- Keletą metų dirbote mokytoja. Kokį įspūdį jums paliko darbas mokykloje?
 
- Tai buvo pirmasis darbas po universiteto – tikriausiai kiekvienas žmogus jį prisimena ryškiai. Atėjau jauna ir iškart gavau pilną krūvį – nuo pradinukų iki dvyliktokų. Labai daug ruošdavausi pamokoms, turėjau begalę entuziazmo ir stengiausi kalbomis sudominti visus.
Mokykloje būdavo ne tik dalykinių, bet ir šiltų pokalbių su mokiniais. Mokytojo darbas labai prasmingas, bet ir sunkus – reikalauja kantrybės, atsakomybės. Dabar suprantu, kad turbūt buvau reikli mokytoja. (Juokiasi.)
 
- Skamba kaip pašaukimas... Kodėl vis dėlto palikote mokyklą?
 
- Taip pasisuko šeimos reikalai – susilaukiau pirmojo sūnaus ir kryptis pasikeitė. Bet nuo pedagogikos niekada nebuvau atitolusi. Ilgus metus dirbau dėstytoja kalbų mokykloje, vertėja – ir žodžiu, ir raštu. Pedagoginis darbas mane lydėjo visur – ir versle, ir viešajame sektoriuje. O dabar Seime – vėl savo srityje.
 
- Ar namuose pavyksta „išjungti“ pedagogę?
 
- Mūsų šeimoje yra ir daugiau pedagogų – mano sesė moko lietuvių kalbos. Tai tas pedagogiškumas šeimoje tikrai „pramuša“. (Juokiasi.) Bet stengiuosi girdėti jaunimo nuomonę ir būti tolerantiška – jų požiūris kartais labai įdomus. Jaunimas aktyvus, smalsus, drąsus ir laisvas. Vaikai žino, kad esu pedagogiška ir vadovaujuosi tvarkomis – kitaip negalėčiau. Bet tas jų laisvumas ir atvirumas padeda – net kasdieniame gyvenime.
 
- Vadinasi, ašarų, ruošiant pamokas, nebūdavo?
 
- Namų darbus pasižiūrime, bet vaikams paliktas nemažas savarankiškumas. Manau, jie patys turi suprasti, kaip tai, ką išmoko, galės pritaikyti gyvenime – ir kokia to mokymosi prasmė.
 
- Jūsų sūnūs – gimnazistas ir studentas – padeda jums kitaip pažvelgti į švietimo sistemą?
 
- Be abejo. Turiu tą tiesioginį, kasdienį ryšį su švietimo sistema – matau ją ne tik iš politikės, bet ir mamos pozicijų. O ta sistema dinamiška – nuolatos keičiasi, reaguoja į visuomenės ir darbo rinkos poreikius, į besikeičiančią geopolitinę situaciją, atsiranda inovacijų.
Jaunimo žinutė aiški – jie nori kuo mažiau suvaržymų ir kuo daugiau lankstumo. Nori rinktis, mokytis savo tempu, derinti skirtingas veiklas ir būti ne tik to mokymosi proceso dalyviai, bet ir kūrėjai. Mes Seime irgi daug kalbame apie ugdymo turinį – ar mokymo programos neperkrautos, ar atitinka užsienio praktikas. Nuolatos ieškome būdų, kaip švietimo sistemą pritaikyti prie besikeičiančių poreikių.
 
- Mokytojų trūkumas – viena skaudžiausių temų. Kiek rimta situacija?
 
- Rimta. Neseniai išleista Nacionalinės švietimo agentūros pedagogo poreikio prognozavimo ataskaita – labai geras atspirties taškas. Per artimiausius penkerius metus trūks daugiau nei šešių su puse tūkstančio dalykininkų. Su visomis kategorijomis – ikimokykliniu ugdymu, pagalbos specialistais – keliolikos tūkstančių. Didžiausia problema – kalbos, matematika ir STEAM sritys.
Ir dar svarbu: per tą patį laikotarpį iš sistemos pasitrauks apie aštuoni su puse tūkstančio mokytojų. Tai reiškia, kad iššūkis – ne tik trūkumas, bet ir kartų kaita. Paradoksalu, bet demografinis mažėjimas šį trūkumą šiek tiek amortizuoja. Bet vis tiek reikia kompleksinių sprendimų: pritraukti naujų žmonių į profesiją, stiprinti mokytojo profesijos prestižą, sudaryti sąlygas jauniesiems specialistams ateiti ir pasilikti.
 
