VšĮ „Vilniaus šeimos psichologijos centro“ psichologė Marija Bagdonienė:
 
- Artimo žmogaus netektis visuomet skaudžiai paliečia vaikus. Deja, jų išgyvenimams, susijusiems su mirtimi, nėra skiriama tiek dėmesio, kiek reikėtų, nes suaugusieji tiesiog nežino, kaip apie tai kalbėti.
Vaikai iki 5 metų. Tokio amžiaus vaikai dar nesupranta mirties kaip baigtinumo. Jiems gali atrodyti, kad miręs žmogus dar grįš. Svarbu prisiminti, kad mažų vaikų mąstymas yra konkretus, jie dar nesupranta metaforų. Todėl, kalbant apie mirtį, nereikėtų vartoti tokių žodžių, kaip, pavyzdžiui, „senelis miega“. Matydamas, kad „miegantis“ senelis į nieką nereaguoja, kad jis yra laidojamas, vaikas ateityje gali bijoti, kad su visais miegančiais žmonėmis bus elgiamasi taip pat.
 
6-10 metų vaikai. Jie jau pradeda suprasti, kad mirtis yra negrįžtama. Dalyvavimas laidotuvėse, kapo matymas, tokio amžiaus vaikams padeda geriau suprasti, kas atsitiko.
Vyresni nei 10 metų. Vaikai mirtį supranta abstrakčiau: žino, kad kažkada mirs ir jie patys. Dėl to vyresni vaikai daug audringiau reaguoja į žinią apie artimo žmogaus netektį.
 
Paauglystėje būdinga galvoti apie gyvenimo prasmę, savo mirtingumą, todėl artimųjų netektis gali paaštrinti šiuos išgyvenimus. Paaugliai yra linkę slėpti jausmus, tad, jei paauglys nekalba apie tą, kurio neteko, dar nereiškia, kad jis dėl to neišgyvena. Neretai gedėjimas pasireiškia per elgesį – paaugliai gali imti konfliktuoti, tapti uždaresni.
Laidotuvių ritualas padeda suvokti mirties realumą, leidžia atsisveikinti su mirusiuoju. Leiskite vaikams dalyvauti laidotuvėse. Tačiau jeigu vaikas dalyvauti laidotuvėse nenori, nederėtų jo versti tai daryti.
 
Vaikus būtina paruošti: paaiškinti, kaip viskas atrodo šarvojimo salėje, kas vyks per laidotuves, kaip jose gali reaguoti suaugę žmonės ir t.t. Labai svarbu, kad per laidotuves šalia vaiko būtų suaugęs žmogus, kuris galėtų juo ramiai pasirūpinti. Jeigu miršta vienas iš tėvų arba brolis ar sesuo, tokiu suaugusiu turėtų tapti artimas šeimos giminaitis arba draugas, nes tėvai tuo metu gali būti pernelyg stipriai emociškai paveikti.
 
Kai vaiką supantys suaugę neslepia savo tikrų jausmų, neapsimeta, kad viskas yra gerai, vaikams yra daug lengviau kalbėti apie tai, kaip jaučiasi jie patys. Reikšmingos datos – laidotuvių metinės, mirusiojo gimtadienis, paties vaiko gimtadienis, šventės – sustiprina vaikų netekties išgyvenimus. Suaugę gali padėti vaikams juos išgyventi prisimindami ir paminėdami tą, kurio neteko.
Su vaiku reikia kalbėti tiesiai ir atvirai. Paslaptys ir apsimetinėjimai tik didina sumaištį ir apsunkina netekties išgyvenimo procesą. Pasidalindami su vaikais savo jausmais, pavyzdžiui, „Pasiilgau senelio“, „Man labai liūdna, kad mamos su mumis nebėra“, suaugę rodo vaikams pavyzdį, kaip kalbėti apie jausmus ir suteikia galimybę išsikalbėti.

---

 
Artimojo netektį išgyvenantiems vaikams yra būdingos šios reakcijos
jie yra liūdni ir prislėgti;
pyksta: ant mirties; ant mirusiojo, kad paliko; ant likimo, kad jis yra toks neteisingas; ant kitų žmonių, kurie nesugebėjo nieko pakeisti;
gali išgyventi kaltę dėl to, kad „negerai“ elgėsi su mirusiuoju. Ikimokyklinio amžiaus vaikai gali galvoti, kad artimas mirė dėl jų minčių ar dėl jų kaltės;
blogiau miega ir jaučia fizinius negalavimus;
turi mokymosi sunkumų;
gali pradėti labiau nerimauti dėl kitų savo artimųjų.

---

 
Svarbu
Specialistų pagalbos gali prireikti, jei artimas žmogus nusižudė, buvo nužudytas, kai vaikas tapo netikėtos mirties liudininku, kai jo elgesys po netekties labai stipriai pasikeitė.
Vaikai iki maždaug 10 metų savo išgyvenimus išreiškia žaisdami: gali žaisti laidotuves, atkartoti laidotuvių ritualus. Suaugusius toks elgesys glumina, tačiau žaidimas vaikams yra svarbiausia priemonė suvokti pasaulį, „perdirbti“ savo jausmus.