Mokyklos šaukiasi pagalbos
 
Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras neuroedukacinius užsiėmimus miesto mokiniams pradėjo organizuoti pernai. Nors programa skirta bendrojo ugdymo mokyklų pirmų–aštuntų klasių moksleiviams, poreikis šioms edukacijoms kur kas didesnis, pastebi biuro vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros paslaugų ugdymo įstaigose koordinatorė Asta Kundrotienė.
 
„Mokyklos norėtų gauti daug daugiau šių paslaugų negu jų gauna, – pripažįsta ji. – Mokiniams labai reikia užsiėmimų apie emocinę sveikatą – svarbu jiems padėti suprasti, kaip emocinis nusiteikimas veikia aplinkinius, papasakoti apie kasdienį stresą ir įtampą, kaip išgyventi sudėtingas situacijas ir nusiraminti. Ne mažiau svarbu aptarti bendraamžių patyčių, bendravimo temas, ugdyti atsparumą.“
 
Pristatyti šias temas moksleiviams biuras antrus metus iš eilės pakvietė neuroedukatorę, neuropraktikę Joaną Cironkaitę. „Iš mokyklų pedagogų ir mokinių atsiliepimai apie lektorę tik patys geriausi ir nuoširdžiausi“, – pastebi koordinatorė.
 
Atsako neuromokslas
 
J.Cironkaitė pasakoja, kad dažniausiai dirba su tomis klasėmis, kur emocinis klimatas sudėtingesnis – ten, kur silpnesnis tarpusavio sutarimas, mokosi labai skirtingų charakterių vaikai, dažniau kyla konfliktų. Pagrindinė jos misija – padėti mokiniams geriau orientuotis savo emocijose ir suvokti, kad intensyvūs jausmai yra natūrali augimo ir brendimo dalis.
 

„Paauglystėje noras priešintis tėvams, mokytojams – tai yra normali raidos dalis. Svarbu mokytis, kaip elgtis, kad tai netaptų destruktyviu elgesiu, kad nedarytum žalos kitam ir gebėtum sau padėti“, – aiškina neuroedukatorė, neuropraktikė Joana Cironkaitė.

 
Neuroedukacinių užsiėmimų metu ne tik pristatomos emocijų atpažinimo ir valdymo technikos, bet ir vaikams suprantama, žaidybine forma atskleidžiami neuromokslo pagrindai. Mokiniai sužino, kaip veikia smegenys sudėtingose, stresą keliančiose situacijose, kokią įtaką mūsų elgesiui daro veidrodiniai neuronai, kodėl ir kaip išsiskiria džiaugsmo hormonai, kai esame aktyvūs – veikiame, mokomės, kuriame.
 
Ypatingą dėmesį lektorė skiria pereinamųjų laikotarpių mokiniams – tiems, kurie ką tik perėjo į penktą klasę iš pradinės mokyklos arba keitė klasę. „Pati suprantu šiuos iššūkius, nes užauginau keturis vaikus. Labai svarbu, kad vaikas nesijaustų vienišas su savo išgyvenimais, kad suprastų – tai, kas jam vyksta, vyksta daugeliui“, – sako neuroedukatorė.
 
Gilinasi į procesą

Užsiėmimai suplanuoti taip, kad per dvi pamokas mokiniai spėtų susipažinti su teorija ir įgytų praktinių įgūdžių. Pirmoji pamoka prasideda nuo atviro pokalbio su paaugliais – kodėl kartais taip sunku prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, kodėl dažnai jie patys nesupranta savo reakcijų ir poelgių, kodėl virtualus pasaulis taip vilioja pabėgti nuo realybės.
 
„Nors dabar esu suaugusi, bet ir aš buvau mokykloje, patyčios egzistavo, mokytis buvo sunku, tėvai buvo reiklūs“, – atvirai mokiniams pasakoja J.Cironkaitė. Nuoširdumą pajutę moksleiviai atsipalaiduoja, ima pasitikėti, atvirauti, užduoti klausimus.
 