- Ką konkrečiai numatoma daryti?
 
- Pedagogų žinutė aiški: norime mokyti, o ne pildyti ataskaitas, norime jaustis saugūs ir gerbiami. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija parengė pedagogų pritraukimo ir išlaikymo planą. Jame numatytos dvi pagrindinės kryptys. Pirmoji – pritraukti daugiau žmonių į profesiją. Siekiama tikslingiau remti pedagogikos studentus, stipriau susieti finansinę paramą su įpareigojimu ateiti dirbti į mokyklą – nes šiandien trečdalis pedagogikos absolventų, nors gauna stipendijas, mokytojo kelio iš viso nepasirenka. Planuojama įvesti stažuotės programą, stiprinti mentorystę, kad jaunas mokytojas nesijaustų vienas.
Antroji kryptis – užtikrinti geresnes darbo sąlygas tiems, kurie jau dirba. Mažinti biurokratinę naštą, subalansuoti kontaktines ir nekontaktines valandas, supaprastinti atestaciją. Ir labai svarbu – mokytojo saugumas: aiški mokyklos pareiga ginti mokytoją, užtikrinti jam teisinę ir psichologinę pagalbą. Tik turint saugią, stabilią, motyvuojančią aplinką galime tikėtis, kad daugiau jaunų žmonių rinksis mokytojo kelią, o dirbantys norės likti.
 
- O iš kur motyvacijos semiatės jūs?
 
- Didžiausia motyvacija – galimybė prisidėti prie sprendimų, kurie turi realią įtaką žmonių gyvenimams. Man svarbus grįžtamasis ryšys – betarpiškas bendravimas su bendruomenėmis, mokytojais, įstaigų vadovais, tėvais. Tų pokalbių metu žmonės išsako realias patirtis, savo skaudulius – ir tai įkvepia labiausiai.
Kartais keliu sau klausimą: ar visos reformos būtinos? Ar įgyvendinamos tinkamai ir laiku? Norėtųsi į švietimo sistemą įnešti daugiau aiškumo ir stabilumo, nes keičiantis kadencijoms, keičiantis politinei valiai, lieka per daug neatsakytų klausimų.
 
- Vienas tokių – telefonų draudimas mokyklose. Sprendimas kol kas paliktas mokykloms. Ar galima tikėtis ryžtingesnių sprendimų šioje srityje?
 
- Lietuvoje apie aštuoniasdešimt procentų mokyklų jau turi savo vidaus tvarką: telefonai pamokų metu draudžiami, per pertraukas rekomenduojama jų nenaudoti. Pasaulyje, pagal UNESCO ataskaitą, apie keturiasdešimt procentų švietimo sistemų jau yra įvedusios telefonų ribojimus – ir tas skaičius nuolatos auga.
Psichiatrai patvirtina, kad mobiliųjų įrenginių naudojimas mokyklose blaško dėmesį ir kenkia mokymosi kokybei. Bet aš asmeniškai esu daugiau už dialogą, ne už absoliutų draudimą. Technologijos reikalingos, kai padeda mokytis, o ne trukdo. Reikia nacionalinio reguliavimo, bet būtina palikti erdvės mokykloms prisitaikyti pagal savo specifiką. Ir labai svarbus susitarimas su tėvais – kas iš to, jeigu Seimas priims draudžiančius sprendimus, o tėvų požiūris bus kitoks?
 
- O namuose su sūnumis tą dialogą dėl ekranų visada sekėsi palaikyti?
 
- Iššūkis nebuvo lengvas. Bet vyresnėse klasėse ir universitete jau kitos taisyklės. Atsiranda dirbtinio intelekto naudojimo, nesavarankiško darbų atlikimo klausimai. O ekranai jaunimo rankose ir galvose – tai tiesiog gyvenimo būdas, kasdienybė.
 
- Daug keliaujate, bendraujate su skirtingomis bendruomenėmis. Randate laiko poilsiui?
 
- Darbo laikas šiame darbe neribotas – tęsiasi ir po oficialios dienos pabaigos, ir savaitgaliais. Laisvo laiko nėra daug, bet tada imi labai vertinti kokybę. Tokie paprasti dalykai – maisto gaminimas kartu su šeima, pokalbiai apie dieną, savaitgalio pusryčiai. Sekmadienio pietūs pas tėvus – tai jau tradicija. Tie labai reikalingi maži dalykai grąžina pusiausvyrą.
Labai laukiame vasaros – mėgstame keliauti, tad laukiame momento, kai atostogaus visi šeimos nariai.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!