Svajonė sužlugo
 
„Jam tai buvo tarsi šlapiu skuduru per veidą. Tu sieki, lipi laiptelis po laiptelio – ir staiga tave tiesiog nustumia“, – Seime surengtoje konferencijoje pasakojo mama Indra.
 
Neseniai šešioliktą gimtadienį atšventęs jos sūnus badmintoną žaidė aštuonerius metus – nuolat tobulėjo, čempionatuose skynė pergales. Savo amžiaus grupėje vyrų vienete jis buvo antras Lietuvoje, tačiau pernai federacija pareiškė, kad į rinktinę Indros sūnaus neims.
 
„Visi tie objektyvūs kriterijai, kurie buvo anksčiau svarbūs – medaliai, pasiekimai, reitingas, – buvo nustumti į antrą vietą“, – pasakojo Indra. Dviejų dienų atrankos stovykloje federacija argumentavo, kad vaikas sportuoja per mažai valandų, todėl progresas bus sunkus. Į rinktinę pateko jo varžovai, prieš kuriuos Indros sūnus nuolat laimėdavo.
 
Anot mamos, neobjektyvus sprendimas paauglį visiškai palaužė: „Sūnus apsisprendė mesti sportą. Žala padaryta negrįžtama. Kalbu čia dėl to, kad nenoriu, jog daugiau šeimų tai išgyventų.“
 
Nesikreipia, nes bijo
 
Būtent tokios patirtys paskatino sportininkų organizacijas 2024 metais įkurti sportininkų atstovo institutą. Ši institucija gina sportininkų teises prieš jų pačių federacijas.
 
„Kai tėvai pirmus kartus skambindavo ir sakydavo „jūs nepatikėsite“ – iš pradžių tikrai nepatikėdavau, – dalijosi sportininkų atstovė Laura Montvilaitė, – o dabar patikiu. Nes visos tos istorijos telpa į tuos pačius rėmus.“
 
Per 2025 metus sportininkų atstovo institucija sulaukė 47 skundų ir prašymų dėl 65 sportininkų. Per pirmuosius du šių metų mėnesius sulaukta jau 13. Pusė jų – dėl nepilnamečių. Dažniausiai skundžiamasi dėl patyčių, priekabiavimo, neskaidriai sudaromų rinktinių, sprendimų dėl atstovavimo Lietuvai ir finansavimo.
 
„Penki sportininkai, kurie kreipėsi į mane dėl pažeistų teisių gynybos, buvo svarstomi savo sporto organizacijų etikos komisijose – neva kreipdamiesi su skundu daro blogą įtaką sporto šakos arba organizacijos reputacijai. Tai išvada pati savaime peršasi“, – pažymėjo L.Montvilaitė.
 
Didžiausia kliūtis, anot sportininkų atstovės, yra tyla. Vaikai dažnai neatpažįsta smurto ar priekabiavimo, o atpažinę – bijo kalbėti. Tėvai papasakoja, bet sustoja pusiaukelėje: „mes dar pagalvosime, gal kaip nors išsispręs.“ „Neišsispręs, – patikino L.Monvilaitė. – Nestabdomi tokie dalykai auga ir baisėja.“
 
Konferencijoje ji pristatė ir britų plaukikės Cassandros Patten patirtį. Pekino olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja karjeros pabaigoje susidūrė su psichologiniu spaudimu dėl svorio ir medikamentiniu smurtu.
„Plaukdama Pekine jaučiausi laiminga. Po Pekino prasidėjo spaudimas. Nieko nebenorėjau“, – įraše kalbėjo plaukikė.
Netrukus ji metė sportą.
 
„Būkite atviri dialogui, išgirskite sportininką, – patarė treneriams C.Patten. – Nesakau, kad sportininkas visada teisus, bet jei neklausysite, niekada nesužinosite. Ir sustokite akimirkai – pagalvokite, kaip jūs patys norėtumėte, kad su jumis būtų kalbama. Ar būtent taip kalbate su savo sportininkais?“
 
Dažnai užmerkia akis
 
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė atkreipė dėmesį į pasikartojančius skundus. Kai kurias situacijas teismas jau pripažino fiziniu ir psichologiniu smurtu.
 
Vaikai vadinami gyvūnų vardais, liepiama per dvi dienas numesti aštuonis kilogramus, trankoma per galvą, tampomos rankos. Už bausmę tenka šimtą kartų rašyti: „daugiau nereikšiu savo nuomonės treneriui“. Kai kuriose kelionėse į varžybas rūkoma automobilyje. Pergalės švenčiamos perkant alkoholį nepilnamečiams.
„Tai, deja, yra mūsų kasdienybė“, – apgailestavo E.Žiobienė.
 
Ji pabrėžė, kad tėvai dažnai užmerkia akis: „Jeigu jų vaikas nenukentėjo, kitų problemos nerūpi. Kai kas trenerio keiksmažodžius laiko „sportiniu būtinumu“. Labai dažnai nebeskiriame, kur yra disciplina, o kur smurtas.“
 
Teisinis reglamentavimas Lietuvoje, anot E.Žiobienės, vis dar bendro pobūdžio. Šiuo metu galioja vadinamasis barkodas – visi dirbantys su vaikais privalo turėti kodą, patvirtinantį, kad nėra teisti už seksualinius nusikaltimus. „Tačiau tėvai nedrįsta paklausti, ar treneris tą kodą turi. „Taigi negražu…“ Lietuviškas kuklumas. O pažiūrėkit, kas atsitinka. Nežinot bylų, kurios per žiniasklaidą keliauja? Žinome“, – apgailestavo ji.
 