Antroji pamoka – kūrybinė, kai įvairiomis meninėmis priemonėmis mokiniai gali išlieti tai, ko negali ar nedrįsta pasakyti žodžiais. Lektorė pasitelkia M.K.Čiurlionio muziką ir tapybą. „Jo kūryba tampa raktu: ji įtraukia, duoda kryptį, bet kartu palieka daug erdvės savam atradimui. Dar nemačiau nei vieno mokinio, kuriam nebūtų pavykę“, – patirtimi dalinasi J.Cironkaitė.
 
„Kūrybinis procesas svarbesnis nei rezultatas, nes būtent jo metu smegenyse išsiskiria dopaminas – motyvacijos hormonas. Jis sustiprina norą veikti dar kartą, suteikia pasitikėjimo, kad mokymasis gali būti malonumas, o ne pareiga“, – aiškina neuroedukatorė.
 
Viena svarbiausių neuroedukacijos užduočių – sukurti saugią erdvę, kurioje paaugliai galėtų būti savimi. „Viena iš priežasčių, kodėl mokymasis per kūrybą taip įstringa – smegenys tuo metu dirba visai kitu režimu. Atsipalaiduoti jokiu būdu nereiškia nieko neveikti. Priešingai – atsipalaidavimas leidžia įsitraukti giliau, mokytis lengviau, pajausti, kad veikla – ne tik užduotis, bet ir džiaugsmas“, – tikina J.Cironkaitė.
 
Kūrybinių užduočių metu klasėse sąmoningai formuojamos įvairios komandos: „Mokiniai pamato, kad visai įmanoma dirbti ir su tais, su kuriais mažiau bendrauja, kartais net lengviau ar įdomiau, nes dinamika visai kita.“
 
Kuria saugią erdvę
 
Vaikų susidomėjimas nemažėja ir per pertraukas – šie prieina su asmeniniais klausimais, prašo patarimų konkrečiose situacijose, aiškinasi, kas liko nepasakyta.
 
Lektorė pastebi, kad tiek mokykloje, tiek namuose paaugliai nori ne moralų, o aiškumo. „Svarbiausia – pagarba. Nesvarbu, ar vaikas penktokas, ar septintokas, jis nori būti gerbiamas. Jiems nereikia valandų paskaitų – jiems reikia trumpo, konkretaus atsakymo. Vietoj frazės „nes aš taip nusprendžiau“ mokiniai nori išgirsti tikras priežastis, – pabrėžia J.Cironkaitė. – Sakau vaikams: „Tu mokaisi ne dėl manęs, ne dėl mamos ar tėčio, bet tau tos žinios bus reikalingos – gal po mėnesio, gal po metų, gal po dešimties, o gal ir niekada, bet tu to nežinai“.“
 
Jos vizijoje – mokykla, kur paaugliai jaučiasi suprantami, o mokytojai turi įrankių jiems padėti augti ne tik akademiškai, bet ir emociškai. „Jeigu gyvenimo įgūdžių pamokose būtų sistemingai įtrauktas neuromokslas, kur galėtų mokytojas pasižiūrėti, pasimatuoti – tai tiesiog ir jam pačiam, ir mokiniui būtų įgūdis, kurį būtų galima naudoti kasdien“, – įsitikinusi lektorė.
 
Praktinis patarimas stresui valdyti
 
„Šiuos pratimus mokinys gali atlikti klasėje, sukilus stipriam nerimui, pavyzdžiui, prieš atsiskaitymą.
Paprasčiausias būdas – paimti rašymo priemonę arba bet kokį pagaliuką ir trinti stipriai tarp delnų, kol šie užkaista. Koncentracija į fizinį veiksmą nukreipia dėmesį nuo streso.
 
Pamačius užduotis, svarbu neužsisėdėti prie tos, kuri atrodo neįveikiama. Reikėtų iškart imtis lengvos užduoties – smegenims reikia sėkmės. Kai kas nors pavyksta, įtampa mažėja.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!