- Pradėkime nuo sąvokų. Kaip oficialiai šiandien reikėtų apibrėžti psichologą? Kuo jis skiriasi nuo medicinos ir nepriklausomo psichologo?
- Lietuvos psichologų sąjunga priklauso Europinei psichologų asociacijų federacijai, kurioje psichologą bandoma apibrėžti per keturias nuostatas: išsilavinimą, metų trukmės prižiūrimąją praktiką, nuolatinį klasifikacijos kėlimą bei tobulinimą ir laikymąsi Psichologų profesinės etikos kodekso. Siekiant gauti kokybiškas ir kvalifikuotas paslaugas, šie keturi kriterijai turi būti užtikrinti įstatymu. Lietuvoje turime įtvirtintą tik vieną reikalavimą – tai išsilavinimas.
 
Prieš porą metų Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino psichologų rengimo aprašą, kuriame teigiama, kad psichologu gali būti tik baigęs psichologijos bakalauro ir magistro studijas.
Tapti medicinos psichologu galima tik baigus klinikinės arba sveikatos psichologijos magistrantūros studijas. Tokie specialistai dirba valstybinėse įstaigose, nepriklausomi psichologai - privačiai. Deja, šiandien nėra aišku, kiek psichologine veikla užsiimama privačiai. Taip dirbti gali ir mokyklos, ir policijos psichologas, ar tiesiog žmonės, teigiantys, kad teikia psichologines paslaugas, nors net neturi tinkamo išsilavinimo.
 
- Kaip suprantu, statistika, kiek Lietuvoje yra psichologų, nėra tiksli?
- Yra žinoma, kad apie tūkstantis aštuoni šimtai psichologų dirba šešioms ministerijoms – sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, socialinės apsaugos ir darbo, vidaus reikalų, teisingumo bei krašto apsaugos – pavaldžiose įstaigose. Negalime apskaičiuoti, kiek jų dirba nevyriausybinėse ir verslo organizacijose bei verčiasi privačia praktika. Jeigu būtų reglamentavimas ir licencijavimas, žinotume, kiek realiai specialistų teikia psichologines paslaugas, kokių kompetencijų, programų reikia, kurioje srityje labiausiai trūksta psichologų.
 
Įstatymas pagerintų ir specialisto, ir jo kliento sąlygas, užtikrintų kokybiškas paslaugas ne tik sveikatos apsaugos, bet ir švietimo, socialinėje ar bet kurioje kitoje srityje.
Licencijos išdavimas pakeltų psichologo profesijos prestižą. Anksčiau nebuvo aišku, kam, pavyzdžiui, mokykloje reikalingas psichologas. Šiandien žmonės jau ima suprasti, kad psichologinė pagalba yra vertinga ne tik tada, kai sutrinka psichinė sveikata.
 
- Reglamentuoti psichologų veiklą bandyta ne kartą. Jūsų nuomone, kodėl tai nepavyko?
- Reglamentavimas, kaip minėjau, reiškia valstybės pripažinimą, kad psichologo profesija svarbi ir reikalinga. Pavyzdžiui, medicinos psichologo paslaugos anksčiau buvo priskiriamos „kitai sveikatinimo veiklai“, ir tik nuo kitų metų sausio pirmosios sveikatos priežiūros sistemoje jis taps sveikatos priežiūros specialistu. Šis faktas rodo besikeičiantį valstybės požiūrį į psichikos sveikatą ir psichologo vaidmenį joje.
 
Kadangi psichologai dirba įvairiose institucijose, verslo organizacijose, privačiai, nėra vienos organizacijos, kuri galėtų prižiūrėti reglamentavimą ir licencijavimą. Buvo svarstoma, kad išduoti licencijas galėtų Akreditavimo tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos arba Ūkio ministerija. Tačiau neatsiliepus nė vienai institucijai, pasiūlyta savivaldai ir Lietuvos psichologų sąjungai. Visgi dalis žmonių pradėjo tam priešintis, baimindamiesi, kad sąjunga taps monopolistinė organizacija. Jeigu valstybė prisiimtų licencijavimo funkciją, psichologams nereikėtų mokėti už licencijas. Tačiau pasiūlyta savireguliacija, vadinasi, specialistas turės pats sumokėti už licenciją.
 
- Licencijos įkainis jau aiškus?
- Kol nepriimtas įstatymas bei su juo susiję poįstatyminiai aktai, nėra apskaičiuota, kiek kainuotų licencija. Tai ir kelia daugiausiai neapibrėžtumų bei įvairiausių spekuliacijų.
 
- Pasigirdo kalbų, kad dėl licencijavimo psichologų paslaugos gali pabrangti?
- Psichologo paslaugos neturėtų brangti, nes kalbantys apie brangimą grindžia tai atsiradusiu narystės mokesčiu ir kvalifikacijos kėlimo kaštais. Negaliu su tuo sutikti. Formali būtinybė kelti kvalifikaciją leidžia psichologams reikalauti iš savo darbdavių sudaryti sąlygas šiam kėlimui, o gal net ir finansavimui.
 
Be to, Lietuvos psichologų sąjungai priklausančių psichologų paslaugos nėra brangesnės už nepriklausančių, taigi, narystės mokestis nepadaro jų mažiau prieinamomis. Kalbant apie viešąjį sektorių, įstatymo priėmimas nei sumažins, nei padidins psichologų etatų skaičių ligoninėse, mokyklose ar kur kitur.
Psichologų paslaugų prieinamumas priklauso nuo valdžios požiūrio, etatų steigimo ir atlyginimo. Jeigu į rajonus prisikviesti psichologų neįmanoma dėl mažų atlyginimų, neprisikviesime jų ir priėmus įstatymą.
 
- Vis dėlto yra psichologų, pasisakančių prieš licencijavimą. Kokie jų argumentai?
- Vieni sako, kad turi būti laisvė, ir klientai patys atsirinks. Kiti tikina, jog priėmus įstatymą ir nusprendus, kad patys psichologai turės mokėti už licenciją, padidės įkainiai, todėl regionuose dar sumažės psichologų. Tačiau ar mažėjimas priklauso nuo licencijų, ar nuo valstybės požiūrio, etatų steigimo ir adekvataus atlyginimo?
 
- Ne paslaptis, kad ne maža dalis visuomenės į psichologus vis dar žiūri nepatikliai. Galbūt licencijos išdavimas suteiktų žmonėms daugiau pasitikėjimo šiais specialistais?
- Manau, kad taip. Ar kuris nors mūsų norėtų eiti pas chirurgą, kuris neturi licencijos? Pavyzdžiui, kuomet iš tėvų yra paimami vaikai, kviečiami psichologai, tačiau nerandamas tinkamas žmogaus, kuris žinotų, kaip elgtis tokioje situacijoje. Psichologas, nesispecializuojantis tokioje srityje, gali ir pakenkti. Savo ruožtu išdavus licenciją būtų nurodyta, kokioje srityje specialistas dirba.

---

 
Dosjė
Nuo 2016 m. yra Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė.
2015 m. tapo VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros narė.
2010 m. Vilniaus universitete apgynė Lietuvos respublikos psichologijos mokslų daktaro disertaciją.
Nuo 2006 m. Vilniaus universiteto dėstytoja.