasiuntiniui kelią užkirto Raudonojo Kryžiaus ligoninės Terapeutinio skyriaus vedėjas Gudas-Gudavičius, kuris atsisakė atiduoti ligoninėje turimą įrangą, o taipgi esą pripažino, jog žino apie trečiąjį – paslaptingąjį – Kauno elektrokardiografą. Pasirodo, šis yra jo asmeninė nuosavybė.
 
Tokia įvykių eiga kaip reikiant supykdė LSSR sveikatos apsaugos ministrą – šiame kontekste ir gimė cituojamas įsakymas. Jame griežtai įvertintas gydytojo Gudo-Gudavičiaus poelgis („Gyd. Gudo-Gudavičiaus pasielgimą traktuoju kaip politiniai kenksmingą ir pagal savo charakterį giminingą buožiniam išsišokimui“), pareikalauta atiduoti Vilniui abu turimus elektrokardiografus, o taipgi pagrasinta, kad jei gydytojas Gudas-Gudavičius šio įsakymo neįvykdys, bus atleistas iš darbo ligoninėje beigi su juo bus susidorota kaip dėstytoju („lygiagrečiai bus iškeltas klausimas Valst. Kauno U-to rektoriui apie jo, kaip dėstytojo, buvimo U-te tikslingumą“).
 
Į Vilniaus ir Kauno kovą dėl elektrokardiografų įsitraukė ir vietinė bei aukščiausia valdžia. Kauno miesto vykdomasis komitetas stojo ginti saviškių: pasirodo, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje visgi būta dviejų elektrokardiografų, tiesa, neaptiktas joks slaptas, privačiai naudojamas įrenginys. Kauno valdžia prašė šiai ligoninei palikti bent vieną aparatą. Tiesa, LSSR Ministrų Tarybos šie argumentai neįtikino – nurodyta įsakymą vykdyti ir Vilniui perduoti abu elektrokardiografus: Kauno gyventojams paliktas vienintelis Universiteto klinikose buvęs įrenginys.
 
Aparatą nusipirkti draudžiama
 
„Lietuvos Tarybų Socialistinėj Respublikoj randasi tik aštuoni rentgeno terapiniai aparatai (4 – Vilniuje ir 4 – Kaune)“, – savo raštą, skirtą LSSR Ministrų Tarybai 1948 m. rugsėjį pradėjo tuometinis ministras Penkauskas. Toliau – problemos aktualizacija: papasakota, kam naudojami terapiniai rentgeno aparatai (onkologinių ligonių gydymui) bei problema („Šiomis ligomis sergančių ligonių skaičius yra labai didelis palyginus su minėtų rentgeno terapijos punktų skaičiumi dėlei ko, susidaro eilės ligonių, sergančių minėtomis ligomis, kas kelia pavojų išsiplėtimui onkologinėms ligoms, kurios ypatingai pavojingos vaikams“).
 
Pateiktas ir pasažas apie tai, kaip nesparčiai gausėja turimas terapinių rentgeno aparatų parkas: pasirodo, kūrybingi Rentgeno Dirbtuvių darbuotojai iš įvairiuose respublikos miestuose surinktų detalių sugebėjo sumontuoti dar vieną terapinį rentgeno aparatą, kuris buvo naudojamas Vilniaus respublikiniame onkologiniame dispanseryje. Deja, tai buvo lubos: „Daugiau pagaminti tokių aparatų Rentgeno Dirbtuvės neturi galimybės, o gauti iš sąjunginių fabrikų tuo tarpu negalima, nes tokie aparatai šiuo metu tik laboratoriniai apdirbami ir į apyvartą neišleidžiami.“
 
Atrodytų, viskas – visos galimybės išnaudotas, tačiau rasta dar viena galimybė: pasirodo, vienas terapinis rentgeno aparatas buvo privačiose rankose – pas nacių nužudyto Vilniaus gydytojo Ivantero žmoną. Pasidomėta, už kiek mediko našlė galėtų parduoti velioniam vyrui priklausiusį retą įrenginį: susitarta už 10 tūkst. rublių. Ministerijos atstovai apsidžiaugė – tokia kaina buvo labai nedidelė, žinant, kad toks aparatas valstybine kaina įkainotas 40 tūkst. rublių. Nepaisant tokios sėkmės, reikėjo aukščiausios valdžios – LSSR Ministrų Tarybos – leidimo nusipirkti įrenginį.
 
LSSR Ministrų Taryba, beje, šiuo klausimu nuomonės neturėjo – kaip ir nebuvo prieš, tačiau užklausė nuomonės Valstybinio banko vadovybės: ar galima už valstybinius pinigus iš privačių asmenų nusipirkti respublikos ligoniams reikalingą medicininę įrangą? Valstybinio banko atsakymas buvo bukai konkretus – ne, negalima: „Įrangos ir medžiagų pirkimą iš privačių asmenų Vyriausybė kategoriškai draudžia“. Valstybinio banko biurokratai, žinoma, pasiūlė sprendimą: „Sveikatos Apsaugos ministerija, išgyvenanti būtinybę įgyti rentgeno aparatą, gali kreiptis į SSRS Finansų Ministeriją“. Paprasčiau sakant – respublikos onkologiniai ligoniai buvo pasiųsti „ant trijų raidžių“.
 
Ši paradoksali istorija – apie pirmaisiais pokario metais tragiškai trūkstamą bent kiek sudėtingesnę medicinos įrangą – iškalbinga. Nepaisant aktyvių to meto Lietuvos medikų pastangų spręsti situaciją, pagalius į ratus, deja, kaišiojo bukais ir netgi nežmoniškais postulatais besivadovavęs sovietinis režimas. Žinoma, vėliau situacija pagerėjo – aparatūros radosi daugiau, tačiau ar tai galėjo paguosti tuos, kurie nesulaukė pagalbos, ir nesulaukė todėl, kad pigų ir bergždžiai stovintį terapinį rentgeno aparatą draudė kažkieno sugalvotos ideologinės tezės.

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!