Įkvėpė asmeninės patirtys
 
Kaip pasakoja V.Makauskienė, rudenį pasirodžiusi knyga „Bam baimė. Drąsos knyga“ gimė iš gyvenimiškos patirties. Kai knygos bendraautorė, Islandijos profesorė, lyderystės ekspertė Inga Minelgaitė-Antanavičienė šeimoje susidūrė su mikčiojimo problema ir iššūkiais mokykloje, pamažu susikūrė pagrindinės veikėjos – pirmokės Mortos – paveikslas.
 
„Morta – drąsi, smalsi mergaitė, kuri, pradėjusi lankyti pirmąją klasę ir mokytis skaityti, susiduria su užsikirtimais. Tada atsiranda jos baimė, kad žodžio perskaityti nepavyks“, – pasakoja V.Makauskienė, kurią I.Minelgaitė-Antanavičienė kurti drauge pasikvietė būtent dėl unikalios specializacijos mikčiojimo srityje.
 
„Mano atsakomybė buvo aprašyti vaiko vidinę būseną ir tą situaciją, kurią išgyvena vaikas, kai pradeda strigti žodžiai. Taip pat – kokios baimės kyla tėvams, kaip šeima ieško pagalbos. Pasistengėme pavaizduoti šiandienę realybę, kaip gyvena jaunos šeimos amžinoje skuboje. Mama baiminasi, ar spės sutvarkyti visus reikalus, tėtis nerimauja dėl nekilnojamo turto kainų, o abu kartu – kaip ir kur rasti geriausią specialistą vaikui“, – atskleidžia docentė.
 

Nors knygos viršelis sufleruoja, kad istorija skirta vaikams, VDU Švietimo akademijos dėstytoja doc. dr. Vilma Makauskienė pabrėžia, kad skaitytojų auditorija – kur kas platesnė. „Knyga orientuota į 6-12 metų vaikus, tačiau iš tiesų tai yra knyga visiems, kurie nori būti drąsesni, – šypsosi docentė. – Knygoje yra du sluoksniai. Vaikams svarbu sužinoti, kad ir suaugusieji, ir patys drąsiausi bendraklasiai ko nors bijo. O tėvams ir mokytojams knyga atveria duris pokalbiui apie baimes, kurį kartais taip sunku pradėti. Be to, suaugusieji tikrai atpažins kasdienes situacijas ir galbūt nusišypsos.“

 
Kai žodžiai neklauso
 
Aprašyti viešojo kalbėjimo baimę autorės pasirinko neatsitiktinai: tai yra viena dažniausių baimių pasaulyje. „Daug suaugusių žmonių bijo viešai kalbėti per susirinkimus, bendraujant su autoritetais, vaikai bijo atsakinėti mokykloje. O mikčiojimas tą viešojo kalbėjimo baimę dar labiau išryškina“, – aiškina V.Makauskienė.
 
Autorė pastebi, kad vaikų literatūroje beveik nesutinkami veikėjai su kalbėjimo sutrikimais, nors realybėje tokių vaikų mokyklose nemažai. „Mortos istorija užpildo šią spragą – pagaliau turime veikėją, su kuria gali tapatintis mikčiojantys vaikai, o kiti vaikai gali suprasti, ką reiškia, kai žodžiai nebeklauso“, – apie knygos svarbą ir aktualumą kalba logopedė.
 
Mikčiojimas, anot specialistės, dažniausiai prasideda tarp trijų ir penkerių metų. „Nemaža dalis vaikų problemą įveikia dar ikimokykliniame amžiuje. Bet yra tokių, kuriems ji tęsiasi mokykloje. Tada atsiranda sunkumų per lietuvių kalbos, anglų kalbos pamokas – apima didelis jaudulys, stresas, kaip suspėti pristatyti temą per tą patį laiką kaip bendraklasiai“, – aiškina V.Makauskienė.
 
