Knyga pakeitė požiūrį
 
Spektaklio režisierius prisipažįsta: jei anksčiau kas nors būtų pasiūlęs statyti spektaklį autizmo tema, jis būtų nusijuokęs. „Ne dėl to, kad tema man atrodė nesvarbi – tiesiog nebūčiau žinojęs, ką toje temoje pasakyti“, – sako J.Tertelis.
 
Netikėtu atradimu jam tapo knyga „Autizmas – dalis manęs“. „Vos perskaitęs supratau, kad noriu pagal ją statyti spektaklį. Knyga per autizmo reiškinį iš tikrųjų kalba apie mus visus. Apie mūsų visuomenės psichologinę ir psichinę sveikatą, apie tai, ką esame paveldėję iš sovietinės santvarkos.“
 

„Mes vis dar turime tą folklorą – nenormalus, invalidas, šizofrenikas ir panašiai. Tai sovietmečio psichiatrijos reliktai, kurie formavo tuometinę visuomenę. Bet šiandien, gyvendami demokratinėje visuomenėje, suprantame, kad nėra tik juoda arba balta. Yra visas spektras įvairiausių spalvų“, – kalba režisierius Justas Tertelis.

 
Pats režisierius augo gydytojų šeimoje – mama buvo gydytoja, tėvas iki šiol dirba vaikų reabilitacijos sanatorijoje su cerebrinį paralyžių turinčiais vaikais. „Matyt, iš tėvų perėmiau tą požiūrį, kad žmonės, turintys ypatingų poreikių ar negalių, turi savo pasaulius, savo vidinį gyvenimą. Jie išgyvena lygiai taip pat kaip ir mes, tik susiduria su kitokiais iššūkiais“, – pasakoja režisierius. Ši nuostata, įsišaknijusi nuo vaikystės, tapo viena priežasčių imtis spektaklio.
 
Spektakliui natūraliai tiko teatras „Atviras ratas“ – prieš dvidešimt metų J.Tertelio ir bendraminčių įkurtas kolektyvas, nuo pat pirmojo spektaklio puoselėjantis asmeninių istorijų pasakojimo tradiciją. „Man pasirodė, kad ši knyga puikiai tinka toliau plėtoti šį teatrinį metodą, kai aktoriai pasakoja tikras žmonių istorijas ir kartu vaidina vieni kitų pasakojimuose“, – aiškina jis.
 
Kviesdamas aktorius, J.Tertelis nesiūlė konkrečių vaidmenų – tik klausė, ar jiems būtų įdomu kurti spektaklį šia tema. „Man buvo svarbu, kad aktorius kaip žmogus turėtų jautrumą šiai temai. Čia buvo svarbus ne tik profesinis, bet ir žmogiškas santykis ir įsitraukimas.“
 
Taip susibūrė komanda: Eimantas Bareikis, Marija Korenkaitė, Andrius Mockus, Benita Vasauskaitė, Aldona Vilutytė ir Šarūnas Zenkevičius. Muziką spektakliui kūrė Nikolajus Polujanovas, scenografiją ir kostiumus – Indrė Pačėsaitė.
 
Kvėpavo į nugarą režisieriui
 
Knygos autorės Barbora Suisse ir Jurgita Žalgirytė-Skurdenienė atvirauja, kad su teatro komanda bendradarbiauti sutiko ne iš karto.
„Kai leidi statyti teatre, atiduodi teises režisieriui interpretuoti medžiagą, savotiškai prarandi kontrolę. O čia pasakojamos gyvų žmonių tikros istorijos – tai yra itin jautri medžiaga“, – apie kilusias dvejones pasakoja B.Suisse. Leidimą kurti spektaklį autorės davė tik su sąlyga, kad galės dalyvauti kūrybiniame procese.
 
„Kvėpavome režisieriui į nugarą, – juokiasi ji. – Tačiau, stebint procesą, baimės išsisklaidė. Supratome, kad reikia paleisti kūrinį ir pasitikėti Justu bei aktorių komanda. Lygiai kaip su knyga – kai išleidi į pasaulį, nebegali kontroliuoti, kaip kiekvienas skaitytojas ją perskaitys.“
 
Galiausiai spektaklis tapo visiškai savarankišku kūriniu.
 

