Pasitaiko įvairių formų
 
„Akušerinis smurtas nėra išimtinai Lietuvos problema. Visgi nei čia, nei kur kitur Europoje nėra bendrai priimto apibrėžimo, kas tai yra. Ši sąvoka kelia daug įtampos, nepasitenkinimo ir nepatogumo“, – sako su traumuojančias gimdymo patirtis turinčiomis moterimis dirbanti L.Gabrijolavičienė.
 
Anot pašnekovės, šią temą tyręs Europos Parlamentas akušerinį smurtą apibūdino gana abstrakčiai – kaip sudėtingą sisteminį reiškinį, kur susikerta dvi problemos: diskriminacija lyties pagrindu ir sveikatos sistemos trūkumai.
 
Kasmetinis tyrimas „Mano gimdymas“, kurį atlieka Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga, rodo, kad bėgant metams tendencijos nesikeičia – maždaug 16 proc. Lietuvos moterų gimdydamos patiria įvairias smurto formas.
 

„Mes, kaip visuomenė, nelabai gerai atpažįstame smurtą. Esame jam pakantūs neigiama prasme. Ne visada atpažįstame net fizinio smurto apraiškas. Pavyzdžiui, vadinamasis kristelerio manevras – kai gimdančiai moteriai spaudžiamas pilvas gimdymui užbaigti. Ši praktika Lietuvoje nerekomenduojama, kai kuriose šalyse –uždrausta. Europos Parlamente ji pavadinta akušerinio smurto apraiška. Visgi Lietuvoje moterys ne visada tai įvardina kaip smurtą. Jos sako – skaudėjo, buvo negera, prašiau sustoti, nesustojo – bet nebūtinai atpažįsta, kad tai yra smurtas“, – pasakoja Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos narė, kūno psichoterapijos praktikė Lina Gabrijolavičienė.

 
Dar sunkiau atpažįstamos psichologinio smurto formos, kurių pasekmės moterims būna ne mažiau skausmingos nei fizinės traumos.
 
„Gimdymo metu moteris yra pažeidžiama, ir, deja, kartais tuo piktnaudžiaujama, pasitelkiant manipuliacijas. Angliškai netgi yra terminas „dead baby card“ (liet. mirusio kūdikio korta – aut. past.) – personalas grasina, kad jeigu moteris neklausys nurodymų, vaikas gali numirti ar uždusti. Moteris paklūsta, nors vėliau lieka jausmas, kad kažkas buvo ne taip. Kūnas siunčia žinutes, bet moterys jų negali atliepti, nes jaučiasi nepakankamai saugios. Taip pat pasitaiko ir tiesioginio žeminimo – kai nepagarbiai kalbama, šaipomasi, atvirai tyčiojamasi, invazinės procedūros atliekamos be moters sutikimo ar net prieš jos valią“, – vardina kūno psichoterapijos praktikė.
 
Ji atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje epiziotomija (tarpvietės įkirpimas) atliekama beveik kas trečiai natūraliai gimdančiai moteriai, nors PSO rekomenduoja, kad ši procedūra neturėtų viršyti 10 proc. visų gimdymų.
 
„Analizuodami tyrimus matome reikšmingą ryšį – tarpvietės įkirpimas didina trauminio gimdymo, depresijos ir potrauminio streso sindromo riziką. Tačiau niekas moterims apie tai nekalba. Jos pačios turi susigaudyti sistemoje, kuri yra nusiteikusi ne neutraliai, o veikiau prieš jų pasirinkimus“, – stebisi L.Gabrijolavičienė.

Nematomos pasekmės
 
Kodėl moterys linkusios nutylėti patirtą akušerinį smurtą? „Moterys nuskaito aplinką ir supranta, kad greičiausiai ne sulauks pagalbos, bet dar kartą nukentės. Stebint reakcijas į kitų paviešintas istorijas, matome, kiek daug yra gynybiškumo, moterų kaltinimo, kvestionavimo – o tai ką ji pati darė? Kai kurios bando kreiptis norėdamos apsaugoti kitas arba ieškodamos teisingumo, bet asmeninė kaina dažnai būna per didelė“, – pastebi pašnekovė.
 
Tačiau nutylėtas skausmas neišnyksta. Tyrimas „Mano gimdymas“ atskleidžia, kad maždaug 23 proc. moterų kenčia nuo pogimdyminės depresijos, apie 5 proc. – nuo potrauminio streso sindromo.
 