„Mikčiojantiems vaikams viešas kalbėjimas virsta tikru išbandymu. Kai klausosi didesnė grupė – mokytoja, bendraklasiai – pasidaro baisu, kad gali užsikirsti. O nuo kylančios baimės tikimybė užsikirsti tik didėja – atsiranda emocinės reakcijos, gėda, ir kitą kartą bijoma dar labiau. Taip susiformuoja užburtas ratas.“
 
Pagalbos trūksta
 
Docentės teigimu, mikčiojimas yra vienas sudėtingiausių kalbos sutrikimų, apipintas mitais ir nesupratimo. „Net specialistai vengia dirbti su mikčiojančiais vaikais. Jiems įprasčiau taisyti garsų tarimą ar kalbos raidą, o mikčiojimas – nenuspėjamas: gali išnykti, grįžti, vėl pradingti. Nors statistiškai daugumai pavyksta jį įveikti, kiekvienas naujas užsikirtimas tiek vaikui, tiek jo tėvams kelia didžiulį nerimą“, – sako V.Makauskienė.
 
Lietuvoje rasti pagalbą mikčiojančiam vaikui – nelengva užduotis. V.Makauskienė, kuri turi Europos sklandaus kalbėjimo klinikinio logopedo specializaciją ir daugelį metų dirba su mikčiojančiais vaikais, pasakoja sulaukianti daugybės laiškų su klausimais ir prašymais rekomenduoti specialistus. „Pagal laiškų kiekį matau – problema tikrai didelė. Prasidėjus įtraukiajam ugdymui, vaikų poreikių įvairovė didelė, todėl mokyklose bei darželiuose dirbantys specialistai ne visada pajėgūs suteikti individualią pagalbą. Tėvai pradeda ieškoti privačiai dirbančių specialistų, bet ir ten būna eilės“, – pastebi VDU docentė.
 
Prastėja kalbos raida
Specialistė atkreipia dėmesį, kad nors mikčiojimo statistika išlieka stabili, daugėja vaikų, kuriems sudėtinga sklandžiai ir nuosekliai reikšti mintis, raiškiai ir išraiškingai pasakoti.
 
„Mokslininkai tyrinėja vaikų kalbos raidos sutrikimų tendencijas, paplitimą, galimas priežastis. Dauguma specialistų sutinka, kad vaikų, turinčių vienokių ar kitokių kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimų, daugėja. Jei anksčiau logopedai daugiausia dirbo su garsų tarimu, dabar matome platesnį spektrą – vaikams sunku išreikšti mintis nuosekliai, išraiškingai“, – konstatuoja docentė.
 
„Galbūt tai lemia ekranai, galbūt – nelabai mėgstamas skaitymas, nes kompiuteriniai žaidimai daug patrauklesni, greičiau patraukia dėmesį, daugiau stimuliuoja... Po to vaikams tikrai nėra lengva rašyti rašinius ir nuosekliai dėstyti mintis“, – svarsto V.Makauskienė, bet tuoj pat ramina: net ir sudėtingiausias kalbos problemas galima spręsti – svarbiausia palaikymas ir supratimas.
 
Ragina skatinti toleranciją
 
„Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad baimė yra natūrali reakcija į grėsmę ar pavojų. Knygoje perduodame žinutę, kad baimė iš tikrųjų reikalinga – ji padeda išlikti atsargesniems. Bet jausti baimę mums nemalonu, norime, kad ji kuo greičiau praeitų“, – pastebi knygos autorė.
 
Anot V.Makauskienės, svarbiausia atskirti racionalias baimes nuo kaustančių. „Prieš rimtesnį atsiskaitymą truputį bijoti yra gerai – tai motyvuoja stengtis, geriau pasiruošti. Bet būna ir tokia kaustanti baimė, kuri ne padeda, o trukdo. Jai įveikti gali būti reikalinga ir psichologų pagalba, ir šeimos narių palaikymas, ir klasės vaikų supratimas. Labai svarbu mokyklose skatinti toleranciją kitoniškumui. Kai aplinkiniai palaiko, padrąsina, baimės jausmas mažėja.“
 
Knygą autorė ragina skaityti kartu su vaikais: „Svarbu atviras pokalbis – padėti vaikui suprasti ir įvardinti, kaip jis jaučiasi, ko bijo. Vaikui tėtis gali atrodyti nieko nebijantis, pats drąsiausias žmogus pasaulyje. Bet jeigu ir jis vaikui pasakytų, ko bijojo, kai buvo pirmoje klasėje, arba ko bijo šiandien, – būtų daug lengviau suprasti, kad jausti baimę yra natūralu, ir jam palengvėtų.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!