Kontrolierė ragina organizacijas aprašyti aiškias taisykles – kaip treneris gali elgtis, kaip drausmina, kaip sprendžia konfliktus. „Ne apie biurokratiją čia kalba, – tikino ji. – O kad tėvai žinotų, kur išleidžia vaiką. Kad vaikas žinotų, kokių taisyklių laikytis. Kad treneriai patys žinotų savo ribas.“
 
Atsakomybė – suaugusiųjų rankose
 
„Kai Pijui buvo dešimt, tą rugsėjį jis buvo laimingiausias vaikas pasaulyje – pagaliau jį priėmė į krepšinio būrelį. Bet jau lapkritį jis pradėjo sakyti, kad skauda galvą, nenori eiti į treniruotę. Gruodį prasirgo, o sausį atsisakė kategoriškai – pareiškė, kad krepšinis yra didžiausia nesąmonė pasaulyje ir jis niekada nežais. Šiandien Pijui trylika. Nesportuoja, beveik visą laiką leidžia prie kompiuterio ir net kviečiamas žiūrėti krepšinį per televizorių, neprisijungia prie tėčio. Kas turėjo įvykti per tris mėnesius, kad taip atsitiktų?“ – klausė Paramos vaikams centro steigėja, vaikų psichoterapeutė Aušra Kurienė.
 
Sportas, anot specialistės, gali auginti fizinę jėgą, socialinius ryšius, psichologinį atsparumą, gyvenimo įgūdžius. Tačiau visa tai įvyksta tik vienu atveju – jei vaikas jaučiasi saugus fiziškai ir emociškai.
 

„Septyniasdešimt procentų vaikų meta organizuotą sportą iki trylikos metų. Dažniausios priežastys – per didelis spaudimas, kritika ir baimė suklysti, per didelis dėmesys rezultatui. Sportas nebetampa malonus. Nebėra džiaugsmo“, – konstatuoja Paramos vaikams centro steigėja, vaikų psichoterapeutė Aušra Kurienė.

 
Ji išskyrė keturias žalojančio elgesio sporte rūšis: fizinis smurtas (ne tik mušimas, bet ir per didelis krūvis ar fizinės bausmės), emocinis ir psichologinis smurtas (žeminimas, rėkimas, atsakomybės perkėlimas, manipuliacijos), seksualinis išnaudojimas ir nepriežiūra. Pastarąją ji iliustravo konkrečia istorija: „Vienas berniukas pasakojo, kad tinklinio būrelyje kartu treniruojasi septynerių ir keturiolikos metų vaikai. Kai paklausiau, ką treneris daro, kai vyresnis su juo blogai elgiasi, jis sako: treneris užsiėmęs savo reikalais. Kokių reikalų jis turi per tavo treniruotę? Dirba su perspektyviais.“
 
A.Kurienė ragina kiekvieną organizaciją ir kiekvieną trenerį parengti rašytinę vaiko apsaugos politiką ir su ja supažindinti visus – vaikus, tėvus, trenerius, administraciją. „Neužtenka būti geru sportininku – tai nereiškia būti geru treneriu. Dar turi būti ir geras pedagogas“, – tikino ji.

---

 
Komentarai

Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė:
 
- Šiandien žvelgiu į šią temą ne kaip Seimo narė, ne kaip olimpinė čempionė, bet visų pirma kaip mama. Man labai svarbu, kad mano vaikas sportuodamas augtų ne tik fiziškai stiprus, bet ir psichologiškai saugus. Kad iškilus problemoms jis nebijotų pasisakyti ir kad jo balsas būtų išgirstas. Linkėčiau mums visiems būti drąsiems, kalbėti apie pokyčius ir kurti vaikams saugią aplinką. Gal jie ir netaps olimpiniais čempionais, bet jausis sveiki, stiprūs ir saugūs.

---

 
Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis,:
 
- Sportas kiekvieną žmogų iš dalies pakeičia. Žmonės, kurie sportuoja, išmoksta savidisciplinos – tai vienas geriausių dalykų, ką žmogus gali išmokti. Tačiau tame procese vaikas turi jaustis saugus – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Ir mes turime pripažinti, kad kalbant apie sportuojančius vaikus – nesvarbu, profesionaliai ar mėgėjiškai – turime problemą tiek su fiziniu smurtu, tiek su psichologiniu smurtu, tiek kai kuriais atvejais ir su seksualiniu priekabiavimu. Apie tai reikia kalbėti labai tiesiai.

---

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas Kęstutis Bartuševičius:
 
- Sportas mums visiems asocijuojasi su džiaugsmu, pergalėmis, motyvacija, aistra. Bet už tų pasiekimų slypi daug įvairių dalykų. Kai kalbame apie vaikų saugumą sporte, tai nėra pasirinkimas – tai privaloma būtinybė. Jeigu bus viskas gerai, bus ir rezultatai. Linkime vaikams malonių pergalių – tiek treniruotėse, tiek gyvenime. Nes sportas ugdo vaikus gyvenimui, o ne tik medaliams.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!