„Moterys, kurios turi resursų ir gali susirasti tinkamą pagalbą, dar kažkaip išsikapsto. Kitos lieka vienos. Mes neturime jokių valstybinių paslaugų moterims ir kaip joms padėti, – konstatuoja L.Gabrijolavičienė. – O padėti būtina. Tyrimai rodo, kad motinos depresija, auginant kūdikį, paveikia ir vaiko psichinę sveikatą – tokie vaikai paauglystėje turi žymiai didesnę riziką susirgti depresija. Taip pat trauminė gimdymo patirtis tiesiogiai veikia moters asmeninį ir seksualinį gyvenimą – vadinasi, atsiliepia visai šeimai. Svarbu ir tai, kad trūksta ilgalaikių tyrimų apie gimdymo metu patirto netinkamo elgesio pasekmes, tad tikėtina, kad mes tiesiog nesuvedame priežasties su pasekme.“
 
L.Gabrijolavičienė ragina moteris savo patirčiai skirti dėmesio ir, jei reikia, ieškoti pagalbos: „Dažnai nutinka skilimas – protas sako, kad vaikas sveikas, man norėjo padėti, viskas gerai. Bet pasąmonėje, kūne lieka žinutės, kad kažkas buvo ne taip. Svarbu priimti kūno tiesą. Nors dažnai turime gebėjimų gyventi su skausmingomis patirtimis ir iš jų pamažu išlipti, bet tam gali prireikti ir pagalbos.“
 
Trūksta komunikacijos
 
Vienas iš nedaugelio viešai apie akušerinį smurtą kalbančių akušerių ginekologų – Mindaugas Balnys – pripažįsta, kad ši tema medicinos bendruomenėje sukelia gynybišką reakciją.
 

„Neigiama gimdymo patirtis ir nederamas elgesys – nepatogios temos, tačiau renkuosi jų neignoruoti. Mūsų, gydytojų, ketinimai dažniausiai nėra blogi, tačiau privalome sąmoningai stebėti, kaip kalbame, elgiamės, kokią kūno kalbą ar emocijas perduodame pacientėms“, – sako akušeris ginekologas Mindaugas Balnys.

 
Pasak M.Balnio, problemos šaknys dažnai slypi ne medicininiuose veiksmuose, bet komunikacijoje: „Kai mūsų požiūris nesutampa su paciento, įsitempiame ir bandome įrodyti savo teisumą. Tą įtampą pacientė jaučia ir interpretuoja kaip menkinimą ar atstūmimą. Tokiais atvejais konstruktyvus dialogas tampa neįmanomas. Pirmasis žingsnis į pokytį – gebėjimas sustoti, išgirsti ir nevertinti. Aiški komunikacija iš personalo pusės, kas ir kodėl daroma, koks numatomas gimdymo planas, paklausimas „ar pritariate, ar sutinkate“ padeda gimdyvei jaustis įtrauktai į procesą, įgalina pasirinkimo laisvę, suteikia daugiau pasitikėjimo“, – tikina akušeris ginekologas.
 
Ragina keisti požiūrį
 
Jokie objektyvūs sunkumai – nei didelis medikų darbo krūvis, nei personalo trūkumas, nei laiko stoka akušeriniuose skyriuose – nepateisina nederamo elgesio su pacientėmis, pabrėžia M.Balys. Vis dėlto gydytojas įsitikinęs, kad ir pacientės turi prisiimti dalį atsakomybės.
 
„Kai kurios priežastys – sisteminės, joms išspręsti prireiks laiko. Tačiau yra dalykų, kuriuos galime daryti jau dabar. Pirmiausia – suvokti savo poreikius ir juos aiškiai išsakyti. Nereikėtų tikėtis, kad gydytojas iš kūno kalbos supras, ko reikia pacientei. Aiškus lūkesčių išsakymas padeda abipusiam supratimui ir mažina nusivylimo riziką, – sako akušeris ginekologas. – Diskusijos viešojoje erdvėje, nors ir kartais skausmingos, yra naudingos. Jos skatina mus pažvelgti į save, peržiūrėti profesinės etikos ribas ir ugdyti emocinį atsparumą. Kuo daugiau kalbėsime, tuo labiau vieni kitus išgirsime. O kai išgirsime – galėsime pasitikėti.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!