„Justas paėmė medžiagą, permaišė ir išsirinko aspektus, kurie artimesni plačiajai visuomenei. Dalis žmonių sakė, kad knyga buvo sunki, o spektaklis – lengvas, nors ir gilus. Vadinasi, tas turinys, tas supratimas pasieks dar daugiau žmonių. Galbūt spektaklis bus paveikesnis nei knyga – ir dėl to visuomenė taps dar draugiškesnė autizmui“, – svarsto Barbora Suisse, viena knygos „Autizmas – dalis manęs“ autorių ir autistiškų suaugusiųjų bendruomenės „Mes spektre“ įkūrėja.

 
Paliečia daugiau svarbių temų
 
J.Tertelis atkreipia dėmesį, kad spektaklyje paliečiamos temos aktualios kiekvienam. „Norėjau kvestionuoti tai, ką mes vadiname normaliu ir ką nenormaliu. Mes vis dar turime daugybę kultūriškai įsišaknijusių dalykų, kurie visiškai neatitinka dabartinės realybės“, – sako jis.
 
Režisieriaus teigimu, spektaklis kelia klausimus apie neuroįvairovę – apie tai, kad kiekvienas turime skirtingą vidinį pasaulį, kuris lemia, kaip mąstome ir jaučiame. „Jautrumas kito vidiniam pasauliui man atrodo be galo svarbus. O tas buvimas kitokiu atpažįstamas kiekvienam – visi esame patyrę situacijų, kai kažkur nepritampame“, – kalba J.Tertelis.
 
Tai patvirtino ir premjeroje dalyvavę baigiamųjų klasių moksleiviai – jie teigė įžvelgę patyčių, depresijos, tapatumo paieškų temas.
 
„Pavadinimas „Spektras“ kalba apie visą mūsų, kaip žmonių, spektrą. Nebūtinai turi būti konkreti diagnozė, kad suprastum, ką reiškia kažkur nepritapti“, – tvirtina režisierius.
 
Įvertino ir herojai
 
Ar pavyko šią žinutę perduoti žiūrovams? J.Tertelis šypsosi: kaip kūrėjas jis daro, ką gali, o vertina publika. Tačiau ženklai džiuginantys – bilietų į pasirodymus neliko vos per kelias valandas. Dar svarbesnės režisieriui buvo knygos herojų reakcijos. „Žmonės sakė: džiaugiuosi, kad mane išgirdo, kad kiti turės galimybę pamatyti mano vidinį pasaulį“, – pasakoja režisierius.
 
Į premjerą atėjo ir mamos, auginančios autistiškus vaikus – jos dalijosi, kad spektaklis padeda geriau suprasti savo vaikų elgesį, išgirsti jų vidinį balsą. „Tai didžiausias įvertinimas – šie žmonės yra svarbiausi kritikai“, – tikina J.Tertelis.
 
B.Suisse prisipažįsta viso spektaklio metu žvilgčiojusi herojų pusėn. „Svarsčiau, kaip jie jaučiasi, kokios emocijos jų veiduose. Bandžiau įsivaizduoti, koks iššūkis turi būti matyti jautriausias savo gyvenimo akimirkas scenoje“, – prisimena ji.
 
Atsiliepimai nuramino. Herojai dėkojo, kad jautėsi išgirsti, žadėjo ateiti dar kartą. Vienas jų po spektaklio net užlipo ant scenos ir susipažino su aktoriumi, vaidinusiu jo istoriją.
 
Lietuva mokosi kalbėti
 
Kaip pastebi B.Suisse, nors apie autizmą Lietuvoje kalbama vis garsiau, tema vertinama prieštaringai. „Autizmo epidemija“, „dabar visi autistiški“, „madinga tema“ – tokių komentarų „Mes spektre“ įkūrėja girdi neretai. Panašiai reaguojama į depresijos, disleksijos ir kitas temas.
 
„Tai bandymas nutildyti žmones, kurie ieško atsakymų. Iš tikrųjų mes bijome suvokti, kokie esame skirtingi. Bet tai nereiškia, kad vieni geri, kiti blogi – nėra čia jokios priešpriešos“, – įsitikinusi ji.
 
Lietuva, anot B.Suisse, dar tik mokosi kalbėti apie negalią ir kol kas svyruoja tarp kraštutinumų – arba išaukština austistiškų žmonių „super galias“, arba jų gailisi. „Labai svarbu, kad spektaklyje nėra tragedijos, nėra to gailesčio. Tai tiesiog istorijos – kai kur pasijuoki, kai kur susimąstai. Toks balansas, koks yra ir gyvenime.“